Mykolas Drunga. Ar Mėnulis tolsta nuo Žemės?  (13)

Prieš 40 metų žmogus pirmą kartą nuskrido į Mėnulį ir jame išsilaipino, ir „tąsyk milijonai žiūrovų stebėjo šią istorinę akimirką televizijos ekranuose“, – pirmadienį rašė Barselonos dienraštis „Periodico de Catalunya“ ir tęsė:


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Po to tik 10 kitų žmonių į Mėnulį sugrįžo. 1972 m. skrydžiai visai nutraukti. Ir nors šiandien yra kalbų, kad per ateinančius 10 metų Mėnulyje atsiras nuolatinė žmonių gyvenama bazė, galimybės tai įgyvendinti atrodo minimalios“.

Dar pesimistiškiau, bet ir svajingiau, rašė Paryžiaus dienraštis „Liberation“. Anot jo, „praėjus 40 metų, Neilą Armstrongą ir kitus astronautus supa praėjusių laikų vėjas. O juk tai buvo 1969-ieji, Vudstoko metai, Vudstoko, kuris mus sužavėjo taip pat, kaip ir „ Mėnulio užkariavimas“.

Tai buvo ir smarkių susirėmimų metai, nuo Čikagos riaušių iki Raudonųjų brigadų, nuo Nixono iki Arafato. Ką gi mums sako Mėnulio misija šiandien, XXI-ojo amžiaus chaose?

Vaizdai, net ir juodai-balti, vis dar leidžia pasvajoti. Sovietų Sąjunga, didžioji anų laikų varžovė, pranyko. Mėnulis užmirštas. Mes grįžome į Žemę“.

Anot Vienos dienraščio „Presse“, „Mėnulis buvo nuogesnis rutulys, jis nieko neturėjo pasiūlyti, išskyrus viena – žvilgsnį atgalios į dužlų rojų, vardu Žemė. Visi keliauninkai į Mėnulį buvo priblokšti mūsų Mėlynosios planetos, jos gamtos.

Bet ne technikos. Ši kaip tik savo aukščiausiame taške parodė bejėgiškumą: skrydis į Mėnulį neatpalaidavo nuo Žemės traukos ir net kosmose nebuvo galima pabėgti nuo Vietnamo karo. Tai pamokė, kad net ir pati pažangiausia ginklų technologija bejėgė grumiantis su priešu, kuris apsiginklavęs bemaž tik ryžtu“.

Kur kas daugiau gerų rezultatų įžiūrėjo Londono „Times“. Juk „beveik visi „Apollo“ astronautai iš kosmoso grįžo su giliu Žemės trapumo pojūčiu, kuris davė didelį postūmį bepradedančiam veikti Žaliųjų sąjūdžiui. Organizacija „Žemės draugai“ įsteigta tais pat metais, kada Mėnulyje žengti pirmieji žingsniai.

O ir politikoje įvyko proveržių. Žemė iš kosmoso žiūrint atrodo kaip žemėlapis – tik be valstybinių sienų. Iš to gimė posakis „globaliai mąstyti, lokaliai veikti“. Tai buvo prieštaktis globalizacijai.

Tačiau nepaisant astronautų tikinimų, kad pats Mėnulis – tai nusivylimas, kas gi nepanoro į jį nuskristi? Kinai planuoja savo misijas, o komercinė kosmoso turizmo eksploatacija įrodo, kad ilgimės naujų patirčių“.

Pasak Prahos verslo laikraščio „Hospodarske Noviny“, „40 metų po pirmojo nusileidimo Mėnulyje prasideda naujos varžybos dėl kosmoso. Skirtingai nei septintąjį dešimtmetį, dabar prie starto linijos – daugiau valstybių. Tik Jungtinės Amerikos Valstijos atvirai parodė savo kortas. Jos nori į Mėnulį sugrįžti įgyvendindamos modulių sistemą „Konsteliacija“.

Antroje vietoje – kinai. Nors jie turi didelių ambicijų, konkrečių planų dar nėra, ir jų kosmoso programa juda į priekį labai lėtai. Nereikia pamiršti rusų, kurių patirtį galima palyginti su amerikiečių patirtimi.

Europiečiai taip pat nori į Mėnulį, tačiau jie dar nežino: jungtis su amerikiečiais ar bandyti vieniems?

Japonija ir Indija turi raketų ir Mėnulio tyrimų zondų. Neatmestina galimybė, kad ir jos artimiausiais dešimtmečiais ten iškels savo vėliavas. Nes žaliavos, kurių Mėnulyje esama, tam duoda vis daugiau paskatų“.

Šanchajaus dienraščio „Xinmin Wanbao“ nuomone, „nors pastaraisiais dešimtmečiais žmonija kosminių skrydžių srityje vis pasiekdavo gražių rezultatų, tačiau palyginus su pirmuoju nusileidimu Mėnulyje, tai buvo greičiau maži žingsneliai į visatos gelmes.

Šiuo metu pasaulis kovoja su finansų ir ūkio krize. Tačiau istorija parodė, kad ekonominės krizės dažnai suteikia sparnus technologinėms inovacijoms. Ir kaip tik kosmoso tyrinėjimai galėtų būti erdvė naujus kelius atveriantiems mokslo ir technologijos proveržiams.

Pasiskraidymai kosmose gal ne tik ekonomikai duos naujų impulsų, bet, ko gero, lems tai, kad visatoje bus žengtas naujas „didelis žmonijos žingsnis“, – rašė Šanchajaus laikraštis.

Galop, straipsnį „Mėnulis, kurį palikome“, dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkas Charlesas Krauthammeris pradėjo rašytojo Michaelo Crichtono mintimi, kad jeigu kokiam nors fizikui 1899-aisiais būtum pasakęs, kad nepraėjus nei šimtui metų žmonija, be kitų stebuklų, „nukeliaus į Mėnulį ir po to praras susidomėjimą juo, tas fizikas tikriausiai būtų apšaukęs tave bepročiu. [...]

Dabar 2009-ieji, ir Mėnulis traukiasi dar toliau“. C. Krauthammeris apgailestauja, kad „Apollo“ programai seniai pasibaigus, o „Konsteliacijai“, jos menamai įpėdinei, dar esant tik vilties stadijoje, mes liekame pasitraukę iš kosmoso. [...]

Amerikos skrydžių į kosmosą programa prieina liepto galą ir nutraukiama. Po keturiolikos mėnesių, pirmą kartą nuo 1962-ųjų, Jungtinės Amerikos Valstijos nebepajėgs ne tik pasiųsti žmogaus į Mėnulį, bet ir iškelti jį į Žemės orbitą. Būsime visiškai prirakinti prie Žemės. Jei norėsime keliauti į kosmosą, turėsime maldauti rusų, o gal ir kinų”.

Kur dingo amerikietiškoji smalsumo, atradimų siekimo, nuotykių ieškojimo, sunkumų nugalėjimo dvasia? – liūdnai klausė „Washington Post“ apžvalgininkas straipsnyje apie nuo Žemės tolstantį Mėnulį.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Mykolas Drunga
(3)
(0)
(2)

Komentarai (13)

Susijusios žymos: