Didžiosios Britanijos mokslininkai primą kartą pavaizdavo LSD poveikį žmogaus smegenims. Smegenų vaizdai leidžia pažvelgti ne tik į haliucinogeno paveiktus regionus smegenyse – ir ne tik regimąjį smegenų pusrutulį, kaip įtarta anksčiau, - jie taip pat rodo, kad pavartojus LSD vienas su kitu nesusiję smegenų regionai ima komunikuoti tarpusavyje, rašo sciencealert.com.

Eksperimentui vadovavo Davidas Nuttas, neuropsichofarmakologijos profesorius iš Londono Imperatoriškojo koledžo. Kartu su kolegomis jis pasamdė 20 savanorių, kurie mokslo vardan sutiko, kad būtų įšvirkšta 75 mikrogramai LSD vieną dieną, o kitą – placebas.

Kaip rodo viršuje ir apačioje esantys paveikslėliai, narkotiko poveikis apima visas smegenis, o jungiamumas tarp smegenų regionų pasikeičia dramatiškai.

Mokslininkai vaizdus gavo panaudoję tris skirtingas smegenų vaizdavimo technologijas, tarp jų – magnetoencefalografiją ir magnetinio rezonanso atvaizdavimą.

Nustatyta, kad LSD pavartojusių dalyvių vizualinis informacijos apdorojimas nebeapsiribojo tik regimuoju pusrutuliu – visos smegenų dalys prisidėjo prie to, ką žmogus „matė“.

„Mes pastebėjome, kad LSD pavartoję savanoriai „matė užmerktomis akimis“, nors jie apibūdino savo fantazijas, o ne dalykus iš išorės pasaulio, – aiškino vienas tyrėjų Robinas Carhartas-Harrisas. – Taip pat nustatėme, kad kur kas daugiau smegenų zonų prisidėjo prie vizualinės informacijos apdorojimo, net ir tuo atveju, kai žmonių akys buvo užmerktos.“

Be to, smegenų regionai, kurie paprastai vienas su kitu nekomunikuoja, paveikti LSD vienas kitam ėmė siųsti signalus ir jungtis, o dažniausiai tinklus formuojančios smegenų dalys tapo atskirtos.

Tai gali paaiškinti, kodėl LSD poveikis žmonėms asocijuojasi su intensyviais, sapnus primenančiais vaizdais ir „vienybės“ su Visata pojūčiu, tačiau kartu ir asmens identiteto netekimu.

„Paprastai mūsų smegenys susideda iš nepriklausomų tinklų, kurie atlieka atskiras specializuotas funkcijas, tokias kaip regėjimo, judėjimo ar klausymo ar dėmesio sutelkimo, – sakė Carhartas-Harrisas. – Tačiau veikiant LSD šių tinklų atskirumas suskaldomas ir vietoje to smegenys tampa labiau integruotos ir susijungusios.“

Nors tyrimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip žaidimas su narkotikais, mokslininkai į rezultatus žiūri labai rimtas. D.Nuttas teigia, kad neuromokslininkai šio momento laukė 50 metų.

„Neuromoksle šis atradimas panašus į Higso bozono dalelių fizikoje, – „The Guardian“ sakė D.Nuttas.

Mokslininkams svarbu geriau suprasti intensyvų ir unikalų LSD poveikį smegenims, nes be to niekuomet nesužinosime potencialaus terapinio psichodelinių narkotikų poveikio žmonėms, turintiems psichiatrinius sutrikimus – priklausomybes, depresiją ar net astmą.

Tyrimo rezultatai publikuoti „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Komentarai ()