Ar žmogus įveiktų tiranozaurą rankų lenkimo rungtyje?
(16)
Tiranozauro priekinės letenos atrodo gležnos ir neišsivysčiusios. Įdomu, ar rankų lenkimo rungtyje žmogui pavyktų įveikti Juros periodo pabaisą? Tokią galimybę pagvildenti sutiko Amerikos Gamtos istorijos muziejaus Niujorke paleontologas Džekas Konradas (Jack Conrad).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
„Visų pirma, būtina sąlyga, kad tiranozauras nesuės oponento, tiesa? – apdairiai klausia paleontologas. Tiesa. Tai – sankcionuotas mačas. Žudyti priešininką griežtai draudžia taisyklės. Tad kas stipresnis?
„Ne taip jau ir svarbu, – tvirtina Dž. Konradas. – Nėra jokių šansų, kad kuris nors gyvas žmogus galėtų nugalėti tokioje dvikovoje.“
Galbūt tiranozauro priekinės letenėlės atrodo liaunos ir pageibusios, tačiau jos pasižymi nepaprasta jėga. Vienos tokios suaugusio individo rankelės ilgis beveik siekdavo metrą. Sprendžiant iš priekinių letenų kaulų išmatavimų ir iš taškų, kuriose raumenys sujungti su kaulu, analizės, jos buvo triuškinamos jėgos vėzdai.
„Pačiais konservatyviausiais vertinimais, vien tiranozauro bicepsu būtų įmanoma pritraukti prie krūtinės 195 kg svarmenį, – aiškina Dž. Konradas. – Galingiausi Homo sapiens padermės raumenų kalnai bicepsu sugeba pritraukti 118 kg svarmenį.
Na gerai, bet gal kino filmo „Iš visų jėgų“ („Over The Top“) laikų Silvestras Stalonė (Sylvester Stallone) sugebėtų bent garbingai pasipriešinti?
„Tiranozaurui rankų lenkime nepasipriešintų net ir legendinis Lu Ferinjas (Lou Ferrigno), – įsitikinęs paleontologas. – Tiranozaurai turėdavo ne tik galingus bicepsus, bet ir milžiniškus krūtinės bei pečių juostos raumenis. Jų pečiai ir rankos būdavo gigantiškos – didesnės už mano koją. Jėgos joms būtų laisvai pakakę išplėšti žmogaus ranką iš kūno.“
Vis dėlto, yra vienas mažas „jeigu…“. Jeigu dantytajam priešininkui nebūtų galimybių išnaudoti visos raumenų masės jėgos.
„Egzistuoja galybė hipotezių apie tai, kam tiranozaurai naudodavo savo priekines letenas, – pasakoja Dž. Konradas. – Vienos iš rimtesnių – tomis rankelėmis tiranozauras atsispausdavo stodamasis ant užpakalinių kojų po prigulimo ant pilvo; arba galbūt jomis čiupdavo sumedžioto grobio gabalus ir pakeldavo juos sau prie nasrų. Arba prilaikydavo savo partnerę, mokslininkų manymu, itin energingomis intymumo akimirkomis.“
„Vienintelis šansas žmogui – tikimybė, kad tiranozaurui niekada iki tol nėra tekę atlikti rankų lenkimo veiksmo, – reziumuoja Dž. Konradas. – Tada galbūt pavyktų įveikti jį techniškai – pasinaudojant varžovo patirties stoka.“