Padėtis darosi kritinė: šis klausimas žiebia raudonas lemputes ne tik Lietuvoje, bet ir visoje NATO (Foto, Video)  ()

Turime padėti Ukrainai tiek, kiek reikės, ir tol, kol reikės. Šie žodžiai jau tapo Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvos malda, kalbant apie karinę paramą Ukrainai. Tuštinant ginkluotės, amunicijos sandėlius, plečiant gamybinius pajėgumus vis daugiau šalių susiduria ne su valios trūkumu, su kitomis problemomis: artėjama prie kritinės ribos, kas, ko ir kiek gali duoti. Galbūt netgi teks pasakyti stop?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pirmadienį vykęs Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdis turėjo bent jau kuriam laikui nuraminti aistras dėl kilusių svarstymų perduoti ar net paskolinti ukrainiečiams moderniausias Lietuvos kariuomenės turimas savaeiges haubicas PzH2000.

Šio klausimo eskalavimas viešojoje erdvėje sukėlė audringų diskusijų bangą, kurią dar labiau pakurstė atvirtai išreikšta kariuomenės vado neigiama pozicija.

Argumentai buvo išsakyti, išklausyti, pristatyti sprendimų priėmėjams ir galiausiai nuspręsta pasitenkinti ne haubicų, bet joms reikalingos amunicijos perdavimu Ukrainai.

O taip pat apsispręsta ne tik dėl karinės paramos Ukrainai, bet ir dėl naujų karinių įsigijimų spartinimo, vienas kurių – vidutinio nuotolio Oro gynybos sistema NASAMS: minimalius pajėgumus, t.y. kelias baterijas turinti Lietuvos kariuomenė planavo stiprinti juos po 2028-ųjų, tačiau dabar procesą „planuojama inicijuoti anksčiau“.

Pastarieji žodžiai ne mažiau svarbūs, nei datos, įsigyjamų sistemų skaičius, mat norai, ketinimai bei pageidavimai yra viena, o realybė – nebūtinai atitinka siekius.

„Žinant pasiūlą ir paklausą, tai nebus taip lengva padaryti“, – po VGT posėdžio pripažino Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Išties, jokia paslaptis, kad tokių sistemų, kaip NASAMS, kurios Ukrainoje jau parodė puikius rezultatus numušinėjant kruizines raketas, poreikis išaugo keleriopai – tiek pačių sistemų, tiek jų komponentų, pavyzdžiui, raketų.

Ir tai tėra vienas iš daugelio pajėgumų, kuriuos Lietuva ir kitos šalys turi, bet trokšta turėti gerokai daugiau: ar tai būtų oro gynybos, ar artilerijos, salvinės ugnies sistemos, ar šaudmenys, raketos, kita būtina įranga.

O juk viso to – dideliais kiekiais ir kuo sparčiau dabar reikia pirmiausiai ukrainiečiams, kurie būtent šiais kritiniais pajėgumais sugebėjo sustabdyti, atmušti Rusijos pajėgas ir dar tikisi išvyti iš savo šalies, nes kito pasirinkimo tiesiog neturi. Bet Vakarai pasirinkimų turi ir nebūtinai malonių.

Apie rimtą padėtį įspėjo dar vasarą

Karas Ukrainoje atskleidė seną taisyklę, kuri galioja visuose didelio intensyvumo kariniuose konfliktuose: kare didesnė sėkmės tikimybė jame pirmiausiai yra paremta turimų išteklių, gamybos pajėgumais ir gebėjimais juos laiku panaudoti karo reikmėms.

Paprastai kalbant, didelio intensyvumo kare niekas nesikeičia jau šimtmetį – taktinės pergalės mūšiuose gali būti įspūdingos ir labai svarbios, tačiau karus laimi pranašesnės ekonomikos, kurios gali pagaminti daugiau karui reikalingos produkcijos ir ją pristatyti kariaujantiems žmonėms – motyvuotiems, aprūpintiems, parengtiems.

Nėra vieno lemiančio veiksnio – arba kuo daugiau ginklų, arba kuo daugiau žmonių, nors naują mobilizacijos bangą ruošianti, dalinę mobilizaciją jau atlikusi Rusija, regis, vadovaujasi būtent pastaruoju kiekybės principu.

Sėkmę kare lemia daugiau veiksnių, o tiksliau – jų visuma, tačiau be tinkamai parengtų žmonių bei priemonių, kuriomis jie gali sėkmingai kariauti tikėtis pranašumo bei pergalių ypač besiginančiai pusei būtų naivu.

Būtent todėl dar vasarą prieš pat NATO viršūnių susitikime Madride nuskambėjo ypač svarbūs naujojo Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vado, generolo Patricko Sanderso žodžiai apie mobilizaciją: ne žmonių, kaip Rusijoje, o išteklių, visų pastangų ruošiantis ilgam susidūrimui.

Nuo šios kalbos praėjo beveik pusmetis, o kas pasikeitė? Taip, ukrainiečiai atsikovojo dešimtis tūkstančių kvadratinių kilometrų savo teritorijos, pridarė didelių nuostolių Rusijai, pažemino jos armiją ir patį Vladimirą Putiną, kuris aiškino, kad Chersonas esą visam laikui liks Rusijos glėbyje.

Ko verti tokie pareiškimai ukrainiečiai parodė sutikdami tikruosius, o ne menamus išvaduotojus: Rusijos kariuomenę, tariamai „išvaduoti nuo nacistinės Kyjivo valdžios jungo“ atėjusias pajėgas vietos gyventojai dar kovą pasitiko priešiškai, o lapkritį Ukrainos kariai pasitikti kaip didvyriai.

Kaina, kurią sumokėjo Rusijos „išvadavimą“ kentę ukrainiečiai tik dabar aiškėja, todėl jokių kalbų apie paliaubas Ukraina ir girdėti nenori: kiek dar tokių šalies miestų, miestelių, gyvenviečių ir kaimų kenčia okupacijos žiaurumus? Kas gali įsakyti skelbti paliaubas ir apleisti už fronto linijos likusius žmones, palikti juos likimo valiai?

Vis dėlto bet kokia valia kautis atsimuša į galimybių lubas: kariauji tol ir tiek, kol gali ir su tuo, kiek turi ginklų, šaudmenų jiems, bendrai jėgų. Nuo Vakarų smarkiai priklausoma Ukraina nesiliauja kartoti: duokite mums priemonių – ginklų, amunicijos, technikos, viso to, kas stabdo, naikina Rusijos pajėgas, retina jas ir verčia trauktis iš užimtų teritorijų. Ir Vakarai tai, regis, puikiai supranta.

 

„Ukraina teprašo priemonių tęsti kovą ir mes pasiryžę tas priemones suteikti tol, kol reikės. Darysime tai tiek, kiek reikės išlaikyti Ukrainą laisvą“, – praėjusią savaitę pažymėjo JAV karinių pajėgų vadas generolas Markas Milley.

 

Tačiau jis neatsitiktinai užsiminė ir apie galimų paliaubų galimybę: esą Ukraina pasiekė tiek, kiek šiemet realiai gali, atsiveria langas ir pokalbiams, ne vien šūviams.

Iššaudyta už milijardus, reikia dar daugiau

Kritikos susilaukę M. Milley žodžiai kaip mat buvo palydėti Pentagono patikinimais, kad esą svarbu atkreipti dėmesį pirmiausiai į pasiryžimą tęsti paramą Ukrainai, neiškraipant generolo žodžių ir neišimant pastabų apie paliaubas iš konteksto.

Tačiau neatsitiktinai tuo pat metu Vakarų šalių žiniasklaidoje pasirodė ir virtinė straipsnių, kuriuose aukšti, bet neretai neįvardyti NATO šalių kariškiai, politiniai pareigūnai ir kiti sprendimų priėmėjai kone sutartinai prabilo viena aiškia tema, kuri gali paaiškinti netgi iš JAV sklindantį atsargumą.

Tai, kad JAV nenori eskaluoti situacijos ir neleisti karui Ukrainoje išplisti, tapti nekontroliuojamu, su, galbūt, NATO įsitraukimu ar netgi branduolinio ginklo panaudojimu, rodo tiek Vašingtono sprendimas neperduoti Ukrainai tam tikrų ginkluotės sistemų, pavyzdžiui, ATACMS raketų su 300 km veikimo spinduliu, tiek diplomatinės pastangos bei nuosaikus tonas aiškinantis raketos kritimo aplinkybes.

Vis dėlto kur kas opesnė problema stabdo tiek ukrainiečių kontrpuolimo tempą, tiek nuoseklią paramą jiems bei kursto frustracijas dėl karinės pagalbos nepakankamumo: Ukrainai neužtenka tų priemonių, kurias turi, norint pralaužti vis tvirtesnes rusų gynybos linijas.

Būtent į gynybą – ešelonuotą, kelių linijų, su apkasais, minų laukais bei kita stabdomąja infrastruktūra iš puolamųjų operacijų perėjusi Rusija turi jei ne pranašumą, tai bent jau galimybę. Kol daugelis Ukrainos rėmėjų nepagrįstai džiūgavo dėl tariamai paniško Rusijos pajėgų atsitraukimo iš Chersono, esą paliekant tūkstančius karių bei šimtus vienetų technikos, iš tikrųjų didžioji dalis Rusijos pajėgų, buvusių kairiajame Dniepro krante, tvarkingai ir metodiškai atsitraukė.

 

O įsitvirtinus iš anksto paruoštose įtvirtinimų linijose artėjant žiemai visos karinės operacijos susiduria su papildomomis problemomis, kurias sukuria orų sąlygos: tiek pajėgų mobilumui, tiek paramai iš oro, tiek žvalgybai tai gali daryti vienokią ar kitokią įtaką.

 

Ukrainiečiams norint išlaikyti gerą kontrpuolimo tempą reikia daugiau pajėgų, nei jie turi – pailsėjusių, pakeitusių tų, kurie patyrė nuostolius. Ir visa tai tenka daryti ne tik patiems kasdien patiriant didelių nuostolių, bet ir senkant per vasarą rudens puolamosioms operacijoms sukauptiems ištekliams.

Ir nors vien JAV karinė pagalba Ukrainai šiemet jau viršijo 40 mlrd. dolerių ir prašoma suteikti beveik dar tiek pat (palyginimui, visa Lietuvos parama – ne tik karinė – šiuo metu viršija 640 mln. eurų. Karinė parama dabar – virš 232 mln. eurų), didelė dalis to, kas buvo perduota, jau yra išnaudota.

Tokia padėtis gali stebinti, erzinti ar piktinti kai kuriuos JAV Kongreso narius, kurie jau žada auditą, kurio metu norima išsiaiškinti, kaip ir kam naudojami amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigai (radikalesni kongresmenai iš viso siūlo nutraukti JAV paramą Ukrainai), tačiau realybė ta, kad didelio intensyvumo karas yra bedugnė, į kurią labai greitai prasmenga karui reikalingos priemonės.

Ypač tai pasakytina apie kritinius ukrainiečių poreikius, į kuriuos rusai pastaruoju metu ypač aktyviai taikosi: Ukrainos savaeiges ir kitas haubicas medžioja suportintos Rusijos bepiločių orlaivių bei dronų kamikadzių „Lancet“ grupės, o raketinės atakos prieš Ukrainos kritinę infrastruktūrą turi ne tik tikslą pastarąją išvesti iš rikiuotės, t.y. sugriauti visą sistemą, bet ir priversti ukrainiečius eikvoti ir taip brangius priešraketinės gynybos pajėgumus.

Būtent tam, kaip spėjama, Rusija jau naudoja ir tas raketas, kurios pritaikytos nešti branduolinius ginklus. Pavyzdžiui, po vieno reido numušus Rusijos kruizinę raketą CH-55 paaiškėjo, kad nuo pastarosios buvo išmontuota branduolinė galvutė ir pakeista netgi ne konvencine, o intertine, t.y. be sprogmenų.

 

 

Tokia raketa vis tiek yra pavojinga savaime, o svarbiausia – jos negali atskirti nuo tų, kurios su sprogmenimis ir todėl negali ignoruoti ukrainiečių priešraketinės gynybos pajėgos.

Vienai tokiai klaidinančiai raketai gali būti išeikvotos kelios brangios NASAMS sistemų raketos. Žmonių bei jų galimybių atsargos taip pat senka, netgi sparčiau, už ginkluotės: iki šiol ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai rotuoti savo pajėgas fronto linijoje, tačiau pasirodžius apie 100 tūkst. rusų rezervistų, kurie užkamšė spragas fronte ir laukiant dar 200 tūkst. mobilizuotų rusų, vadinamųjų „čmobikų“, ukrainiečiai neturi pasirinkimo: kartais sektorių turi atlaikyti arba dar pavojingiau – pulti nepailsėjęs ukrainiečių karių vienetas su senkančiomis atsargomis.

Tai, kad Rusija neteko dešimčių tūkstančių karių, jau per 1,5 tūkst. tankų, tūkstančių kitų šarvuotosios technikos vienetų, neabejotinai atsiliepia ir rusų karinės galios pajėgumui: čmogikai nėra pajėgūs pakeisti geriau parengtų rusų karių ar juo labiau prilygti ukrainiečių veteranams.

Tačiau kai jėgų pusiausvyra yra dešimtys tūkstančių prieš šimtus tūkstančių, poveikis gali pasijausti.
„Tai yra daug vyrų, – komentuodamas Rusijos bandymus pavasarinėms operacijoms parengti 200 tūkst karių kalbėjo vienas neįvardytas NATO šalies pareigūnas, – Mes žinome apie jų prastą parengimą, aprūpinimą, tai, kad jiems trūksta mokymų, tačiau kiekybė kartais yra ir kokybė, kartu su jų permetimo į frontą greičiu“.

„Ukrainiečiams bus labai sunku sukurti sąlygas manevrui ir didelio pasto operacijoms prieš rusus. Taip, Rusijos pajėgos prasčiau parengtos ir aprūpintos, tačiau jų masės pranašumas yra skirtas išlaikyti fronto liniją“, – teigė analitikas iš Lenkijos Konradas Muzyka, projekto „Rochan consulting“ autorius.

O vienintelis būdas įveikti masę kokybe yra nuoseklus karui reikalingų priemonių tiekimas. Ir čia Vakarai jau turi didelių problemų.

Poreikiai didesni, o kokios tikros galimybės?

Oficialiai pažadai lieka: visko Ukrainai duosime tiek, kiek reikės. Bet kaip ir Lietuvoje, kur jau, regis, pasiektos galimybių ribos, šluojami sandėliai, bandant išspausti dar bent kažką ir padėti Ukrainai, taip ir Vakaruose kalbama, kad vertėtų sustoti. Ne todėl, kad būtų kaip nors radikaliai pasikeitęs požiūris į ukrainiečius ir ne todėl, kad Vakarų šalys bendrai kartu neturėtų dar ko teoriškai perduoti Ukrainai.

 

 

Pasiektos arba tuoj bus pasiektos kritinės ribos, kai Vakarų šalys tiesiog negali sau leisti likti plikos ir nuogos, be savų strateginių atsargų. JAV, kurios gamybiniai pajėgumai yra didžiausi iš Vakarų valstybių, gali gaminti tūkstančius „Javelin“, HIMARS ar kitų sistemų raketų bei komponentų – gamybos linijos ūžia, užsakymai dedami į krūvą ir kaupiasi keleriems metams į priekį.

Tačiau net ir amerikiečiai, regis, nebuvo pasiruošę tokiems tempams, tokiam sistemų poreikiui. Jei Ukrainai trūksta priemonių atnaujinti kontrpuolimą sausio, vasario mėnesiais, tai JAV jau skaičiuoja, kad artėjama prie ribos, kai sandėliuose bus pasiekta neliečiamų rezervų riba. Neliečiami rezervai atveriami tik karo sąlygomis, o nepaisant drąsių pareiškimų, kad Vakarai esą jau ir taip kariauja su Rusija, tai nėra tiesa nei formaliai, nei tai akivaizdu ir mūšio lauke. Pavyzdžiui, iš ukrainiečiams perduotos ginkluotės kartais nuimama jautri amerikiečių įranga, kad ši nepatektų rusams į rankas.

Ir nors rusai taip pat turi didelių problemų aprūpinant savo pajėgas, o iš taikos į karo meto ekonomiką pamažu transformuojama Rusija dar neaišku, ar yra pajėgi pagaminti tūkstančius vienetų šarvuotosios technikos, taip kompensuojant didelius nuostolius, ne rusų gamyklų darbas dviem-trimis pamainomis dabar turėtų jaudinti Vakarus, netgi ne Irano karinė pagalba, o būtent tai, kad pačiuose Vakaruose tempai nėra tokie spartūs.

Pavyzdžiui, ukrainiečių gausiai naudojamų 155mm artilerijos sviedinių poreikis yra didelis, ypač padidinto tikslumo, tačiau perduodami kiekiai nepatenkina poreikių: iš viso vien JAV perdavė beveik milijoną tokių sviedinių, o kiekvieną kartą paramos paketuose pažymima nauja dešimčių tūkst. sviedinių partija yra aukso vertės. Tačiau JAV ir pačioms reikia tokių sviedinių, ypač išmaniųjų, kurie gali tiksliai iš didelio atstumo naikinti taikinius, jei kiltų ilgalaikis didelio intensyvumo karas.

 

Nuo jau žinomų oro gynybos sistemų „Stinger“ trūkumo iki HIMARS naudojamų raketų gamybos – pajėgumai braška per siūles ir „kritinė riba“ yra terminas, kuris priklauso nuo to, kaip nori rizikuoti Pentagonas, t.y. kokią rezervo ribą nori nusibrėžti politiniame lauke.

 

Tie, kurie tikėjosi, kad karas greitai baigsis, dabar priversti spėlioti dėl kitų metų pavasario ar vasaros, bet ir tai nėra garantija, kad karo veiksmai sustos, o Ukrainos bei JAV sąjungininkų poreikiai neišliks dideli ir sunkiai patenkinami.

Ir reikia nepamiršti, kad Ukraina ne šiaip patiria nuostolius, bet ir sulaukė kol kas tik riboto skaičiaus pačių sistemų – mažiau nei 20 HIMARS, dar mažiau NASAMS, virš pusantro šimto 155 mm kalibro artilerijos sistemų iš skirtingų šalių. Jei jau dabar su šiais ištekliais jaučiamas šaudmenų trūkumas, tai galima įsivaizduoti, koks jis būtų, jei būtų įsiklausyta į ukrainiečių poreikius perduoti kelis kartus daugiau karui reikalingų priemonių, nei yra gavę.

Ypač pavojingas metas

Ir nors esama nuomonių, kad, esą dabar ne metas skaičiuoti pinigus bei ieškoti pasiteisinimų, kodėl Vakarų šalys negali suteikti daugiau karinės paramos, mat būtent Ukrainoje Vakarai gali sudaužyti savo strateginės priešininkės, Rusijos galimybę kelti grėsmę artimiausiais metais, todėl reikia ukrainiečiams duoti viską, ko tik jie prašo, Vakaruose, kaip ir Lietuvoje neatsitiktinai žiebiasi raudonos lemputės: net jei tai ir laikinas pajėgumų trūkumas, būtent dabar, prieš tai, kai įsivažiuos Vakarų gamybos mašina, jis pasijus labiausiai, kai fronte tikimasi puolamųjų operacijų pristabdymo.

Būtent todėl tai yra pavojingas metas, kuriuo abi pusės, ypač Rusija, gali pasinaudoti. Ir kol abi pusės – tiek ukrainiečiai, tiek rusai yra išsekę, dėl skirtingų priežasčių taikytis dabar nei Rusijai, nei Ukrainai nėra išeitis: ukrainiečiams tai nieko neduotų, tik Rusijos atsigavimą, o Kremliui tai taptų pažeminimu ir negarantuotų sėkmingesnio karo ateityje.

O tai reiškia, kad karo mėsmalei reikės dar kur kas daugiau ginklų, amunicijos ir bendrai dėmesio, nei iki šiol. Ir dabar, pasiekus ribą, gali įvykti keli dalykai: persilaužimas, suvokiant, kad nėra kitos išeities, arba atsitraukimas, realiai, nors ir ne pareiškimais bei skambiais lozungais pristabdant paramą Ukrainą.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vaidas Saldžiūnas
(10)
(8)
(2)

Komentarai ()