Mokslininkai ištyrė, jog bitės gali skraidyti aukštesniame nei Everesto kalnas aukštyje (2)
Mokslininkai nustatė, jog alpinės bitės turi gebėjimą skraidyti didesniame aukštyje negu Everesto kalno viršūnė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bitės negali išgyventi stingdančio šalčio sąlygomis Everesto viršūnėje, tačiau mokslininkai iš Kalifornijos universiteto sumodeliavo žemo deguonies kiekio bei reto oro tankio sąlygas – kokios būna aukštikalnėse, – kad ištirtų bičių skrydžio pajėgumų apribojimus ir atrado, kad bitės galėtų išsilaikyti stebėtino aukščio kalnuose.
Tyrėjų komanda surinko šešis bičių Bombus impetuosus patinėlius iš maždaug 3250 metrų aukščio. Ši bičių rūšis priskiriama alpinėms bitėms, kadangi jos gyvena Alpių aukštumose, tačiau labai daug nesiskiria nuo tų bičių, kurios gyvena arčiau jūros lygio.
Mokslininkai patalpino bites į skaidrias, hermetiškas dėžutes, ir koregavo deguonies kiekį bei oro tankį dėžutėje, imituodami didėjančio aukščio sąlygas, kartu palaikydami atitinkamą temperatūrą.
Visos tirtos bitės galėjo skraidyti sąlygomis, vyraujančiomis 4 000 metrų aukštyje, kai kurios bitės sugebėjo skraidyti netgi sąlygomis, atitinkančiomis 9 000 metrų aukštį (Everesto viršūnės aukštis yra 8848 m).
Komanda naudojo vaizdo kamerą, kad ištirtų, kaip keitėsi sparno plakimas, kompensuodamas mažesnį oro tankį bei sumažėjusią deguonies koncentraciją. Prieš stebėjimus mokslininkai iškėlė hipotezę, jog bitės turės plasnoti daug greičiau nei įprastai ir mosuoti sparneliais plačiau, kad išlaikytų kūną. Po tyrimo paaiškėjo, jog vietoje greitesnio plakimo sparneliais, bitės padidino sparnų kampą tarp pačių sparnų bei kūno, su kiekvienu sparnelių mostu vis labiau artindamos sparnų kraštus prie galvų arba prie pilvelio. Toks bičių veiksmas padidino oro kiekį, reikalingą, kad bitės nesmigtų žemėn, o išlaikytų kūną stabilų.
Tyrimo rezultatai rodo, jog bičių visiškai neribotų skraidymo pajėgumas ieškant kolonijos įkūrimo vietos. Jas ribotų nebent gėlių nektaro, kuriuo jos minta, prieinamumas, teigė pagrindinis tyrimo autorius Michael'as Dillon'as, kuris šiuo metu dirba Vajomingo universitete. „Bičių gebėjimas išsilaikyti didesniuose aukščiuose gali praversti joms ateityje“, – sako Dillon'as. – „Mat klimato kaita gali priversti gyvūnus bei augaliją persikelti į didesnius aukščius“.
„Tai svarbu, atsižvelgiant į naujausią informaciją, rodančią, kad daugelis vabzdžių keliasi gyventi aukštyn, taip reaguodami į besikeičiantį klimatą“, -sakė Dillon.- „Atsižvelgiant į bičių atvejį, jos didelių problemų dėl sumažėjusio deguonies kiekio neturės“.
Šie tyrimai taip pat gali suteikti informacijos aviacijos inžineriniams projektams, projektuojant lėktuvus, galinčius skraidyti itin dideliuose aukščiuose. Dabartiniams sraigtasparniams sunku atlikti gelbėjimo operacijas tokiose aukštumose kaip Everesto viršūnė dėl ten esančio mažo oro tankio.
Šiuo metu ta pati tyrėjų grupė siekia nustatyti ar žemumose gyvenančios bitės taip pat gali skraidyti itin dideliuose aukščiuose, ar šis gebėjimas priklauso tik alpinėms bitėms.