Mokslininkai aiškinasi "triukšmingų" kopų paslaptis (5)
Anksčiau viduryje dykumos keistus garsus išgirdę žmonės juos priskirdavo įvairiausiems antgamtiniams šaltiniams. Žymus keliautojas Marco Polo tikėjo, kad tai buvo dvasių garsai ir juos prilygino įvairiausiems muzikiniams instrumentams ar net ginklų žvangesiui. Tačiau dabar mokslininkai rado visiškai realią tokio reiškinio priežastį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Girgždančio smėlio garsą galite paklausyti čia.
Priešingai nei legendomis apipintos Marco Polo ir kitų senovės keliautojų atrastos dykumų kopos, smėlis ne visada skleidžia melodingą garsą. Kai kurie palyginti kasdieniai paplūdimio smėlynai vandenynų, ežerų ir upių krantuose sukuria "žemiškus" triukšmus. Paprastai jie vadinami "girgždančiu smėliu" (angl. squeaking sands) ir yra dažnai pasitaikantys kitos atmainos - ūžiančių smėlynų (angl. booming sands) giminaičiai. Kaip gi jie veikia?
Užmynus ant paplūdimio ar kopos smėlio lopinėlio, braukiant per jį ranka ar smaigstant jį lazda, pieštuku arba kokiu nors kitu objektu, esant tinkamoms sąlygoms ir reikiamai smėlio rūšiai galima išgauti aukšto dažnio (tarp 500 ir 2500 hercų) garsus, kurių intervalas yra mažesnis nei ketvirtis sekundės. Spaudimo jėga smėlio paviršių priverčia slinktis ir slenkančio smėlio dalelės dideliu dažniu trinasi į aplinkinį smėlį. Girgždesio efektui susidaryti reikalingas ypač glotnus apvalių ir panašaus dydžio grūdelių kvarcinis smėlis. Smėlio paviršius nebūtinai turi būti status, kaip kad kopose. Paviršius turi būti įkaitęs ir sausas. Drėgnas kartais taip pat gali suveikti, tačiau nei sausas, nei drėgnas smėlis neturėtų būti tankiai suspaustas, kadangi suslėgtą smėlį dar labiau suspausti nėra paprasta. Garso pobūdis priklauso nuo smėlio grūdelių tekstūros ir dydžio.
(0)
(0)
(0)