Dviejų Nobelio premijų – fizikos ir chemijos – laureatė Marie Sklodowska Curie yra sakiusi, kad mokslininkas savo laboratorijoje nėra tik technikas. Jis – vaikas, kuriam susidūrimas su gamtos reiškiniais prilygsta pasakoms.

Matyt, ne veltui jos įtaka pasauliniam mokslui neblėsta iki šių dienų – prestižinis Marie Skłodowskos Curie programos finansavimas puošia perspektyviausių mokslininkų gyvenimo aprašymus.

Tokiu įrašu savo CV gali pasigirti ir Vilniaus universiteto tyrėjai dr. Urtė Neniškytė, dr. Jogundas Armaitis bei dr. Linas Mažutis. Jauni mokslininkai, savo tyrimus galėję tęsti bet kurioje ES šalyje, juos nusprendė vykdyti gimtojoje Lietuvoje.

Dėmesys mikropasauliui

Iš chemikų šeimos kilusi dr. U. Neniškytė po biochemijos magistro studijų Vilniaus universitete savo mokslinius tyrimus nukreipė molekulinių neuromokslų link. Studijuodama doktorantūroje Kembridžo universitete jaunoji mokslininkė aiškinosi Alzheimerio ligos patologiją lemiančius veiksnius.

Artimiausiu metu ji tyrinės, kaip formuojasi žmonių smegenys. Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC) dr. U. Neniškytė prisidės prie prof. Aido Alaburdos vadovaujamos grupės. Ji domėsis, kaip tam tikrų lipidų viduląstelinė pernaša nervinėse ląstelėse lemia neuroninio tinklo optimizavimą – atrenka, kurios neuronų jungtys yra pašalinamos, o kurios paliekamos susidarančiame efektyvesniame smegenų tinkle.

„Šiuo metu manoma, kad netinkamas neuronų jungčių šalinimas gali būti susijęs su tokiomis problemomis kaip autizmo spektro ar šizofreniniai sutrikimai. Mano tyrimų rezultatai gali būti pritaikyti analizuojat, kaip ir kodėl kinta smegenų tinklas depresijos ar priklausomybės ligų atveju“, – pasakoja dr. U. Neniškytė.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. L. Mažutis žinių sėmėsi Strasbūro ir Harvardo universitetuose. Šiuo metu jis dirba prof. Arvydo Janulaičio įkurtoje mikroskysčių technologijos laboratorijoje. Tokių laboratorijų Europoje vos kelios. Mikroskysčių technologijos, palyginti su tradicinėmis, leidžia sumažinti biologinių ar cheminių reakcijų tūrius milijonus kartų.

„Vienas tyrėjas rankiniu būdu gali paruošti 10 reakcijų per 1 minutę, o mikroskysčių technologijos per tą patį laiką leidžia paruošti 100 000 reakcijų. Dėl mažų tūrių padidinamas reakcijų jautrumas. Įmanoma itin našiai atlikti pavienių ląstelių, DNR ar molekulių tyrimus“, – aiškina dr. L. Mažutis.

Tyrimai atliekami ne mėgintuvėliuose, o mikroskopinių lašelių viduje. Taip sumažinamos reagentų sąnaudos, galima atlikti atskirų ląstelių genominius tyrimus ar kraujyje cirkuliuojančios vėžinės DNR detekciją. Šiuo metu mokslininkas daugiausia dėmesio skiria pavienių ląstelių transkriptomikos ir kryptingos baltymų evoliucijos tyrimams. Marie Curie projektą vykdydamas dr. L. Mažutis sieks sukurti mikroskysčių technologija paremtą metodą, leidžiantį nustatyti pavienių ląstelių genus, koduojančius priešvėžinius antikūnus.

Utrechto universitete (Nyderlandų Karalystė) magistrantūros ir doktorantūros studijas baigęs dr. J. Armaitis darbuojasi šaltųjų atomų srityje. Jo tyrimai susiję su atomų debesimis, kabančiais lazerių šviesoje vakuume. Anot dr. J. Armaičio, šie objektai yra šalčiausi Visatoje. Mokslininkas teigia, kad šaltųjų atomų tyrinėtojai svajoja atrasti naujas medžiagos agregatines būsenas.

„Fizikai gerai žino, kaip elgiasi vienas atomas, taip pat puikiai supranta, kas atsitinka, kai du atomai susiduria. Nors šios žinios sudaro gerą startinę poziciją, daugelio sąveikaujančių dalelių būsenos atrodo visiškai kitaip negu atskiri atomai. Mums buityje žinomos medžiagos fazės, tokios kaip skystis arba kristalas, atsiranda būtent todėl, kad atomai tarpusavyje sąveikauja. Šaltųjų atomų sistemose galima pasiekti medžiagų fazes, anksčiau gyvavusias tik teoretikų galvose“, – įsitikinęs fizikas.

Atomą jis įsivaizduoja plačiau nei tiesiog matematinį tašką. Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institute (TFAI) dr. J. Armaitis tyrinėja sistemas, kurioms svarbios papildomos atomų savybės. Viena tokių – sukinys.

„Jei kvantinę dalelę įsivaizduotume kaip mažą kamuoliuką, sukinys būtų susijęs su to kamuoliuko sukimosi kryptimi ir greičiu. Jau dabar sukiniai (tiesa, ne atomų, bet elektronų) naudojami informacijai saugoti mūsų kompiuteriuose. Vienas iš pamatinių mano tyrimų tikslų – suprasti, kaip elgiasi sąveikaujančios dalelės ir ką tuo metu veikia jų sukiniai. Mažiau poetiškas tyrimų tikslas yra išsiaiškinti, kaip sukinys perduodamas iš vienos sistemos pusės į kitą. Supratus, kaip tą perdavimą įvykdyti be nuostolių, galima svajoti, kad vieną dieną tokiu būdu pavyks perduoti informaciją iš vieno kompiuterio komponento į kitą nepajudinant nė vieno elektrono. Taip sutaupysime energijos ir laiko“, – dėsto dr. J. Armaitis.

Kodėl Lietuva?

Jaunieji tyrėjai gimtąją šalį savo tolimesnei karjerai pasirinko dėl keleto priežasčių. Viena jų – Lietuvos mokslinė pažanga. Ypač ji pastebima gyvybės mokslų srityje. Be to, semdamiesi patirties užsienio universitetuose, mokslininkai žinojo išvažiavę ne visam laikui.

Išvykdama doktorantūros studijų, dr. U. Neniškytė kažkuriame savo mokslinio darbo etape planavo grįžti į Lietuvą. JGMC jai pasirodė tinkamiausias pasirinkimas. Mokslininkę žavi centro koncepcija po vienu stogu suvienyti visų gyvybės mokslų sričių atstovus.

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai yra labai tarpdiscipliniški, tad dr. U. Neniškytė tiki, kad galimybė bendradarbiauti su kitų sričių mokslininkais jai padės į savo tyrimus įtraukti įvairius aspektus ir technologijas. Lietuvos gyvybės mokslininkai sėkmingai dalyvauja Europos Komisijos mokslo finansavimo programose, gauna tarptautinį finansavimą. Anot dr. U. Neniškytės, šalies molekulinės biologijos ir lazerinių technologijų tyrėjų reputacija pasaulyje nenusileidžia užsienio kolegoms.

Komentarai ()