Garsus antropologas Wade'as Davisas visai netyčia tapo akademiniame pasaulyje plačiai pasklidusios legendos kaltininku: jis aprašė inuitą, kuris, esą, iš savo šaldytų išmatų pasigamino peilį ir išnyko Arkties ledynuose, rašo „Ars Technica“.

Naują tyrimą atlikęs eksperimentinės antropologijos specialistas iš Kento valstybinio universiteto (JAV) patikrino šią legendą: patys užšaldė išmatų, pasigamino iš jų peilių ir išbandė jas pjaudami kiaulės odą, raumenis bei sausgysles idealiomis sąlygomis. Visuose bandymuose peiliuose peiliai pasirodė esą visiškai beverčiai.

Kaip W.Davisas rašė savo 1998 metais išleistoje knygoje „Shadows in the Sun“, inuito vyro šeima atėmė iš jo visus įrankius, taip bergždžiai norėdami atkalbėti jį nuo klaidžiojimo ledynuose ir apsigyventi jų kaime. Bet tai klajūno, esą, neišgąsdino – jis išėjo laukan, išsituštino, iš savo sušalusių išmatų suformavo ir išsigalando peilį. „Su tuo peiliu jis užmušė šunį, iš jo krūtinės ląstos suformavo roges, iš odos – diržus kitam šuniui ir dingo į tamsą“, – rašė autorius.

W.Davisas pripažino, kad ši istorija galėjo būti ir pramanyta: jo informacijos šaltinis buvo to aprašomojo vyro anūkas. Bet yra ir kitas, labiau patikimas pasakojimas apie tą patį laikotarpį – praėjusio amžiaus vidurį – kurį pateikė Arkties tyrinėtojas, danas Peteris Freuchenas, kuris tvirtino, kad įstrigęs sukietėjusio sniego duobėje iš savo išmatų pasigamino kirtiklį.

Savaime suprantama, tokie sunkiai tikėtini pasakojimai plinta tarsi nevaldomas gaisras. Ne tik akademinėje literatūroje, bet ir populiariojoje kultūroje. Kento universiteto antropologas Metinas Erenas šią istoriją pirmą kartą išgirdo būdamas paaugliu. „Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių tapau antropologu“, – prisipažino jis. Dabar jaunas mokslininkas vadovauja pažangiai laboratorijai, kuri yra skirta „eksperimentinei archeologijai“: jis atkūrinėja istorinius įrankius bei kitus radinius bei aiškinasi, kaip jie galėjo veikti. Laboratorijoje yra ir medžio darbų, ir keramikos studijos, ir balistinė šaudykla strėlių poveikio tyrimams, kalvė bei kitokios dirbtuvės, „Iš esmės galime atkurti bet kokį per pastaruosius tris milijonus žmogaus technologijų vystymo metų sukurtą radinį“, – sakė M.Erenas.

Mokslininkas, kurį erzina dabartinė melagingų naujienų ir alternatyvių faktų era, nusprendė pabandyti atkurti užšaldytų išmatų peilį pagal garsųjį W.Davido aprašymą, o su juo – iliustruoti duomenų ir moksliškai pagrįstų bandymų svarbą. Jis su kolege Michelle Bebber nusprendė eksperimentams panaudoti savo išmatas – nenorėjo tokios nemalonios naštos užkrauti kokiam nors paskutinio kurso studentui. Aštuonias dienas M.Erenas maitinosi Arkties regionui būdinga dieta, kurioje gausu mėsos ir riebalų: jautiena, kalakutiena, lašiša, lydeka, mėsos kukuliais, dešromis, kiaušiniais ir panašiais produktais.

„Maitintis produktais, kuriuose taip gausu baltymų ir tiek daug riebalų, yra sunkiau, nei galvojau“, – sakė tyrimo sumanytojas. Tuo tarpu M.Bebber, kaip „kontrolinė grupė“, laikėsi vakariečiams įprastos dietos: valgė jogurtus, ankštines daržoves, ryžius, sūrainius, riestainius, makaronus ir panašiai. Kai tik atsirasdavo fiziologinis poreikis, abu mokslininkai surinkdavo ir užšaldydavo savo išmatas.

„Net juokinga. Turiu nuostabią labotatoriją. Bet tą savaitę dirbau ne iš laboratorijos – sėdėjau namie ir tuštinausi į maišelį ir gaminau peilius iš savo išmatų. Net depresiją varo“, – sakė M.Erenas.

Mokslininkai peilius gamino naudodami keramikines formas arba tiesiog formavo juos rankomis – iš pradžių pagamindavo kažką panašaus į ašmenis, o paskui galąsdavo juos metaliniu galąstuvu. O tuomet atėjo laikas tikriesiems bandymams.

Skersti šuns jiems nereikėjo. Mokslininkai panaudojo kiaulės odą – šaltą ir beplaukę – raumenis ir sausgysles. Naudota mėsa buvo ne šviežia, o atvėsinta, visi „peiliai“ buvo atšaldyti sausame lede, kol pasiekė -50 ºC temperatūrą. „Tikrai norėjome tiems peiliams suteikti geriausias sėkmės galimybes“, – sakė tyrimo vadovas.

Deja, net ir tokiomis idealiomis laboratorinėmis sąlygomis nei „išlieti“, nei rankomis išminkyti peiliai nesugebėjo perpjauti odos, nepriklausomai nuo to, iš kurio mokslininko išmatų jie buvo pagaminti. Jie tiesiog ištirpo sąlyčio vietoje ir ant odos paliko ne įpjovimo žymes, o rudus pėdsakus. Iš vidinės odos pusės mokslininkams pavyko padaryti negilius poodinių riebalų įpjovimus, tačiau ir tuo atveju ašmenys tirpo labai greitai, todėl peiliai atšipdavo.

„Mane nustebino tai, kiek gali sukietėti sušaldytos žmogaus išmatos. Todėl iš tiesų pamaniau, kad tai gali suveikti. Ir dėl to mano nusivylimas po bandymų buvo tik dar didesnis“, – sakė M.Erenas.

Tyrimo autoriai pažymėjo, kad pats pjovimo veiksmas buvo atliekamas kambaryje, kur aplinkos temperatūra buvo apie 10 °C, todėl „per būsimus eksperimentus reikėtų išbandyti šaltesnę aplinką“.

Taigi, ar tai reiškia, kad P.Freucheno pasakojimas taip pat yra pramanas? Nebūtinai. Žinoma, negalima pamiršti, kad šis keliautojas yra vienintelis nupasakojamų įvykių liudininkas ir niekas jo žodžių negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet „kirtiklis yra visai kitoks įrankis nei peilis. Jo naudojimo mechanika yra visai kitokia. Be to, ir medžiaga, su kuria bandė dirbti inuitas bei P.Freuchenas, buvo skirtinga. Inuito atveju pjovimo veiksmai turėjo būti atliekami su gyvulinės kilmės audiniu, raumenimis, ir sausgyslėmis, o P.Freucheno atveju buvo kapojamas sniegas“, – komentavo mokslininkas.

Svarstydamas, kodėl taip ilgai nebuvo paneigtas W.Daviso pramanas, M.Erenas manė, jog taip yra dėl to, jog priešistoriniai žmonės iš tiesų sugebėdavo išvystyti ganėtinai įspūdingas technologijas turėdami labai rudimentines medžiagas. W.Daviso pasakojimas kaip tik ir galėjo būti pagrįstas teigiama nuomone apie pirmykščių žmonių technologijas, nors prisidėjo ir puiki antropologo reputacija: niekam tiesiog nekilo mintis patikrinti jo teiginius prieš publikavimą.

„Bėda ta, kad vos pradedi naudoti nepatikrintas ar nepatvirtintas istorijas savo pozicijai sustiprinti, atsiduri ant slidaus šlaito, nes tuomet susikuria nauja nepatvirtinta istorija be jokių duomenų. Kai nebeturi duomenų, gali naudotis nepatvirtintomis istorijomis palaikyti ir tokioms pozicijoms, kurios gali būti žalingos visuomenei – kaip antai, rasiniai stereotipai. Mokslas yra gyvybiškai svarbus saugiklis nuo tokių legendų. Šiais alternatyvių faktų ir melagingų naujienų laikais duomenimis ir įrodymais pagrįstas mokslas yra reikalingas labiau nei bet kada anksčiau“, – sakė M.Erenas.

Komentarai ()