Kanados patirtis rodo, kad atliekų rūšiavimas ir utilizavimas kenkia ekologijai: kaip tai gali būti? (15)
Kanadiečiai atliekas rūšiuoja jau daugiau nei 30 metų – jie to apmokomi dar mokyklos suole. 2011 metais НКО Stewardship Ontario atlikta apklausa parodė, kad trys ketvirtadaliai Ontario gyventojų kassavaitinį atliekų rūšiavimą laiko pirmos svarbiausia aplinkos apsaugos užduotimi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mėlynus atliekų konteinerius, tapusius savotišku atliekų utilizavimo simboliu, kanadiečiai pamilo. Tačiau „jų reikšmė mūsų širdims ir protams kur kas didesnė už realų jų efektą“, mano Ontario aplinkos komisarė Dianne Saxe. Paradoksalu, tačiau atliekų utilizavimas – mažiausiai ekologiškas aplinkos saugotojo užsiėmimas, tvirtina Kanados leidinys The Walrus.
Kaip viskas surėdyta
Didžiuliai kiekiai antriniam panaudojimui (perdirbimui) tinkamų atliekų iškraunami ant vietinių atliekų perdirbimo įmonių konvejerių. Čia jos įvairiai skirstomos, pavyzdžiui, magnetiniais ir optiniais metodais ir rankomis. Surūšiuotos atliekos – plastikas, popierius, metalas ir t.t. – supakuojamas ir supresuojamas į kubus. Jie paskui parduodami kompanijoms tiek pačioje Kanadoje, tiek visame pasaulyje, kur atliekos perdirbamos į kitas vartojimo prekes – tualetinį popierių, kiaušinių pakuotes ir panašiai.
Tad, iš esmės, atliekų perdirbimas – įprastas, nuo paklausos ir pasiūlos priklausantis prekių verslas. Kai municipalitetai atveža daugiau perdirbimui tinkamų atliekų, nei gali „suvirškinti“ rinka, produkto vertė sumažėja ir su Kanada ima konkuruoti kitos šalys. Dėl rinkos apribojimų du trečdaliai Kanados atliekų lieka pūti sąvartynuose.
Antrinių žaliavų surinkimui skirtiems mėlyniems konteineriams pirmą kartą pasirodžius Kanadoje, tai atrodė revoliucingai, ir žmonės sureagavo į juos itin entuziastingai, prisimena Ontario universiteto technologijų instituto profesorius Danielis Hoornwegas. Kanadiečiai „iš tiesų norėjo prisidėti prie perdirbimui tinkamų atliekų rinkimo“. Tačiau ši programa buvo aplinkos gelbėtojų, valdžios ir gaiviųjų gėrimų pramonės pasiektas kompromisas.
Kompromisinė programa
Devintojo dešimtmečio viduryje Ontarijuje gaivinančiųjų gėrimų pramonės atstovai sutiko iš dalies finansuoti atliekų dėžių diegimą mainais į leidimą nuo daugkartinės stiklinės taros prie pigesnių, perdirbamų variantų. Šiuo sandoriu buvo sukurta viena iš populiariausių pasaulyje atliekų utilizacijos programų, kuri vėliau paplito visoje šalyje. Tačiau taip pramonė įgijo teisę gaminti vienkartinę tarą – atliekų utilizavimas tam tikra prasme tapo savotišku jos švaistūniškumo pateisinimu.
Situaciją apsunkina tai, kad beveik du trečdalius visų Kanados atliekų sukuria pramonė, komercinis, negamybinis ir statybų sektorius, kuriuos aptarnauja privatūs atliekų vežėjai. Jeigu kompanijoms antrinių žaliavų pardavimas nenaudingas (tai priklauso nuo rinkos kainų), tai ir perdirbimas jų nedomins. Tad, atliekas galima rūšiuoti pagal visas taisykles, tačiau už jų išvežimą atsakanti kompanija nėra juridiškai įpareigojama atliekas perdirbti. Pavyzdžiui, Toronte 72% daugiabučių gyventojų atliekų keliauja keliauja tiesiai sąvartynan.
Ontarijas – vienintelė Kanados provincija, kurios atliekų utilizavimo finansinės ataskaitos laisvai prieinamos. 2016 metais atliekų išvežimas municipalinei valdžiai kainavo 347 milijonus dolerių, tačiau iš atliekų pardavimo ji gavo tik 95 milijonus. Iš pradžių tikėtasi, kad antrinių žaliavų pardavimas visiškai padengs utilizacijos kaštus, tačiau taip nenutiko. Pasak Saxe, šiuose mėlynuose konteineriuose pilna „lengvų, sudėtinių medžiagų, kurių perdirbimas itin brangus“.
Situaciją blogina ir tai, kad gyventojai (arba turistai) dažnai painiojasi ir į mėlynąjį konteinerį gali išmesti perdirbimui netinkamas ar tinkamas tik iš dalies atliekas, pavyzdžiui, išsinešimui skirtus plastiku padengtus popierinius kavos puodelius. Pernai metų Saxe pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad mėlynieji konteineriai sąvartyno padeda išvengti vos 8% provincijos atliekų. Kitose Kanados provincijose šis procentas, tikėtina, dar mažesnis.
Aplinką teršia ir pats buitinių atliekų utilizavimas – nemenkas anglies pėdsakas kyla jas transportuojant. Pavyzdžiui, renkant antrines žaliavas kaimiškose vietovėse, atliekų surinkėjams tenka nuvažiuoti daug kilometrų, – ekologijos požiūriu, tai yra kenksminga ir beprasmiška, sako Danas Hoornwegas. Paskaičiavus atliekų transportavimo, rūšiavimo fabrike, ir perdirbtų atliekų gabenimo gavėjui į anglies pėdsaką, galima būtų padaryti išvadą, kad kartais ekologiškiau tokias atliekas tiesiog išvežti į sąvartyną.
Kaip Kinija atsisakė svetimų atliekų
Daug dešimtmečių Kinija supirkdavo daugiau nei pusę viso pasaulio plastmasės ir popieriaus atliekų, tačiau šių metų sausį šalis užsienietiškoms atliekoms paskelbė karą, pakeldama įsigyjamų žaliavų kokybės standartus.Naujosios politikos pasekmės pasijautė iš karto: plastiko ir antrinių žaliavų eksportas į Kiniją sumažėjo nuo 6700 (2017 m. sausį) iki 578 tonų (šių metų sausį). Popieriaus atliekų eksportas – nuo 53 000 iki 15 800 tonų.
Dalis nebepriimtų atliekų nukeliavo į kitas rinkas (daugiausiai – Pietryčių Azijos ir Indijos), dalis – liko sąvartyne. Halifakso miestas savo plastiko atliekų nutarė atsikratyti atliekų deginimo gamyklose. Kalgaris (vasaros pradžios duomenimis) taip ir nesurado pirkėjų 1000 tonų plastikinių konteinerių, kuriuose paprastai parduodamos uogos, ir saugo daugiau nei 7500 tonų popieriaus atliekų.
Kinijos politikos permainos atskleidė Kanados atliekų tvarkymo sistemos defektus. Norint išspręsti problemą, vien perdirbimo nepakanka.
Saxe'o ataskaita Ontarijo įstatymų leidėjams pristatyta pernai rudenį. Provincija jau senokai stengiasi kardinaliai pakeisti atliekų tvarkymą ir įdiegti vadinamąją „uždaro rato ekonomiką“. Joje gamintojas bus atsakingas už savo produktų likimą po jų panaudojimo, ir perdirbtų kuo daugiau atliekų. Beje, provincijos priimtame „Ontarijo be atliekų“ (Waste Free Ontario Act, 2016) įstatyme pateikiama tik teorinė bazė, be detalizavimo. Saxe'o nuomone, šį ambicingą įstatymą įgyvendinti „bus labai, labai sunku“, ir dabar jis tėra gerų intencijų sąrašas, o ateitis visiškai be atliekų atrodo miglota.
World Press
republic.ru