Daugiau nei prieš 400 metų danų astronomas Tycho Brahe (Tichas Brahė) metė iššūkį tų laikų dangaus sampratai remdamasis danguje pasirodžiusios naujos žvaigždės stebėjimu, o mokslininkai neseniai pranešė pagaliau tiksliai nustatę, ką matė Renesanso šviesuolis.

Matavimai parodė, kad „naujoji žvaigždė“ yra daug labiau nutolusi nuo Žemės nei Mėnulis. Šis atradimas prieštaravo dar Aristotelio paskelbtai nuostatai, jog tikrosios žvaigždės yra nekintamos. Ši koncepcija Vakarų pasaulyje dominavo beveik 2000 metų.

T.Brahe stebėjimai pagrindė Johanneso Keplerio (Johaneso Keplerio), Galileo Galilei (Galilėjo Galilėjaus), Isaaco Newtono (Izaoko Niutono) ir kitų mokslininkų darbus.

„1572 metų supernova tapo svarbiu mokslo istorijos kelrodžiu, - sakė Oliveris Krause (Oliveris Krauzė) iš Vokietijos Maxo Plancko (Makso Planko) astronomijos instituto. - Galų gale ji privertė atsisakyti dangaus nekintamumo sampratos“.

Tačiau suklasifikuoti šį dangaus reiškinį nebuvo paprasta netgi mūsų laikais. „Neturint spektroskopinės informacijos, tikslaus supernovos tipo nebuvo įmanoma nustatyti“, - pridūrė mokslininkas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, Tycho supernova (SN 1572) buvo tradiciškai priskiriama prie Ia tipo supernovų. Manoma, jog tokios supernovos susidaro baltojoje nykštukėje įvykus milžiniškam termobranduoliniam sprogimui. Sprogusios žvaigždės medžiaga ištaškoma į visas puses maždaug 29 000 kilometrų per sekundę greičiu, kuris prilygsta maždaug dešimtadaliui šviesos greičio.

Aiškindamiesi šį fenomeną, daktaras O.Krause ir jo bendradarbiai atliko supernovos „pomirtinį“ tyrimą - teleskopais stebėjo iki šiol mus pasiekiančius silpnus sprogimo šviesos atspindžius.

Supernovos sprogimas panašus į kosminio masto blykstę, kurios šviesa pasklinda visomis kryptimis. Pirmoji tiesioginės šviesos banga pro Žemę praskriejo 1572 metais. Būtent ją stebėjo T.Brahe.

Tačiau sprogimo šviesa Žemę pasiekia iki šiol, tiktai netiesiogiai - ją atspindi tarpžvaigždinių dulkių sankaupų „veidrodžiai“. Toks „šviesos aidas“ yra savotiškas supernovos „fosilinis atspaudas“, padedantis astronomams tirti seniai įvykusius Visatos reiškinius.

O.Krause ir jo bendradarbiai sugebėjo nustatyti Tycho supernovos blyksnio spektrą jo didžiausio ryškio momentu. Stebėjimus astronomai atliko Ispanijos Kalar Alto observatorijos ir Havajų Mauna Kėjos observatorijos teleskopais.

„Nustatėme, kad (Tycho supernova) priklauso normalaus Ia tipo pagrindinei klasei, - sakė astronomas. - Dabar atsiveria viliojanti galimybė pasinaudoti kitais (šviesos atspindžiais) ir sukurti trimatį spektroskopinį sprogimo atvaizdą“.

Nauji matavimai taip pat gali padėti atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus apie Ia tipo supernovų susidarymo priežastis. Pasak vienos teorijos, dvinarės žvaigždžių sistemos baltoji nykštukė gali įtraukti dalį netoli jos skriejančios žvaigždės medžiagos. Baltajai nykštukei pasiekus kritinę masę įvyksta jos termobranduolinis sprogimas. Kita teorija teigia, kad kritinė masė gali būti pasiekta susidūrus dviem baltosioms nykštukėms.

Tycho supernova sprogo palyginti netoli - mūsų Galaktikoje, todėl ji gali būti puikus išsamesnių tyrimų objektas.

„Supernovos šviesos atspindžių stebėjimo metodas - nuostabi tyrimo priemonė, - sakė Belfasto Kvinso universiteto daktarė Andrea Pastorello (Andreja Pastorelo). - Jis leis astrofizikams tirti kitų supernovų pėdsakus mūsiškėje ir netoliese esančiose galaktikose.

Komentarai (5)