Naujas žvilgsnis į Uraną atskleidė įdomių faktų apie jo palydovus - aiškėja iš kur jie galėjo atsirasti  ()

Uranas yra viena mažiausiai ištirtų Saulės sistemos planetų. Iš arti ją nufotografavo tik Voyager 2 zondas 1986 metais. Vykdyti stebėjimus iš Žemės yra gana sudėtinga, nes Uranas labai šaltas ir blausus. Bet infraraudonųjų spindulių diapazone jis kaip tik yra gana ryškus, todėl kartais naudojamas kaip bandomasis taikinys infraraudonųjų spindulių teleskopams.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vienas jų buvo Herschel kosminė observatorija; nors ji daugiau skirta tolimų žvaigždžių, ūkų ir galaktikų stebėjimams, Uranas buvo stebimas, siekiant išsiaiškinti, kaip teleskopo detektorius veikia ryškus infraraudonasis šaltinis. Tuo metu Uranas kaip tik buvo atsisukęs pusiauju į Saulę – taip nutinka tik du kartus per 87 metų trukmės orbitą, nes apskritai Uranas yra pasisukęs šonu į savo orbitos plokštumą. Grupė mokslininkų, iš naujo nagrinėdami šiuos stebėjimus, pastebėjo, kad juose matosi ir Urano palydovai, ir nusprendė ištirti jų šilumines savybes.

 

Palydovai aplink planetą sukasi ta pačia kryptimi, kaip ir planeta aplink savo ašį, taigi Herschel stebėjimai buvo retas atvejis, kai galėjome matyti palydovus, besisukančius iš dieninės pusės į naktinę; didžiąją orbitos dalį jie į Saulę (taigi ir į mus) atsukę vieną arba kitą ašigalį. Detali duomenų analizė leido nustatyti, kad penkių didžiausių palydovų – Oberono, Titanijos, Umbrielio, Arielės ir Mirandos – spinduliuotė sudaro kelias tūkstantąsias Urano spinduliuotės dalis.

Įdomesnis atradimas – palydovai apšviesti sušyla ganėtinai sparčiai, o naktinėje pusėje vėsta gana lėtai; kitaip tariant, jie turi gana aukštą šiluminį inertiškumą. Kiti kieti objektai, randami Saulės sistemos dalyje tarp Jupiterio ir Neptūno, dažniausiai turi gerokai žemesnį šiluminį inertiškumą. Tuo tarpu panašiomis šiluminės savybėmis pasižymi Plutonas, Haumėja ir kitos nykštukinės planetos Kuiperio žiede.

 

Šis atradimas sustiprina įtarimą, kad didieji Urano palydovai susiformavo ne kartu su planeta, o toliau nuo Saulės, ir vėliau buvo pagauti į Urano orbitą.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Konstanta.lt
Konstanta.lt
(6)
(2)
(4)

Komentarai ()