Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo toks italų animacinis filmukas, kurio herojus buvo vardu ponas Žagsius. Jis gyveno „normalų gyvenimą, dirbo normalų darbą ir turėjo normalius namus“, tačiau susidūrė su „ne tokia jau ir normalia“ dilema: visų 39 serijų metu jis negalėjo nustoti žagsėti.

Kaip rašo portalas „Priceonomics“, nors labai linksmas ir geraširdis ponas Žagsius buvo išgalvotas personažas, jo problema tikrai egzistuoja. Medikų teigimu, Jungtinėse Valstijose gyvena maždaug 1000 žmonių, kurie kenčia nuo chroniško žagsulio.

Medikų vadinamą sinchronišką diafragmos susitraukimą – žagsulį – sukelia nevalingi diafragmos spazmai, sukeliantys staigų oro iškvėpimą ir balso stygų vibraciją. Paprastai žagsulys praeina po valandos ar dviejų. Tačiau ilgiau nei kelias dienas trunkantis žagsulys jau laikomas „nuolatiniu“, o dar ilgiau trunkantis – „chronišku“.

Šiuo metu nėra jokio medicininio gydymo būdo. Ilgiausiai medicinos istorijoje žagsėjusiu vyru laikomas JAV Ajovos valstijoje gyvenęs ūkininkas Charlesas Osborne'as, kuris neperstojamai žagsėjo net 68 metus. Vyras gimė 1893 metais ir savo jaunystę ir ankstyvuosius brandos metus dirbdamas savo tėvo ūkyje. Būtent čia tą lemtingą 1922 metų pavasarį jo gyvenimas iš esmės pasikeitė.

„Kabinau skersti maždaug 160 kg sveriantį meitėlį, – viename interviu pasakojo vyras. – Pakėliau jį ir nukritau. Nieko nejaučiau, tačiau gydytojas vėliau man sakė, kad mano galvoje trūko kraujagyslė.“

Atgavęs sąmonę Ch. Osborne'as ėmė nepaliaujamai žagsėti ir jokios naminės priemonės nepadėjo žagsulio atsikratyti. Kaip ir minėtas ponas Žagsius, vyras išbandė visus „senus triukus“: gėrė vandens įsikandęs pieštuką, nurijo arbatinį šauktelį cukraus, kvėpavo į popierinį maišelį. Tačiau jo diafragma ir toliau ritmingai susitraukinėjo. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Galiausiai vyras grįžo prie darbų.

Kitus 68 metus Ch. Osborne'as praleido ne miego metu ritmingai žagsėdamas kas tris sekundes. Medikai paskaičiavo, kad per dieną jis sužagsėdavo 24 tūkst. kartų, o per visą savo gyvenimą – daugiau nei 595 mln. kartų. Pirmaisiais žagsėjimo metais Ch. Osborne'as dar ieškojo medikų pagalbos ir kartą net buvo nuvykęs į Aliaską. Tačiau greitai jis suprato, kad tokios kelionės yra per brangios, reikalaujančios daug laiko ir neefektyvios. Jis susitaikė su savo žagsėjimu. Vėliau jis net šiek tiek išgarsėjo, dalyvavo keliose radijo ir televizijos laidose, o taip pat pateko į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausias žagsintis žmogus.

1982 metais žurnalas „People“ rašė, kad Ch. Osborne'as sulaukė daugybės žmonių patarimų, kaip atsikratyti žagsulio: „Jis gavo beveik 4 tūkst. laiškų, kuriuose žmonės reiškė užuojautą ir siūlė įvairių būdų žagsuliui atsikratyti, tačiau nė vienas nepadėjo“, – tuomet rašė žurnalas.

Vienintelį kartą viltis sužibo aštuntajame dešimtmetyje, kuomet vienas Ilinojaus valstijos specialistas nustatė, jog Ch. Osborne'ui pažeista smegenų kamieno dalis, atsakinga už žagsulį. Jis skyrė vyrui eksperimentinio hormoninio vaisto, kuris padėjo atsikratyti žagsulio 36-ioms valandoms. Tačiau dėl nepakenčiamo šalutinio poveikio Ch. Osborne'as nutraukė gydymą. Palaipsniui vyras išmoko „pritildyti“ savo žagsėjimą naudodamasis specialia kvėpavimo technika.

Miegodamas jis nežagsėdavo, tačiau imdavo iš karto žagsėti vos pramerkęs akis. Dėl žagsulio jis negalėjo valgyti kieto maisto, todėl viską turėdavo malti iki tyrės ir taip maitintis, kad neužspringtų.

Nepaisant visų žagsulio keliamų nepatogumų, Ch. Osborne'as nugyveno gana „normalų“ gyvenimą. Daugelį metų jis dirbo kiaulių ūkyje. Žagsėjimas taip pat netrukdė jam vilioti merginų. Jis buvo vedęs du kartus ir susilaukė aštuonių vaikų. Ch. Osborne'o žagsėjimas mįslingai buvo dingęs vieneriems metams 1990. Tačiau po metų jis mirė dėl natūralių priežasčių sulaukęs 97 metų.

Po Ch. Osborne'o buvo užfiksuoti dar keli ilgalaikio žagsėjimo atvejai. Anglas muzikantas Christopheris Sandsas ėmė žagsėti 2006 metais ir žagsulio negalėjo atsikratyti daugiau nei trejus metus. Dėl oro stygiaus jis dažnai alpdavo. Galiausiai medikams pavyko jam padėti po to, kai jo smegenų kamiene buvo aptiktas auglys, kurį medikai pašalino.

Nepaisant visos medicinos pažangos, žagsulys išlieka minimaliai išstudijuotu dalyku, ir egzistuoja tik spėjimai, kodėl mes žagsime. Vienintelis medicinos istorijoje užfiksuotas galimas gydymo būdas yra itin rizikinga operacija, kurios metu perpjaunami nervai, kontroliuojantys diafragmą. Tačiau tokiu atveju pasunkėja kvėpavimas.

Beje, nors daugelis mūsų turi savo būdą atsikratyti žagsulio, Ch. Osborne'ą daugiau nei 40 metų gydęs gydytojas Terence'as Anthoney'is sako, kad visi jie yra „atsitiktiniai“. „Kvėpavimo užlaikymas yra „jaunių lyga“, – sakė jis. – Dauguma būdų „suveikia“ iš esmės todėl, kad taikomas būdas sutampa su natūralia žagsulio pabaiga.“

Komentarai (0)