Požiūris: menkas gamtos supratimas blogiau nei medžioklė  (6)

Kalbėdamas grynas.lt organizuotoje diskusijoje apie neigiamą medžiotojo ir medžioklės įvaizdį Zarasų medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas Vytautas Mickevičius teigė, kad tokia visuomenės nuomonė susidarė dėl daugybės skirtingų dalykų ir vienos pagrindinės priežasties neišskyrė.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Lietuvoje ne tik medžioklės, bet ir daugeliu kitų klausimų vyrauja nuomonė, kad reikia kažką kaltinti. Neva jei kažką apkaltinsime, patys būsime teisesni. Moteriškė, pievoje vedžiojanti savo didžiulį šunį, mano, kad jis yra pats geriausias šuo pasaulyje. Kai tas didžiulis šuo nutrūksta nuo pavadžio ir miške papjauna mažą stirniuką ar kiškiuką, ji to „nemato“, tačiau kai medžiotojai miške sumedžioja stirną, ta pati moteriškė šūkauja, kokie medžiotojai blogi“ – apgailestavo medžioklės žinovas. Pasak jo, viena didesnių bėdų mūsų visuomenėje yra ta, kad vertindami kokią nors veiklą, brėžiame labai skirtingas ribas sau ir kitiems – jei kitam yra draudžiama, man vis tiek galima.

Prie neigiamo medžioklės įvaizdžio, V. Mickevičiaus nuomone, nemažai prisidėjęs ir Žaliųjų judėjimas. „Žalieji tikrai yra aktyvūs ir drąsiai reiškia savo tiesas – viską globokime, viską mylėkime ir šiukštu nieko nežudykime. Pavyzdžiui, bebras. Žalieji aiškina, koks jis geras ir protingas gyvūnas, gudrus statybininkas. Taip, tačiau tai pasakius dažniausiai niekada nekalbama, kiek medžių jie iškerta. Daugybė miškų tiesiog išdžiūna, nes bebrai patvenkia upes ir miško medžiai nuskęsta. O nuostolius juk turi atlyginti medžiotojai. Ne tik bebrus, bet ir daugelį kitų gyvūnų tiesiog būtina medžioti. Galbūt daugeliui šis darbas atrodo ir ne visai gražus, bet kažkam reikia jį padaryti“.

O kaipgi dėl žiniasklaidos įtakos? Medžioklės žinovas mano, kad jos formuojama nuomone greičiausiai patiki ta visuomenės dalis, kuri su medžiokle ir medžiotojais niekada nėra susidūrusi: „Jei žmogui šimtą kartų pasakysi, kad jis kiaulė, tai žiūrėk, žmogus ims ir pradės kriuksėti. O jei žiniasklaidoje nuolat bus skelbiama, kad medžiotojai blogi, visuomenė irgi tuo patikės. Negalima apie kokį nors reiškinį skleisti tik neigiamą informaciją. Tačiau nebūtina apsiriboti ir tik teigiamais pranešimais. Manau, kad reikia rodyti viską, kalbėti atvirai ir tuomet bus mažiau problemų – juk medžiotojai irgi įvairių „griekelių“ pridaro ir turime būti teisingi“.

Su medžioklės žinovu diskutuojant apie žiniasklaidos daromą įtaką, išryškėjo dar viena mažai analizuota problema – gyvūnų globa. Televizijoje rodomi įvairūs reportažai apie beglobius gyvūnus, rengiamos įvairios akcijos, skatinančios jais rūpintis, jokiu būdu neišmesti į gatvę, pasiimti į namus niekam nereikalingą gyvūnėlį, nes kitaip jis bus užmigdytas… Aišku, reikia džiaugtis, kad žiniasklaida prisideda prie šios skaudžios visuomenės problemos sprendimo, tačiau, pasak medžiotojo, svarbu pabrėžti, kad globoti reikia tik naminius gyvūnus – šunis, kates – o ne visą gyvūnijos pasaulį. V. Mickevičius pasakojo, kad besaikė globa ir rūpinimasis laukiniais gyvūnais, ypač paukščiais, gali duoti priešingų rezultatų. „Gandras visur vaizduojamas kaip nacionalinis paukštis. O iš tikrųjų jis – didžiausias plėšrūnas. Kiškutį ryja net pasišokinėdamas. Vienas smūgis snapu – ir kiškis patiesia kojas. Tuomet subėga keli gandrai ir kiškutį suplėšo į gabalus. Anksčiau būdavo sakoma, kad gandras turi gyventi taip, kad nematytų savo kaimyno, o dabar kas pavasarį vos ne ant kiekvieno stulpo gandrai susisuka po gandralizdį ir kiekviename jų išperima po keletą jauniklių. Gyvosios gamtos mylėtojai juos gina, neduok Dieve elektrikas kokio lizdo iš stulpo kad neišverstų, įrengia jiems specialius padėklus lizdams. Tačiau ką darysime, kai po kelerių metų nebeliks kiškių, nes gandrai juos dar mažus suvalgo?‥“ – klausia medžioklės žinovas.

Ne ką mažesnė problema yra ir gulbių šėrimas. V. Mickevičius pasakojo, kad Zarasų rajone, kur gausu ežerų ir įvairių kitų vandens telkinių, ši problema ne tokia aktuali, nes gulbėms vietos pakanka. Tačiau, pavyzdžiui, Marijampolės ar Alytaus rajonuose, kur ežerų nėra ir visas vanduo – tik upėse ir iškastuose tvenkiniuose, žmonės dėl gulbių verkia. Žvelgiant į ramiai sau ežere plaukiojančią gulbių šeimyną tuo sunku patikėti, tačiau pasak V. Mickevičiaus, gulbės yra pakankamai agresyvūs paukščiai: „Jie tiesiogine žodžio prasme reketuoja žmones. Žmonių jos nebijo, gali prieiti visai arti. Jei gulbinui neduosi duoklės – supyks, kirs snapu, aptalžys sparnais ir tiesiog nuvers nuo kojų, juk tai – didžiulis stiprus paukštis.

Baisu ir pagalvoti, ką gulbė gali padaryti prie tvenkinio priėjusiam mažam vaikui. Lietuvoje gulbių jau yra per daug ir jų skaičių reikėtų reguliuoti. Tačiau pirmiausia, ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, tai vasarą jų nešerti. Rudeniop gulbėms ima stigti maisto ir jos turi išskristi į šiltesnius kraštus. Tačiau kadangi visą laiką yra šeriamos ir pripratusios gauti maisto be jokių pastangų, gulbės „pamiršta“ tai padaryti. Spūsteli šaltukas ir gulbė tvenkinyje įšąla. Tuomet visi rėkia – oi, vargšė gulbelė, gelbėkim ją, na, bet kas dėl to kaltas? Juk žmogus pats kaltas – kam pripratino maitinti. Žiniasklaida visuomenei turėtų paaiškinti, kad kartais meilė gali padaryti ir daug žalos. Myli gyvūnus? Puiku – mylėk, grožėkis, bet maitinti jų nereikia. Gyvūnas gamtoje pats turi susirasti maisto. Savo šėrimu žmogus ardo natūralią gamtos sistemą“ – aiškino medžioklės žinovas.

Ko gero, V. Mickevičius teisus, kad vienos pagrindinės priežasties dėl susiformavusio neigiamo visuomenės požiūrio į medžioklę tiesiog nėra. Taip, skaudų ir ilgai negyjantį randą paliko sovietiniai metai. Galbūt savo darbą atmestinai dirbo tie, kurie visam šiam procesui galėjo padaryti išties didelę įtaką. Lyg pikta replika iš salės galo vis nuskamba vienas kitas pranešimas apie ne laiku ir ne tinkamai sumedžiotą žvėrį. Tačiau dauguma medžiotojų teigia, kad viskas po truputį keičiasi į gerąją pusę, medžioklės kultūra darosi gražesnė. O jei gražesnė kultūra – gražesnis bus ir medžioklės įvaizdis.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Vytautas Mickevičius
(0)
(0)
(0)

Komentarai (6)