Žemės branduolyje aptiko dar vieną sluoksnį (0)
Mokslininkai tvirtina, kad gavo naujų žinių apie tai, kas yra pačiame Žemės centre. Bendromis JAV ir Kinijos mokslininkų pastangomis išsiaiškinta, kad pačiame mūsų planetos branduolio centre yra dar vienas aiškiai išsiskiriantis sluoksnis, rašo BBC.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai įsitikinę, kad vidinio branduolio centro struktūra iš geležies kristalų yra kitokia, nei likusioje vidinio branduolio dalyje. Savo atradimą jie aprašė recenzuojamame leidinyje „Nature Geoscience“.
Šiuolaikinės technologijos dar neleidžia prasigręžti į patį Žemės centrą, todėl jį analizuoti yra gana sudėtinga. Vietoje gręžimo ir tiesioginės analizės mokslininkai savo išvadas grindžia žemės drebėjimų skleidžiamų virpesių aido stebėjimu: tiriama, kaip giliųjų planetos sluoksnių sandara keičia šias bangas.
Ilinojaus universiteto Urbana-Šampanėje (JAV) profesorius Xiaodongas Songas sakė: „Žemės drebėjimų bangos atsimušinėja ir aidi nuo vieno Žemės krašto iki kito“.
Šis profesorius, atlikęs tyrimą kartu su Kinijoje dirbančiais tėvynainiais, teigia, kad jų duomenys įrodo, kad vidinis Žemės branduolys – maždaug Mėnulio dydžio darinys – yra iš dviejų dalių.
Seisminės bangos rodo, kad kristalai „vidinio branduolio viduryje“ yra išsidėstę kryptimi iš rytų į vakarus. Jeigu žiūrėtumėte tiesiai į Žemės centrą nuo Šiaurės ašigalio, jie atrodytų pasvirę ant šono. Tuo tarpu kristalai „vidinio branduolio išorėje“ yra išsidėstę kryptimi iš šiaurės į pietus – žvelgiant iš to paties stebėjimo taško jie atrodytų vertikalūs.
Prof. X. Songas sakė: „Faktas, kad atrandame skirtingas struktūras skirtingose vidinio branduolio vietose mums gali šį bei tą papasakoti apie labai ilgą Žemės istoriją“.
Žemės branduolys, esantis 5000 km gylyje po planetos paviršiumi, tvirtėti pradėjo maždaug prieš milijardą metų. Kiekvienais metais kietoji branduolio dalis išauga maždaug po 0,5 milimetro.
O atradimas, kad mūsų planetos centre esančių kristalų išsidėstymas yra skirtingų krypčių, yra ženklas, kad šie sluoksniai augo skirtingomis sąlygomis ir kad laikotarpiu, atitinkančių geležies kristalų orientacijos pokytį, įvyko kažkokių dramatiškų pokyčių.
Atradimą komentavęs Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Simonas Redfernas sakė: „Kietojo vidinio branduolio vis gilesnių sluoksnių analizavimas yra tarsi žvelgimas atgal į praeitį, į branduolio formavimosi pradžią. Žmonės jau seniau pastebėjo, kad vidinio branduolio išorine ir vidine dalimi seisminės bangos keliauja skirtingai, bet anksčiau niekas nebuvo iškėlęs idėjos, kad kristalinės geležies, sudarančios vidinio branduolio sluoksnį, orientacija yra visiškai kitokia nei išorinėje vidinio branduolio dalyje. Jeigu ši informacija bus patvirtinta, tuomet tai būtų ženklas, kad nutiko kažkoks labai rimtas įvykis, pakeitęs geležies kristalų orientaciją į tą, kurią stebime naujuose, išorinio branduolio sluoksniuose“.
Mokslininkas pridūrė, jog kitais tyrimais teigiama, kad Žemės magnetinis laukas galėjo pasikeisti maždaug prieš pusę milijardo metų – tada magnetiniai ašigaliai iš pusiaujo galėjo persikelti į geografinius ašigalius.
„Gali būti, kad keistoji kristalų orientacija, kurią vidinio branduolio centre pastebėjo prof. X. Songas, paaiškina keistus paleomagnetinius atradimus senovinėse uolienose, kurios prieš maždaug pusę milijardo metų galėjo būti ties pusiauju“, – aiškina Kembridžo universiteto profesorius.
„Bet šiai dienai modelis, pasiūlytas šiame mokslo darbe, dar turi būti patvirtintas, turi būti panaudoti kiti seisminių bangų, sklidusių per Žemės branduolio centrą, savybių analizės būdai, nes kiti mokslininkai iki šiol nebuvo savo tyrimuose padarę tokios išvados ir jos negalima patvirtinti nepriklausoma analize“, – pabrėžė prof. S. Redfernas.
Šiuolaikinės technologijos dar neleidžia prasigręžti į patį Žemės centrą, todėl jį analizuoti yra gana sudėtinga. Vietoje gręžimo ir tiesioginės analizės mokslininkai savo išvadas grindžia žemės drebėjimų skleidžiamų virpesių aido stebėjimu: tiriama, kaip giliųjų planetos sluoksnių sandara keičia šias bangas.
Ilinojaus universiteto Urbana-Šampanėje (JAV) profesorius Xiaodongas Songas sakė: „Žemės drebėjimų bangos atsimušinėja ir aidi nuo vieno Žemės krašto iki kito“.
Šis profesorius, atlikęs tyrimą kartu su Kinijoje dirbančiais tėvynainiais, teigia, kad jų duomenys įrodo, kad vidinis Žemės branduolys – maždaug Mėnulio dydžio darinys – yra iš dviejų dalių.
Seisminės bangos rodo, kad kristalai „vidinio branduolio viduryje“ yra išsidėstę kryptimi iš rytų į vakarus. Jeigu žiūrėtumėte tiesiai į Žemės centrą nuo Šiaurės ašigalio, jie atrodytų pasvirę ant šono. Tuo tarpu kristalai „vidinio branduolio išorėje“ yra išsidėstę kryptimi iš šiaurės į pietus – žvelgiant iš to paties stebėjimo taško jie atrodytų vertikalūs.
Prof. X. Songas sakė: „Faktas, kad atrandame skirtingas struktūras skirtingose vidinio branduolio vietose mums gali šį bei tą papasakoti apie labai ilgą Žemės istoriją“.
Žemės branduolys, esantis 5000 km gylyje po planetos paviršiumi, tvirtėti pradėjo maždaug prieš milijardą metų. Kiekvienais metais kietoji branduolio dalis išauga maždaug po 0,5 milimetro.
O atradimas, kad mūsų planetos centre esančių kristalų išsidėstymas yra skirtingų krypčių, yra ženklas, kad šie sluoksniai augo skirtingomis sąlygomis ir kad laikotarpiu, atitinkančių geležies kristalų orientacijos pokytį, įvyko kažkokių dramatiškų pokyčių.
Atradimą komentavęs Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Simonas Redfernas sakė: „Kietojo vidinio branduolio vis gilesnių sluoksnių analizavimas yra tarsi žvelgimas atgal į praeitį, į branduolio formavimosi pradžią. Žmonės jau seniau pastebėjo, kad vidinio branduolio išorine ir vidine dalimi seisminės bangos keliauja skirtingai, bet anksčiau niekas nebuvo iškėlęs idėjos, kad kristalinės geležies, sudarančios vidinio branduolio sluoksnį, orientacija yra visiškai kitokia nei išorinėje vidinio branduolio dalyje. Jeigu ši informacija bus patvirtinta, tuomet tai būtų ženklas, kad nutiko kažkoks labai rimtas įvykis, pakeitęs geležies kristalų orientaciją į tą, kurią stebime naujuose, išorinio branduolio sluoksniuose“.
Mokslininkas pridūrė, jog kitais tyrimais teigiama, kad Žemės magnetinis laukas galėjo pasikeisti maždaug prieš pusę milijardo metų – tada magnetiniai ašigaliai iš pusiaujo galėjo persikelti į geografinius ašigalius.
„Gali būti, kad keistoji kristalų orientacija, kurią vidinio branduolio centre pastebėjo prof. X. Songas, paaiškina keistus paleomagnetinius atradimus senovinėse uolienose, kurios prieš maždaug pusę milijardo metų galėjo būti ties pusiauju“, – aiškina Kembridžo universiteto profesorius.
„Bet šiai dienai modelis, pasiūlytas šiame mokslo darbe, dar turi būti patvirtintas, turi būti panaudoti kiti seisminių bangų, sklidusių per Žemės branduolio centrą, savybių analizės būdai, nes kiti mokslininkai iki šiol nebuvo savo tyrimuose padarę tokios išvados ir jos negalima patvirtinti nepriklausoma analize“, – pabrėžė prof. S. Redfernas.
(21)
(0)
(21)