Ne, tai – ne sutvėrimai iš kitų planetų. Tai įprasti, mūsų platumose ir net mūsų kraštuose gyvenantys vabzdžiai. Tik iš nebūdingai arti ir netikėtu metu – ankstyvą rytmetį, kai šilą ir jo gyventojus krištolo ir deimantų karoliais išdabina rasos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Šiuos įspūdingus laumžirgių, musių, vabalų kadrus užfiksavo fizioterapeutas Miroslavas Svitekas (Miroslaw Swietek), su fotoaparatu į šilą prie namų išėjęs apie 3 val. ryto. Pasišviesdamas prožektoriumi, 37-erių foto entuziastas dairosi tamsoje snūduriuojančių vabzdžių. Radęs tokį egzempliorių, savuoju fotoaparatu juos fotografuoja vos kelių milimetrų atstumu.
„Man fotografavimas – atsipalaiduoti padedantis laisvalaikio praleidimo būdas, kuriuo susižavėjau prieš 2,5 metų, – pasakoja fotografas-mėgėjas. – Ypač mėgstu fotografuoti vabzdžius ir driežus. Fotografuoju juos natūralioje aplinkoje, netoli mano kaimelio esančiame miškelyje.“
„Visi mano nuotraukų herojai pasidabinę rasos lašais, nes foto-medžioklėn išsiruošiu labai anksti – apie 3 val. ryto, – aiškina kaimyninės Lenkijos pilietis M. Svitekas, gyvenantis maždaug už 45 km nuo Vroclavo miesto. – Laikotarpiu nuo 3 iki 4 val. ryto vabzdžiai būna itin mieguisti. Tada juos fotografuoti būna paprasta. Tiesa, labai sudėtinga jų rasti.“
„Suktis fotografuojant rasą reikia labai sparčiai, nes lašeliai gana greit išgaruoja, – patirtimi dalijasi įspūdingų kadrų autorius. – Padarius gerą vabzdžio kadrą, būna nepaprastai smagu – vadinasi, pastangos nenuėjo perniek.“
„Kaip juos atpažįstu? Turiu knygų apie vabzdžius. Tačiau neretai juos dengia tiek daug rasos lašų, jog identifikuoti, kokios rūšies vabzdį pavyko nufotografuoti, dažnai būna pernelyg keblu. Vabzdžiai miega truputį kitaip – ne tai, kaip žmonės: kuriam laikui jie nugrimzta į tam tikrą stingulio, letargo būseną ir tuo metu nejuda bei yra gerokai mažiau jautresni išorės dirgikliams.“