10 populiarių mitų apie priklausomybę nuo alkoholio: kiek juose yra tiesos?  (4)

Priklausomybę nuo alkoholio Lietuvoje gaubia mitai. Daugelis įsivaizduoja, kad į alkoholio liūną įkliūva tik žemesnių pajamų, pigius alkoholinius gėrimus vartojantys žmonės arba kad iš šio liūno ištrūkti galima vien tik valios pastangomis. Tačiau kiek šie teiginiai yra teisingi?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Labiausiai paplitusius mitus apie priklausomybę nuo alkoholio komentuoja Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata.

Mitas #1:

„Aš turiu darbą ir įvykdau savo pareigas. Taip, vartoju alkoholį ir gan dažnai, bet nesu priklausomas, nes tai netrukdo darbui“

E. Subata: „Tai plačiai paplitęs mitas. Visuomenė dažnai tiki, kad problemų su alkoholio vartojimu turi tik asmenys, kuriuos matome stovinčius prie parduotuvių ar konteinerių ir prašančius centų. Tačiau priklausomybe nuo alkoholio serga ir daug šeimas, darbus turinčių žmonių: jie tiesiog sugeba tai slėpti.

Kaip ir bet kokia liga, priklausomybe nuo alkoholio serga visų socialinių sluoksnių žmonės, tarp jų ir turintys gerus darbus, aukštas pajamas, gerus automobilius. Pas mus yra gydęsi įvairių profesijų atstovai – ir Seimo nariai, ir kunigai, ir gydytojai, ir mokytojai, ir turtingi verslininkai“.

Mitas #2:

„Aš nesu priklausomas nuo alkoholio, nes vartoju kokybiškus alkoholinius gėrimus. Priklausomybė – tai žemų pajamų, skurstančių žmonių problema“

E. Subata: „Tai taip pat yra mitas. Priklausomybė nuo alkoholio, kaip ir vėžys, turi stadijas. Tie žmonės, kuriuos matome elgetaujančius gatvėje, dažnai jau yra pasiekę paskutines stadijas ir todėl atpažinti, kad jie turi priklausomybę, lengviau. Žmonės vartoja gėrimus pasirinkdami pagal savo draugų ratą, socialinę klasę.

Nuo alkoholio priklausomas žmogus gali vartoti ir prestižinius, brangius gėrimus. Tačiau dažnai pasitaiko, kad nuo alkoholio priklausomas žmogus praranda darbą, šeimą, padėtį visuomenėje, tampa vienišas, jo pajamos sumažėja. Tuomet toks žmogus nebegali įpirkti brangesnių gėrimų ir tenkinasi pačiais pigiausiais ar netgi vaistinėje perkamu spiritu“.

Mitas #3:

„Kai norėsiu nustoti vartoti alkoholį – taip ir padarysiu be jokios pagalbos. Juk tam tereikia valios pastangų“

E. Subata: „Daugelis žmonių, turinčių problemą su alkoholio vartojimu, susivokia tik tada, kai atsiranda gretutinės problemos: pablogėja santykiai šeimoje, dingsta draugai, suprastėja sveikata, atsiranda depresija, miego sutrikimai, kitos ligos.

Dažniausiai tokie žmonės, vartodami alkoholį, slopina dėl nesėkmių patiriamą stresą ir susikuria iliuziją, kad lengvai įveiks tas nesėkmes. Iš tikrųjų alkoholis tik pasunkina situaciją. Tokiems žmonėms reikia paramos, kad jie adekvačiai suvoktų savo situaciją ir keistų elgesį. O keisti elgesį užtrunka mėnesius ir metus. Tam reikalingas gydymas, pagalba, parama.

Taip, pasitaiko atvejų, kuomet žmogus sugeba kritiškai įvertinti savo priklausomybę, suvokia, kad negali vartoti alkoholio nekenkdamas sau, užsispiria ir gyvenime nebevartoja alkoholio. Tačiau tokie atvejai – greičiau išimtys iš taisyklių“.

Mitas #4:

„Pripažįstu, kad esu priklausomas nuo alkoholio, bet juk nieko tokio, jei išgersiu vieną taurelę ar vieną bokalą. Svarbiausia – neišgerti per daug“

E. Subata: „Bendra taisyklė sveikstantiems nuo priklausomybės – visiškai susilaikyti nuo alkoholio gėrimo. Žmogui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio, išgerti vieną bokalą alaus ir tada nebegerti antro biologiškai yra sunkiau negu priklausomybės neturintiems.

Priklausomybė nuo alkoholio panaši į kitas lėtines ligas, pavyzdžiui, cukrinį diabetą ar hipertoninę ligą. Sergantis cukriniu diabetu žmogus turi vengti tam tikrų maisto produktų, o jei juos vartoja – kenkia sau, gresia komplikacijos. Lygiai taip pat yra su priklausomais nuo alkoholio žmonėmis: jei jiems nepavyksta pakeisti savo elgesio ir jie retkarčiais pavartoja, tai anksčiau ar vėliau prives prie naujo užgėrimo epizodo, „daugiadienių“.

Čia įsijungia biologiniai smegenų mechanizmai ir net labai valingas žmogus negali pilnai kontroliuoti to dalyko. Kuo mažiau bus tokių paslydimų – tuo rezultatai bus geresni“.

Mitas #5:

„Užsikodavimas nuo alkoholio – moksliškai patikrintas metodas, kuris padeda visiems“

E. Subata: „Nėra jokių mokslinių tyrimų, pagrindžiančių kodavimo efektyvumą. Kodavimas iš esmės yra tam tikra šamanizmo atmaina. Skirtumas tik tas, kad šią procedūrą atlieka ne burtininkas žila barzda ir ilgais plaukais, o asmuo, vilkintis baltą chalatą ar kitaip besistengiantis pademonstruoti savo kompetenciją.

Iš esmės kodavimas yra gąsdinimas, kad jei ligonis per tam tikrą laiką išgers, jį ištiks paralyžius, jis apaks, sustos širdis ar jis numirs. Tai savotiška įtaiga, pusiau hipnozė. Bet kodavimas nėra apibrėžtas medicinos metodikoje. Kiekvienas tuo užsiimantis žmogus gali taikyti savo manipuliacijas. Gal atskiriems žmonėms kodavimas ir padeda, bet kaip medicininis metodas jis nėra įteisintas Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse“.

Mitas #6:

„Priklausomybė nuo alkoholio paveldima. Jei mano tėvai turėjo problemų su alkoholiu, pasmerktas esu ir aš“

E. Subata: „Genetika išties vaidina didelę reikšmę: jei vaiko tėvai turėjo priklausomybę nuo alkoholio, didesnė tikimybė, kad ir jis pats užaugęs turės šią problemą. Tai pagrindžia prieš 30-40 metų Danijoje atlikti dideli moksliniai tyrimai. Buvo sekama įvaikintų vaikų, kurių biologiniai tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, ir vaikų, kurių tėvai šios priklausomybės neturėjo, gyvenimo eiga.

Šiuos vaikus stebint daugiau negu 20 metų paaiškėjo, kad nepriklausomai nuo to, kokiose šeimose buvo įvaikinti, priklausomų nuo alkoholio tėvų vaikai patys priklausomybę įgydavo 3-4 kartus dažniau. Tačiau šimtaprocentinio ryšio nėra – daug lemia ir paties žmogaus pasirinkimai“

Mitas #7:

„Aš neturiu problemų su alkoholiu. Tokių problemų turintys žmonės būna agresyvūs ir pikti, o aš toks nesu“.

E. Subata: „Išgėrus alkoholio kai kuriems žmonėms išties prasiveržia užslopintas pyktis ar agresija. Tačiau yra įvairių asmenybių. Kai kurie nuo alkoholio priklausomi žmonės kaip tik yra nedrąsūs, bijantys visuomenės, turintys polinkį depresijai. Jie ir išgėrę nepasidaro pikti, bet tai nereiškia, kad jiems viskas gerai.“

Mitas #8:

„Nesu priklausomas nuo alkoholio, nes jį visada vartoju su draugais. Negeriu vienas namuose, slėpdamasis nuo kitų“

E. Subata: „Tai, ar žmogus turi priklausomybę nuo alkoholio, apibrėžia ne jo vartojimo įpročiai. Priklausomas žmogus gali vartoti alkoholį tiek su draugais, tiek vienas. Esant drebuliui, pagreitėjusiam širdies plakimui, baimei, nemigai, nerimui, nuo alkoholio priklausomas žmogus gali tiek užsisakyti alkoholio būdamas bare su draugais, tiek įsipilti taurelę sėdėdamas vienas namie. Aišku, jei žmogus vienas namie geria nuolat, tai dažniausiai reiškia, kad jo priklausomybė nuo alkoholio jau pasiekė tolimą stadiją.“

Mitas #9:

„Alkoholizmo sindromas išsivysto geriantiems stipriuosius gėrimus. Aš geriu tik alų ir vyną, tad man nėra ko bijoti“.

E. Subata: „Tai nėra teisinga. Svarbu suvartoto alkoholio kiekis. Alkoholio koncentracija aluje yra beveik dešimt kartų mažesnė negu degtinėje, bet jeigu žmogus išgers beveik dešimt kartų daugiau alaus negu degtinės, pasekmės bus tos pačios. Taip, priklausomi nuo alkoholio žmonės dažniau vartoja stiprius gėrimus, bet nebūtinai“.

Mitas #10:

„Nuo alkoholio priklausomas ir dėl to problemų įvairiose gyvenimo srityse patiriantis žmogus – „žlugęs žmogus“, jam niekas nebepadės.“

E. Subata: „Priklausomybės nuo alkoholio sindromas yra panašus į kitas ligas – kuo jis toliau pažengęs, tuo padėti žmogui sunkiau. Bet pradinėje arba vidurinėje šios ligos stadijoje pagalba tikrai yra įmanoma. Aišku, pats žmogus ir jo artimieji turi suvokti, kad keisti elgesį ir kreiptis pagalbos būtina“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Ugnius Antanavičius
(22)
(5)
(17)

Komentarai (4)