Prieš šešiasdešimt metų, pirmadienį, sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas pakilo iš Baikonūro kosmodromo raketa, kuri iš pradžių buvo skirta paleisti branduolinius ginklus, kad taptų pirmuoju žmogumi kosmose ir apskriejusiu aplink Žemę. Nors jo skrydis truko tik vieną valandą ir 48 minutes, tai buvo istorinis įvykis.

Ankstų 1961 m. balandžio 12 d. rytą (9 val. Lietuvos laiku) raketa „Vostok-K 8K72K“ stovėjo paleidimo aikštelėje ir laukė savo piloto. Į autobusą nervingai įsėdo 27 metų vyresnysis leitenantas Jurijus Gagarinas apsvilęs stambų oranžinį skafandrą su ką tik nupieštu akronimu CCCP, žvilgėjusiu dar šlapiomis raudonomis raidėmis. Už jo sėdėjo atsarginis kosmonautas Ghermanas Titovas su panašiu kostiumu, o trečiasis – Grigori Nelyubovas.

Netrukus prieš tai trys vyrai mėgavosi pusryčiais. Skirtingai nei jų kolegos amerikiečiai, kurie valgė tradicinius pilotų pusryčius – kepsnius ir kiaušinius, rusai turėjo valgyti tuos pačius dantų pastos tūbelėse supakuotus racionus, kokie buvo ir „Vostok 3KA“ kosminėje kapsulėje – mėsos tyrė, juodųjų serbentų uogienė ir šalta juoda kava.

Pakeliui į starto aikštelę Gagarinas paprašė sustoti autobuso, kad galėtų nusišlapinti (tai atliko ant autobuso rato), pradėdamas tradiciją, kurios kosmonautai laikosi iki šiol.

Gagarinas turėjo pagrindo nervintis. Jis buvo pasirinktas misijai vietoj Titovo tik prieš keturias dienas, ir nors buvo sunkiai treniravęsis misijai, tikrojo erdvėlaivio nematė, kol atvyko į Baikonūrą. Dar labiau neramu, kad praėjo mažiau nei metai, kai amerikiečių U2 pilotas Gary Powersas buvo numuštas virš sovietų teritorijos. Kaip amerikiečiai būtų reagavę į „Vostok 1“?

Misija, kuri beveik neįvyko

„Vostok 1“ buvo misija, kuri beveik neįvyko. Buvo didelis kariškių pasipriešinimas, kurie manė, kad pilotuojami kosminiai skrydžiai yra laiko ir išteklių švaistymas. Patvirtinimas buvo suteiktas tik padarius erdvėlaivį „Vostok“ dvigubos funkcijos. Kartu su kosmonautų gabenimu, nepilotuojama versija būtų naudojama orbitinėms žvalgybos misijoms. Šį variantą, pavadintą „Zenit“, SSRS įvairiomis formomis naudojo iki 9 dešimtmečio.

Jau tada erdvėlaivio „Vostok“ dizaineriai turėjo mažai veiksmų laisvės. Raketa buvo viena iš R7 raketų šeimos, kuri iš pradžių buvo sukurta kaip tarpžemyninė balistinė raketa, kuria branduolinės galvutės būtų nutaikytos į Amerikos ir NATO taikinius. Inžinieriai turėjo suprojektuoti erdvėlaivį, kad jis tilptų į raketos nosies kūgį. Matmenys ar našumas negalėjo būti modifikuoti.

Rezultatas buvo dviejų pakopų erdvėlaivis, sudarytas iš prietaisų modulio, kuris atrodė kaip du pritūpę kūgiai, sukibę kartu prie pagrindo ir turintys atramines sistemas ir atbulinės eigos variklį bei „Reentry“ modulio, gabenusio Gagariną. Pastarasis buvo panašus į rutulį, visiškai uždengtą abliacine šilumos skydo medžiaga, kuria ji galėjo saugiai pataikyti į atmosferą bet kokiu kampu.

Nepaisant to, kad patyrė vieną didžiausių nuotykių, Gagarinas buvo ne tiek pilotas, kiek naudingoji apkrova. Kai jis prisisegė prie sėdynės ir užsandarino liuką, prieš paleidimą jis neturėjo ką veikti, išskyrus muzikos klausymą. „Vostok“ buvo visiškai automatinis arba valdomas antžeminių signalų, nes dizaineriai nebuvo tikri, ar Gagarinas išliks budrus, kai tik jis bus orbitoje. Jis negalėjo net atrakinti rankinių valdymo įtaisų, neįvedęs slapto kodo, kuris buvo užantspauduotame voke.

06:07 GMT laiku, varikliai buvo užvesti. Skirtingai nei amerikiečių paleidimo metu, raketą laikė spaustukai, kol trauka pasiekė maksimumą, tada ji buvo paleista. Šoniniai stiprintuvai atsiskyrė po dviejų minučių, o pagrindinė pakopa – po penkių minučių. Kai „Vostok 1“ viršutinė pakopi pakilo į orbitą, Gagarinas pranešė žemės kontrolei, kad jam viskas gerai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)