Praėjusią savaitę rašėme apie tai, jog tik vienam astronomui visoje Žemėje (ir tai – visai netyčia) pavyko nufilmuoti rugsėjo 10 d. Jupiteryje įvykusį sprogimą. Astronomai manė, jog jis įvyko dėl planetos ir asteroido susidūrimo, tad tikėjosi netrukus dujinio milžino paviršiuje išvysti susidūrimo „randus“ ir pagal jį spręsti, ką Jupiteris prarijo – kometą ar asteroidą. Tačiau netrukus astronomus suglumino mįslė: kai planeta vėl atsuko į Žemę reikiama puse, sprogimo vietoje Jupiterio atmosfera liko švarutėlė – jokių „randų“ ar pėdsakų neužfiksuota. Smūgio kaip nebūta.

„Į Jupiterį smogusio kūno prigimtį mėginsime nustatyti taikydami spektroskopinio matavimo metodą, - aiškina Nežemiškos gyvybės paieškų centro SETI astronomas Frenkas Marčisas (Franck Marchis). – Tačiau kol kas situacija tokia, kad nustatyti, kas ten nukrito, yra beveik neįmanoma, nes neliko jokių sprogimo liekanų. Galbūt kada nors ateityje sugebėsime spektroskopijos būdu nustatyti iš to, kas nufilmuota, koks ten buvo kūnas, bet kol kas tokių galimybių neturime.“

Kaip jau rašėme, žybsnį Jupiteryje pastebėjo astronomas-mėgėjas Denas Petersonas (Dan Peterson) iš Viskonsino valstijos. Jis žybsnį matė per teleskopo objektyvą. Tačiau savo stebėjimų vaizdo kamera jis neįrašinėjo. Apie matytą žybsnį jis paskelbė „Association of Lunar & Planetary Observers“ (ALPO) forume. Jo žinutę perskaitė Dalase gyvenantis astrofotografas Džordžas Holas (George Hall), kuris, kaip paaiškėjo, tos dienos paryčiais savąjį teleskopą su įjungta filmavimo kamera buvo nukreipęs kaip tik į Jupiterį, nors pats planetos tuo metu nestebėjo. Perskaitęs kolegos D. Peterseno žinutę, jis peržiūrėjo vaizdo įrašą ir rado poros sekundžių fragmentą, kuriame matyti minėtas žybsnis. Niekas daugiau Žemėje šio žybsnio nenufilmavo.

Daugelis astronomų nekantriai laukė kito ryto, kai į Žemę turėjo atsisukti toji Jupiterio paviršiaus sritis, kurioje buvo užfiksuotas žybsnis. Astronomai tikėjosi pamatyti sprogimo liekanų – sprogimas vizualiai atrodė labai panašus į 2010 m. birželį Jupiteryje įvykusį susidūrimą su dangaus kūnu, po kurio Jupiterio atmosferoje keletą valandų buvo matomas likęs „randas“.

Tiesam Kalifornijos universiteto Berkelyje astronomas Maikas Vongas (Mike Wong) laiko veltui negaišo ir iki pasirodant smūgio sričiai, ėmėsi skaičiavimų. Jo vertinimu, žybsnio generuota energija buvo per menka, kad po smūgio Jupiterio atmosferoje būtų likęs „randas“. Savo išvadą jis paskelbė asmeniniame tinklaraštyje.

Paaiškėjo, jog M. Vongas neklydo.

Kadangi sprogimo liekanų neliko, tokie kosminiai teleskopai kaip „Hubble“ į Jupiterį nebuvo atgręžti. Tiesa, kai kurie antžeminiai NASA teleskopai (taip pat ir „Infrared Telescope Facility“, IRTF) į Jupiterį vis tik buvo nukreipti. Reaktyvinio judėjimo laboratorijos astronomas Glenas Ortonas (Glenn Orton) 3 metrų skersmens IRTF teleskopu Jupiterį stebėjo beveik infraraudonųjų spindulių diapazone, tačiau jokių susidūrimo liekanų neužfiksavo.

„Daugelis kūnų toje Saulės sistemos teritorijoje vadinami Jupiterio šeimos planetomis, - aiškina G. Ortonas. – Tai yra ledo luistai, patekę į Jupiterio gravitacijos lauką.“

Tačiau, anot F. Marčiso, kadangi objektas nepasiekė vidinių Jupiterio atmosferos sluoksnių, stebėjimai infraraudonųjų spindulių diapazone byloja, jog ten turėjo būti meteoras.

Dar vienas astronomijos specialistas, „Spaceweather.com“ astronomas dr. Tonis Filipsas (Tony Phillips) „NPR‘s Science Friday“ pasakojo, jog sprogimas veikiausiai įvyko todėl, kad su Jupiteriu susidūrė mažas asteroidas. „Tačiau pasakyti tiksliai, kas ten sprogo, ko gero, niekad taip ir negalėsime“, - pripažino mokslininkas.

„Labiausiai stebina paradoksali nūdienos astronomijos situacija, - atkreipia dėmesį F. Marčisas. – Iš vienos pusės, astronomijos lygis dabar yra toks, kad tokį svarbų įvykį Jupiteryje gali pastebėti net ir astronomai-mėgėjai. Be to, turime beprecedentes komunikavimo galimybes – viso pasaulio astronomai apie įvykį sužinojo akimirksniu. Tačiau, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, viso to per maža, kad būtų galima nustatyti, kas ten susidūrė su Jupiteriu. Mūsų Saulės sistemoje tų trumpalaikių įvykių (susidūrimų, vulkanų išsiveržimų, gigantiškų audrų) yra apstu. Ankstyvas tokių įvykių užregistravimas ir stebėjimas yra puiki galimybė dar geriau pažinti planetas ir jų palydovus. Tačiau, kaip paaiškėjo, toli gražu ne visada.“

Astronomų bendruomenėje atsirado ne vienas skeptikas, kuris suabejojo, ar apskritai Jupiteryje kas nors įvyko – juk jokių susidūrimo pėdsakų neliko. Jei taip, yra pagrindo manyti, kad galbūt niekas su Jupiteriu nesusidūrė, o D. Petersonui ir Dž. Holo vaizdo kamerai „tiesiog pasivaideno“.

Viešojoje erdvėje pasirodė ir alternatyvių spėjimų: neva žybtelėti galėjo ne Jupiteris, o mažas jo palydovas Adrastėja, kuris maždaug tuo metu, kai buvo užfiksuotas žybsnis, turėjo būti maždaug tame Jupiterio disko regione, kur žybsnis buvo užfiksuotas. Savaime suprantama, neapsieita ir be kur kas fantastiškesnių spekuliacijų (žybtelėti galėjo ir svetimeivių erdvėlaivis).

Kaip ten bebūtų, daugelis astronomų sutinka, jog įvykio būta realaus.

„Tai, kad vieną įvykį tuo pat metu užfiksavo du stebėtojai man nesusipratimo visai neprimena, - tvirtina F. Marčisas, pažymėdamas, jog „randų“ nepalikusių susidūrimų Jupiteryje būta ir anksčiau. – Tokie atvejai be likusių sprogimo pėdsakų užregistruoti 1981 ir 2010 m. Tada irgi neliko „randų“. Galime tik numanyti, jog į Jupiterį atsitrenkęs kūnas buvo per mažas, kad paliktų sprogimo pėdsakus. Jis sudegė nepasiekęs gilesnių atmosferos sluoksnių, ir tai leidžia manyti, jog jis buvo sąlyginai nedidelis.“

T. Filipsas užsimena, jog dar gana neseniai astronomai labai skeptiškai vertino tokių susidūrimų galimybę dabartinėje Saulės sistemos egzistencijos stadijoje. Tačiau abejonių dūmus išvaikė 1994 m. į Jupiterį įsirėžusi Šumeikerio-Levio 9 kometa. Tą susidūrimą tuomet stebėjo šimtai teleskopų – taip pat ir kosminis „Hubble“.

„Tuomet pamatėme, kaip atrodo susidūrimas su kometa, - pripažįsta T. Filipsas. – Turėjome progą išanalizuoti cheminius smūgio duomenis. Tačiau kalbant apie rugsėjo 10 d. susidūrimą, ko gero, astronomai niekad taip ir nesužinos, kas sukėlė tą žybsnį Jupiteryje. Tiesa, jaudintis neverta. Tai – toli gražu ne paskutinė tokio pobūdžio mįslė, kurią mums užmena Jupiteris. Jų dar tikrai bus.“

F. Marčisas savo tinklaraštyje teigia, jog per metus tokių ar net galingesnių „anoniminių“ žybsnių Jupiteryje gali pasitaikyti iki 50. Tiesiog daugelis jų lieka nepastebėti, nes Jupiteris nėra stebimas nuolatos.

O jei žavi sprogimų kituose pasauliuose reginiai, Jupiteris – ne vienintelė vieta Saulės sistemoje, kur tokie reiškiniai vyksta. Susidūrimų su meteoritais ar asteroidais patiria visos planetos ir jų mėnuliai. Po susidūrimų su kietomis planetomis, jų paviršiuje lieka krateriai. Geriausia vieta stebėti susidūrimus gali būti Mėnulis, jei po ranka yra pakankamai galingas teleskopas. Reikia argumentų? Maršalo kosminių skrydžių centre dirbanti astronomų grupė per pastaruosius septynerius metus Mėnulyje užfiksavo 260 tokių sprogimų.

Komentarai (1)