Kad jau ši savaitė buvo tokia įsimintinai radioaktyvi, ją pabaigti norisi aukštesne tos pačios operos nata.
Prieš porą savaičių tyrėjai atrado masyvių supernovų sprogimų radioaktyvių liekanų didžiausių vandenynų dugne, kurios atsidūrė ten prieš 3,2 – 1,7 milijonus metų. Jau vien tai stulbinama naujiena, tačiau pasirodo, kad sprogusių žvaigždžių šukės tebekrenta ant mūsų galvų ir dabar.

Remdamiesi NASA ACE kosminio zondo duomenimis, mokslininkai spėja, kad žvaigždei sprogus santykinai arti Žemės, ji paskleidė reto tipo radioaktyvų metalą, geležį-60 (⁶⁰Fe). Tada sprogo antra žvaigždė, įgreitinusi visas šias nuolaužas beveik iki šviesos greičio. Pasirodo, nuo tada jos ir byra mūsų planeton.

Kaip kad mirs ir Žemė, taip ir visa kita kosmose pražus, neaplenks ši lemtis ir masyvių ugnies kamuolių, kuriuos vadiname žvaigždėmis. Kai žvaigždė miršta, ji pasitraukia su trenksmu – galingiausiu sprogimu žinomoje Visatoje – ir šis trenksmas vadinamas supernova.

Yra du supernovų tipai: vieno tipo sprogimas vyksta, kai dvinarėje žvaigždžių sistemoje vyksta kanibalizmas, – viena žvaigždė suryja tiek savo kompanionės medžiagos, kad sprogsta; kito tipo – kai dieneles baigia vieniša žvaigždė.

Tad, viena yra siaubinga, 7even stiliaus mirtis, o kita, iš esmės, taiki žvaigždės mirtis lovoje (bet su daugiau sprogimų).

„Ramios mirties lovoje“ versija vyksta, kai žvaigždė tampa tokia sena, o jos branduolys toks sunkus, kad ji sukrenta į save.

„Kai žvaigždė išnaudoja branduolinį kurą, dalis jos masės patenka į branduolį. Galiausiai branduolys tampa toks sunkus, kad nebegali atsispirti savo paties gravitacijai,“ aiškina NASA ir priduria, kad mūsų Saulė gal ir vieniša žvaigždė, bet jos masės nepakanka, kad ji taptų supernova. Tai… viskas gerai?

⁶⁰Fe iš sprogstančių žvaigždžių rasta giliai Žemės plutoje, po vandenyno dugnu, o taip pat ir Mėnulio paviršiuje. O kadangi ⁶⁰Fe pusinio skilimo skilimo periodas yra 2,6 milijonai metų, mokslininkai galėjo nustatyti, kad į ji atvyko prieš 3,2 – 1,7 milijonus metų.

Bet remiantis naujais įrodymais, Žemės bombardavimas ⁶⁰Fe dar nesibaigė. Naujame Science straipsnyje rašoma, kaip NASA Ace zondas pastaruosius 17 metų fiksavo ⁶⁰Fe daleles kosmose, o tai reiškia, kad mus pasiekia vis „naujos dalelės“.

Kitaip tariant, aptikome šiuos radioaktyvaus metalo gabalėlius „gyvai“, o ne prabėgus milijonams metų nuo tada kai jie čia atskriejo.

„Visa tai labai gražiai dera," The Verge sakė vienas iš Science straipsnio autorių, fizikas Martinas Israelis iš Washingtono universiteto. „Viskas nuoseklu.“

Pasak Grusho, ACE zondas fiksavo ⁶⁰Fe branduolius maždaug po vieną per metus. Taip, perskaitėte teisingai – vienas branduolys per metus. Tai turėtų padėti jums suprasti, kokie neįsibaiminę dėl to turėtumėte būti.

Bet iš tų pavienių branduolių galima daug sužinoti – Israelis su savo komanda sugebėjo patvirtinti, kad jie kilę iš nesenos, netoli įvykusios supernovos. „Pats faktas, kad matome geležį-60 reiškia, kad kosminiai spinduliai turėjo rastis nelabai seniai,“ paaiškino Israelis.

Manoma, kad šios žvaigždės mirė gretimame Skorpiono – Kentauro žvaigždžių asociacija už daugiau nei 380 šviesmečių nuo Žemės.

„Nors šių geležies-60 dalelių kilmė skirtinga, visos naujai aptiktos rodo tą patį scenarijų,“ The Verge sakė Antonas Wallneris, Australijos nacionalinio universiteto fizikas ir vieno iš naujų Nature straipsnių autorius. „Jos visos rodo, kad šalia Žemės per pastaruosius kelis milijonus metų įvyko keletas supernovų sprogimų.“

Tad, nors nerimauti dėl to pernelyg neverta – nebent šis nuolatinis bombardavimas pradėtų jaukt mūsų klimatą – tai geras priminimas, kad nors jaučiamės saugūs ir jaukiai įsitaisę gimtojoje savo, kosminė kaimynystė nėra tokia jau rami, ir kartais kieme randame keistų ir nemalonių dalykėlių.

Komentarai ()