Maroke neseniai nukritusiame meteorite, išvagotame juodo stiklo „gyslomis“, mineralogai aptiko ankstyvojo Marso grunto fragmentų, informuoja „Newscientist.com“. Radinys mokslininkams suteiks neeilinį šansą pažvelgti į priešistorinio Marso paviršiaus sudėtį ir prieš milijardus metų Raudonojoje planetoje vyravusias sąlygas.

Į Marsą išsiųstų robotų (įskaitant ir marsaeigį „Curiosity“) galimybės nėra neribotos – nors jie betarpiškai „čiupinėja“ ir „ragauja“ planetos gruntą, vis tik analizuoti jie gali tik tuos uolų mėginius, kuriuos sugeba paimti į mobilias laboratorijas. Visų uolų mėginių nepaimsi. O iki šių mokslinių projektų bene vienintelis būdas studijuoti Marso uolienas buvo marsietiškų meteoritų ieškoti Žemėje, tvirtina Hasano II universiteto (Kasablanka, Marokas) tyrėja Hasna Chenauji Audžechan (Hasnaa Chennaoui Aoudjehane).

2011 m. liepą Maroko gyventojai virš dykumos pamatė krintantį ugnies kamuolį, kuris sprogo, nukritęs kažkur Sacharoje. 7 kg meteoritas Tisintas (Tissint) po smūgio pažiro smulkesniais fragmentais, kurių rinkti netrukus puolė ir mokslininkai, ir privatūs kolekcininkai.

Pirminė meteorito fragmentų cheminė analizė rodo, jog į dykumą rėžėsi marsietiško bazalto luitas. Manoma, jog meteoritas nuo Raudonosios planetos buvo atskeltas prieš maždaug 700 tūkst. metų, kai Marsas susidūrė su nedideliu asteroidu.

Tisintas yra tik penktas marsietiškas meteoritas, kurio fragmentai buvo surinkti išsyk po to, kai jis nukrito. Daugelis iš maždaug 90 Žemėje rastų marsietiškų akmenų buvo rasti ne išsyk ir mūsų planetos grunte pragulėjo daugybę metų. Be kita ko, Tisinto fragmentai tyrėjams turėtų suteikti informacijos apie ankstyvųjų Marso raidos etapų geologiją.

„Meteoritas tokios švarios ir nepakitusios sudėties – jis yra beveik toks, koks susiformavo“, - džiaugiasi H. Audžechan.

Mokslininkės vadovaujama tyrėjų grupė pastebėjo, jog rastajame meteorite yra daug porėto juodo stiklo, kurį sudaro taipogi ir kituose marsietiškuose meteorituose pastebėti anglies ir azoto izotopai – tokių aptinkama Marso atmosferoje.

Dar didesnė staigmena – juodajame stikle yra santykinai daug lengvųjų retųjų žemės elementų, kurių nėra likusioje Tisinto meteorito medžiagoje, pvz., neįprastas cerio izotopo kiekis, bylojantis, jog ceris oksidavosi. Sąlygos, kuriose ceris oksiduotųsi, labiau būdingos Marso atmosferai.

Tyrėjai taip pat neslepia, jog Tisinto meteorite aptikta nesmarkiai rūgštaus vandens pėdsakų. Anot mokslininkų, toks vanduo galėjo išplauti retuosius žemės elementus iš marsietiško grunto ir įkalinti juos paviršiuos uolų plyšiuose. Asteroido smūgio metu generuota šiluma užlydė išmuštos Tisinto uolų medžiagos plyšius, o vėliau (vėsdama) medžiaga kristalizavosi ir virto juodu stiklu. Tolesni Tisinto tyrimai turėtų atskleisti daugiau Marse kadaise vykusių geocheminių procesų detalių.

„Marso istorija mums įdomi todėl, kad ji susijusi su Žemės raidos istorija, tad yra svarbu žinoti, koks Marsas buvo praeityje ir kaip jis evoliucionavo bėgant laikui“, - aiškino H. Audžechan.

Maroko mokslininkų atradimai publikuojami žurnale „Science“.

Komentarai (3)