Magišką spektaklį vaikams apie kosmosą statanti Danijos režisierė Kirsten Dehlholm: „Žiauri drama yra pačioje visatoje“ (0)
Karščiausia pavasario naujiena – pirmą kartą danų režisierės Kirsten Dehlholm Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statomas spektaklis vaikams „KOSMOSAS+“. Pati Kirsten – viena iš ryškiausių Europos teatro vizionierių, pastačiusi nemažai spektaklių visame pasaulyje. Taip pat ji yra teatro grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp to, kaip vaikai ir suaugusieji supranta kosmosą? Kokia yra vaikiško supratimo magija?
– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą...
– Tačiau spektaklyje vaidina vaikai. Kaip vaikai mato kosmosą?
– Viena yra vaikai, kurie vaidina spektaklyje, ir tie, kurie jį žiūrės.
– Kaip į „KOSMOSAS+“ žiūri vaikai, kurie vaidina spektaklyje?
– Jie labai praktiški ir deda daug pastangų mokydamiesi tekstą. Tai jie daro labai greitai. Jie daugiau ar mažiau daro tai, ką jiems liepiame daryti, tačiau visur vaikai atranda savitą dalykų supratimą. Mažieji aktoriai nėra patenkinti, kad viską reikia tiek daug kartų kartoti, tai ne tai, kuo jie mėgaujasi. Vaikai laukia žiūrovų. Jie visus dalykus priima labai rimtai.
– Rodėte mažą spektaklio ištrauką. Jo metu vaikų akys tiesiog degė, sunku net apsakyti, kokias emocijas jie išgyveno tuo metu.
– Visi vaikai nori šiek tiek pasirodyti. Jie nori daryti kažką tokio, kas yra iš suaugusiųjų pasaulio, ir jie kaskart viską daro savaip, nors jiems ir paaiškini, kaip viską reikia atlikti. Man tai labai patinka. Žinau, kad jie dabar yra šiek tiek pavargę, bet tada, kai prieš juos bus žiūrovai, jie savo vaidmenis atliks nuostabiai. Vaikams tai yra žaidimas, kurį jie žaidžia.
– Kaip atradote jaunuosius aktorius?
– Buvo nedidelė atranka. Turėjome po 10-12 berniukų ir mergaičių. Mums reikėjo dviejų berniukų ir dviejų mergaičių. Turbūt dėmesį patraukė tai, ką jie pasakė ar padarė. Pavyzdžiui, Alanas šoka breiką. Taip pat patraukė dėmesį ir tai, kaip jis atrodo, kaip šneka. Jis ir vaidina Tom 7.
Jurgis labai kietas. Jis per atranką buvo tiesiog labai kietas. Mergaitės turi tam tikro žavesio, kuris puikiai atrodys scenoje. Jos neturi labai daug teksto.
– Lengviau dirbti su berniukais?
– Ne. Turbūt tai yra klišė. Mums tiesiog sunku matyti mergaitę, kuri būtų Tom 7. Tai privalėjo būti berniukas. Žinoma, bandėme įsivaizduoti, ar tai galėtų būti mergaitė. Negalėtų. Merginos per daug mielos, reikia berniukiško kietumo, todėl ir palikome vaikinus atlikti Tom 7 vaidmenį.
– Kodėl žmonėms reikalinga fantazija? Pastebima, kad šiame spektaklyje fantazija atliks pakankamai svarbų vaidmenį.
– Įdomu, nes niekada negalvojau apie fantaziją šiame pastatyme. Negalėčiau net pasakyti, kad pati esu didelė fantazuotoja. Kai žiūriu spektaklį, vizualinius menus ar filmą, aš esu suintriguota judėjimu ar tuo, ką mane priverčia pajusti ar pagalvoti. Tikiuosi, kad šis spektaklis sukels kažkokias emocijas, turės atgalinį ryšį.
Žinoma, kai kurie žmonės pasitelks fantaziją. Pačiai man nelabai patinka žodis fantazija. Magija – visai kas kita. Tikiuosi, kad spektaklis bus magiškas ir nustebinantis. Nemėgstu visų šių vaikiškų spektaklių, kuriuose reikia pasitelkti fantaziją.
Manau, kad tai kvaila. Vaikai gali galvoti, jausti, suprasti. Reikia tik didesnių pojūčių. Pats suvokimas yra tai, kad tu kažką jauti. Yra labai svarbu, kad kažką jaustum. Manau, kad šis pastatymas padės labiau pajausti dalykus.
– Lankėtės keliuose Lietuvos nacionalinio teatro spektakliuose. Kokius pamatėte skirtumus tarp lietuviško ir daniško teatro? Kas jums patiko ar nepatiko lietuviškame teatre?
– Mačiau pakankamai nedaug spektaklių. Pirmiausia jūsų spektakliai labai ilgi, tokių mes neturime. Spektakliai pastatyti pagal literatūrinius kūrinius ir jūs naudojate labai daug žodžių, labai daug.
Yra daug istorinių faktų, psichologiniai veikėjai. Mėgstate susieti istoriją su gyvenimiškomis istorijomis. Tai yra skirtumai. Nemačiau nė vieno vaikiško spektaklio. Girdėjau, kad juose taip pat ilgi tekstai.
– Koks spektaklis jums paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku atsakyti. Mačiau „Hamletą“, „Mūsų klasė“, „Katedra“ ir dar vieną, kurio nepamenu pavadinimo. Taip pat mačiau šokio spektaklį „Menų spaustuvėje“. Jis buvo labai linksmas ir įdomus.
– Man labai sunku atsakyti į šį klausimą...
– Tačiau spektaklyje vaidina vaikai. Kaip vaikai mato kosmosą?
– Viena yra vaikai, kurie vaidina spektaklyje, ir tie, kurie jį žiūrės.
– Kaip į „KOSMOSAS+“ žiūri vaikai, kurie vaidina spektaklyje?
– Jie labai praktiški ir deda daug pastangų mokydamiesi tekstą. Tai jie daro labai greitai. Jie daugiau ar mažiau daro tai, ką jiems liepiame daryti, tačiau visur vaikai atranda savitą dalykų supratimą. Mažieji aktoriai nėra patenkinti, kad viską reikia tiek daug kartų kartoti, tai ne tai, kuo jie mėgaujasi. Vaikai laukia žiūrovų. Jie visus dalykus priima labai rimtai.
– Rodėte mažą spektaklio ištrauką. Jo metu vaikų akys tiesiog degė, sunku net apsakyti, kokias emocijas jie išgyveno tuo metu.
– Visi vaikai nori šiek tiek pasirodyti. Jie nori daryti kažką tokio, kas yra iš suaugusiųjų pasaulio, ir jie kaskart viską daro savaip, nors jiems ir paaiškini, kaip viską reikia atlikti. Man tai labai patinka. Žinau, kad jie dabar yra šiek tiek pavargę, bet tada, kai prieš juos bus žiūrovai, jie savo vaidmenis atliks nuostabiai. Vaikams tai yra žaidimas, kurį jie žaidžia.
– Kaip atradote jaunuosius aktorius?
– Buvo nedidelė atranka. Turėjome po 10-12 berniukų ir mergaičių. Mums reikėjo dviejų berniukų ir dviejų mergaičių. Turbūt dėmesį patraukė tai, ką jie pasakė ar padarė. Pavyzdžiui, Alanas šoka breiką. Taip pat patraukė dėmesį ir tai, kaip jis atrodo, kaip šneka. Jis ir vaidina Tom 7.
Jurgis labai kietas. Jis per atranką buvo tiesiog labai kietas. Mergaitės turi tam tikro žavesio, kuris puikiai atrodys scenoje. Jos neturi labai daug teksto.
– Lengviau dirbti su berniukais?
– Ne. Turbūt tai yra klišė. Mums tiesiog sunku matyti mergaitę, kuri būtų Tom 7. Tai privalėjo būti berniukas. Žinoma, bandėme įsivaizduoti, ar tai galėtų būti mergaitė. Negalėtų. Merginos per daug mielos, reikia berniukiško kietumo, todėl ir palikome vaikinus atlikti Tom 7 vaidmenį.
– Kodėl žmonėms reikalinga fantazija? Pastebima, kad šiame spektaklyje fantazija atliks pakankamai svarbų vaidmenį.
– Įdomu, nes niekada negalvojau apie fantaziją šiame pastatyme. Negalėčiau net pasakyti, kad pati esu didelė fantazuotoja. Kai žiūriu spektaklį, vizualinius menus ar filmą, aš esu suintriguota judėjimu ar tuo, ką mane priverčia pajusti ar pagalvoti. Tikiuosi, kad šis spektaklis sukels kažkokias emocijas, turės atgalinį ryšį.
Žinoma, kai kurie žmonės pasitelks fantaziją. Pačiai man nelabai patinka žodis fantazija. Magija – visai kas kita. Tikiuosi, kad spektaklis bus magiškas ir nustebinantis. Nemėgstu visų šių vaikiškų spektaklių, kuriuose reikia pasitelkti fantaziją.
Manau, kad tai kvaila. Vaikai gali galvoti, jausti, suprasti. Reikia tik didesnių pojūčių. Pats suvokimas yra tai, kad tu kažką jauti. Yra labai svarbu, kad kažką jaustum. Manau, kad šis pastatymas padės labiau pajausti dalykus.
– Lankėtės keliuose Lietuvos nacionalinio teatro spektakliuose. Kokius pamatėte skirtumus tarp lietuviško ir daniško teatro? Kas jums patiko ar nepatiko lietuviškame teatre?
– Mačiau pakankamai nedaug spektaklių. Pirmiausia jūsų spektakliai labai ilgi, tokių mes neturime. Spektakliai pastatyti pagal literatūrinius kūrinius ir jūs naudojate labai daug žodžių, labai daug.
Yra daug istorinių faktų, psichologiniai veikėjai. Mėgstate susieti istoriją su gyvenimiškomis istorijomis. Tai yra skirtumai. Nemačiau nė vieno vaikiško spektaklio. Girdėjau, kad juose taip pat ilgi tekstai.
– Koks spektaklis jums paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku atsakyti. Mačiau „Hamletą“, „Mūsų klasė“, „Katedra“ ir dar vieną, kurio nepamenu pavadinimo. Taip pat mačiau šokio spektaklį „Menų spaustuvėje“. Jis buvo labai linksmas ir įdomus.
(0)
(0)
(0)