Opa! Pirmąkart istorijoje iš taip arti užfiksuotas Žemės disku praslenkantis Mėnulis (Video) (0)
Mažai girdėtas NASA kosminis teleskopas DSCOVR (Deep Space Climate Observatory) užfiksavo unikalų ir pirmą tokį istorijoje kadrą – kaip Žemės disku praslenka Mėnulis, į kosminio teleskopo objektyvą atgręžęs Žemėje niekada nematomą savo pusę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mat Mėnulis į Žemę yra atsigręžęs visada ta pačia puse. Kadras ypač įspūdingas todėl, kad jame Saulė apšviečia visą regimąjį Žemės ir Mėnulio diską.
Minėto kosminio teleskopo DSCOVR vaizdų kamera Epic (Earth Polychromatic Imaging Camera) nuolat fotografuoja visiškai apšviestą Žemės pusę ir teikia mokslinius duomenis apie atmosferos ozono sluoksnį, augaliją, debesų aukštį ir aerozolius atmosferoje.
Kitą mėnesį Epic pradės reguliarų Žemės stebėjimą ir fiksavimą, todėl Žemėn teleskopas DSCOVR parsiųs aibę Žemės rutulio nuotraukų.
Šio 19 s trukmės fragmento kadrai buvo fiksuojami naktį iš liepos 16 d. į liepos 17 d., nuo 22:50 iki 3:45 val. Lietuvos laiku. Tuo metu Mėnulis skriejo virš Ramiojo vandenyno netoli Šiaurės Amerikos žemyno.
Žemę ir Mėnulį viename kadre 340 mln. dolerių vertės DSCOVR užfiksuos vidutiniškai tik 2 kartus per metus.
Šiaurinis Žemės ašigalis matomas viršutiniame kairiajame nuotraukos kampe, tad fotografijoje galima matyti Žemės sukimosi ašies posvyrį.
Kita Mėnulio pusė (klaidingai vadinama tamsiąja Mėnulio puse) pirmąkart buvo pamatyta tik 1959 m., kai ją nufotografavo tarybinis kosminis aparatas Luna 3. Vėliau keletas NASA zondų kitą Mėnulio pusę nufotografavo ypač didele raiška.
2008 m. gegužę NASA zondas Deep Impact analogišką Mėnulio tranzitą Žemės disku nufotografavo iš 50 mln. km. Be to, 2008-ųjų kadre dalį mūsų gimtosios planetos disko gaubė tamsa.
O štai DSCOVR yra gerokai arčiau – jis darbuojasi pirmajam Laganžo taške L1, nuo kurio iki Žemės yra apie 1,5 mln. km. Lagranžo taškas – ypatingas orbitinis taškas, kuriame atsidūrusiam kūnui nereikia eikvoti degalų ar kitos energijos, kad išsilaikytų – jį tame taške išlaiko gravitacijos jėgų atsvara.
Kitoje Mėnulio pusėje nėra tokių didelių tamsių bazaltinių lygumų, kurios vadinamos "jūromis" ir kurių apstu į Žemę atgręžtoje ir mums matomoje Mėnulio pusėje. Tačiau kitoje Mėnulio pusėje yra gerokai daugiau smūginių kraterių. Didžiausi kitos Mėnulio pusės paviršiaus objektai yra Maskvos jūra (lot. – Mare Moscoviense) – ji matoma kaip tamsi dėmė viršutinėje kairėje Mėnulio disko dalyje, ties 10 val. – ir kiek žemiau, ties 8 val. tamsuojantis Ciolkovskio krateris.
"Netikėta matyti, kad Žemė yra gerokai ryškesnė už Mėnulį, - atkreipia dėmesį DSCOVR projekto mokslininkas Adamas Szabo iš NASA Godardo kosminių skrydžių centro. – Mūsų planeta – tikras deimantas kosmoso juodumoje, net ir lyginant su tokiu šviesiu Mėnulio paviršiumi."
Minėto kosminio teleskopo DSCOVR vaizdų kamera Epic (Earth Polychromatic Imaging Camera) nuolat fotografuoja visiškai apšviestą Žemės pusę ir teikia mokslinius duomenis apie atmosferos ozono sluoksnį, augaliją, debesų aukštį ir aerozolius atmosferoje.
Kitą mėnesį Epic pradės reguliarų Žemės stebėjimą ir fiksavimą, todėl Žemėn teleskopas DSCOVR parsiųs aibę Žemės rutulio nuotraukų.
Šio 19 s trukmės fragmento kadrai buvo fiksuojami naktį iš liepos 16 d. į liepos 17 d., nuo 22:50 iki 3:45 val. Lietuvos laiku. Tuo metu Mėnulis skriejo virš Ramiojo vandenyno netoli Šiaurės Amerikos žemyno.
Žemę ir Mėnulį viename kadre 340 mln. dolerių vertės DSCOVR užfiksuos vidutiniškai tik 2 kartus per metus.
Šiaurinis Žemės ašigalis matomas viršutiniame kairiajame nuotraukos kampe, tad fotografijoje galima matyti Žemės sukimosi ašies posvyrį.
Kita Mėnulio pusė (klaidingai vadinama tamsiąja Mėnulio puse) pirmąkart buvo pamatyta tik 1959 m., kai ją nufotografavo tarybinis kosminis aparatas Luna 3. Vėliau keletas NASA zondų kitą Mėnulio pusę nufotografavo ypač didele raiška.
2008 m. gegužę NASA zondas Deep Impact analogišką Mėnulio tranzitą Žemės disku nufotografavo iš 50 mln. km. Be to, 2008-ųjų kadre dalį mūsų gimtosios planetos disko gaubė tamsa.
O štai DSCOVR yra gerokai arčiau – jis darbuojasi pirmajam Laganžo taške L1, nuo kurio iki Žemės yra apie 1,5 mln. km. Lagranžo taškas – ypatingas orbitinis taškas, kuriame atsidūrusiam kūnui nereikia eikvoti degalų ar kitos energijos, kad išsilaikytų – jį tame taške išlaiko gravitacijos jėgų atsvara.
Kitoje Mėnulio pusėje nėra tokių didelių tamsių bazaltinių lygumų, kurios vadinamos "jūromis" ir kurių apstu į Žemę atgręžtoje ir mums matomoje Mėnulio pusėje. Tačiau kitoje Mėnulio pusėje yra gerokai daugiau smūginių kraterių. Didžiausi kitos Mėnulio pusės paviršiaus objektai yra Maskvos jūra (lot. – Mare Moscoviense) – ji matoma kaip tamsi dėmė viršutinėje kairėje Mėnulio disko dalyje, ties 10 val. – ir kiek žemiau, ties 8 val. tamsuojantis Ciolkovskio krateris.
"Netikėta matyti, kad Žemė yra gerokai ryškesnė už Mėnulį, - atkreipia dėmesį DSCOVR projekto mokslininkas Adamas Szabo iš NASA Godardo kosminių skrydžių centro. – Mūsų planeta – tikras deimantas kosmoso juodumoje, net ir lyginant su tokiu šviesiu Mėnulio paviršiumi."
(36)
(0)
(36)