„Mistral“ sandėris įvyko: kokia politinė jo kaina?
(17)
Baltijos šalių ir Gruzijos protestai dėl Prancūzijos sprendimo parduoti karinius desantinius laivus „Mistral“ Rusijai, atrodo, virsta niekais. Sausio 25-ąją didžiausiame vakarų Prancūzijos uoste Sen Nazere (Saint Nazaire) tarp šios šalies ir Rusijos buvo pasirašyta sutartis statyti ir parduoti pastarajai keturis laivus „Mistral“, kuriais plukdomi sraigtasparniai. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Nicolas Sarkozy, iš Rusijos pusės – vicepremjeras Igoris Sečinas. Taip baigėsi dvejus metus užtrukusios derybos, kurios kurstė visų NATO šalių aistras, o labiausiai valstybių, kurios šliejasi prie Rusijos teritorinių vandenų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Baltijos šalių ir Gruzijos protestai dėl Prancūzijos sprendimo parduoti karinius desantinius laivus „Mistral“ Rusijai, atrodo, virsta niekais. Sausio 25-ąją didžiausiame vakarų Prancūzijos uoste Sen Nazere (Saint Nazaire) tarp šios šalies ir Rusijos buvo pasirašyta sutartis statyti ir parduoti pastarajai keturis laivus „Mistral“, kuriais plukdomi sraigtasparniai. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Nicolas Sarkozy, iš Rusijos pusės – vicepremjeras Igoris Sečinas. Taip baigėsi dvejus metus užtrukusios derybos, kurios kurstė visų NATO šalių aistras, o labiausiai valstybių, kurios šliejasi prie Rusijos teritorinių vandenų.
Laivai skirti maištams slopinti
Šiaip jau „Mistral“ vardas turi keletą reikšmių. Greičiausiai Sent Nazere statomų laivų pavadinimas kilęs nuo šalto boros tipo mistralio vėjo, kuris susidaro Atlanto vandenyne ir Baltijos bei Šiaurės jūrose ir stipriai pučia iš šiaurės vakarų išilgai Ronos upės slėnių, pasiekdamas net Viduržemio jūros pakrantę.
„Mistral“ (techninis kodas L9013) – amfibijos tipo puolamasis Prancūzijos karinių jūrų pajėgų laivas, galintis plukdyti 16 sraigtasparnių. Pirmas toks laivas į vandenį buvo nuleistas 2005-ųjų sausį, o plaukiojimą pradėjo 2006 m. vasarį. Pirmoji ilga jo kelionė buvo jau kovą – iš Tulono per Viduržemio jūrą, Sueco kanalu ir Raudonąja jūra pro Džibutį, Indiją laivas grįžo į savo uostą. Tų pačių metų liepą „Mistral“ įvykdė pirmą savo kovinę užduotį – evakavo europiečius iš Libano ir Izraelio konflikto zonos. 2008-ųjų gegužę Birmos atstovas Jungtinėse Tautose apkaltino Paryžių, kad šie laivai Birmos pakrantėse vykdo įtartiną karinę užduotį, tačiau Prancūzijos ambasadorius JT tai paneigė, pareikšdamas, kad „Mistral“ tik užtikrino 1500 tonų maisto produktų krovinio apsaugą.
Pirmieji pranešimai, kad Maskva ir Paryžius ruošia didžiulį sandorį, pasirodė 2009-ųjų pradžioje. Pernai vasarį pranešta apie trijų „Mistral“ pirkimą. Prieš pat Kalėdas, gruodžio 24-ąją, oficialiai paskelbta, kad Rusijos jungtinė laivų statybos korporacija (JLSK) ir Prancūzijos konsorciumas DCNS baigė derybas dėl keturių laivų – du bus pastatyti kompanijos STX doke Sen Nazere, o kiti du pagal licenciją Rusijoje. Taip Kremlius, kaip rašė laikraštis „La Tribune“, švenčių proga padovanojo gerą dovanėlę N. Sarkozy, spalį paskelbtame tarptautiniame konkurse laimėjusiam maždaug 2 mlrd. eurų vertės užsakymą (teigiama, kad Korėjos karo laivo „Dokdo“ pralaimėjimas konkurse buvo nulemtas iš anksto). Politine prasme daug ką lėmė gruodžio 9-ąją įvykęs Prancūzijos premjero Francois Fillone‘o vizitas į Maskvą.
Dar neįvykus konkursui, 2010-ųjų liepą Sankt Peterburgo vadovybė kartu su JLSK priėmė sprendimą dėl trečio ir ketvirto „Mistral“ korpusų statybos. Nutarta laivų statyklą perkelti iš Admiralteisko į Kronštatą, į Kotlino salą. Tai bus sausųjų dokų kompleksas, o atsilaisvinusi 17 ha teritorija Sankt Peterburgo centre bus skirta gyvenamiesiems namams, socialiniams ir komerciniams objektams statyti. Prancūziškų laivų statyba Kotline prasidės 2014 metais. Jų kaina priklausys nuo statyklos įrengimo, bet manoma, kad per keletą metų pastačius du „Mistral“ šiuose dokuose toliau bus statomi didelių gabaritų civiliai ir kariniai laivai.
Plačios paskirties desantinis laivas „Mistral“ gali gabenti kariuomenę, sraigtasparnius ir krovinius. Jo standartinė vandens talpa – 16,5 tūkst. tonų, visa – 21,3 tūkst. tonų, korpuso ilgis – 210 metrų. Jis gali išvystyti daugiau kaip 18 mazgų greitį (1 mazgas arba jūrmylė = 1852 m per val.). Plaukimo nuotolis – iki 20 tūkst. mylių. Laivo komandoje yra apie 160 žmonių, papildomai laivas gali priimti dar 460. Jis gali talpinti 16 sunkiųjų arba 35 lengvuosius sraigtasparnius, iš jų 6 gali būti denyje ant pakilimo tako, taip pat dešimtis tankų, iki 70 šarvuočių, kitos desantinės technikos. Daugiau techninių „Mistral“ charakteristikų galima rasti http://www.military-today.com/navy/mistral_class.htm.
Rusija, kurios karinės išlaidos sudaro apie 3,5 proc. viso pasaulio šalių karinio biudžeto, šio tipo laivams pinigų negaili. Už pirmąjį „Mistral“ Rusijos gynybos ministerija pasirengusi sumokėti 720 mln., o už antrąjį – 650 mln. eurų. Antro laivo kaina mažesnė dėl to, kad padidėjo Rusijos dalis jo statyboje. Prie pirmojo ji prisideda 20 proc., o antrojo statybos sąnaudų dalis gali siekti 40 procentų.
Patariama nuleisti rankas
Vis dėlto sandoris įvyko ne taip lengvai. „La Tribune“ praneša, kad šis didžiausias karinis pirkinys užsienyje sukėlė Rusijos karinio pramoninio komplekso nerimą. Jo finansuojami ekspertai ėmė įtikinėti, kad Rusijos specialistai nesugebės tokių laivų valdyti ir kad jie kariniam laivynui nebūtini. Karinis pramoninis kompleksas, rašo laikraštis, mėgino sutrukdyti deryboms ir jas uždelsti bent dvejus metus.
Amerikos naujienų agentūra UPI šių metų pradžioje tvirtino, kad tai labiau politinis užsakymas siekiant pagerinti Prancūzijos ir Rusijos santykius. Jie nebuvo blogi ir anksčiau, ypač turint galvoje istoriją, net Rusijos ir Gruzijos konfliktą 2008-ųjų rugpjūtį, o dabar N. Sarkozy juos taip „sušildė“, kad Paryžius rizikavo gauti rimtą NATO įspėjimą.
Bet taip neatsitiko.
Gynybos ekspertas iš Paryžiaus Pierre‘as Conesa radijo stočiai „Amerikos balsas“ teigė, kad Baltijos šalys ir Gruzija, kurios labiausiai priešinasi šiam sandoriui, galėtų pačios pagerinti santykius su Rusija. „Mūsų praeitis visai kitokia negu jų, – sakė jis radijui. – Jie buvo sovietų okupacijoje, o Gruzijos atveju – karo padėtyje su Rusija. Dabar atėjo geras metas stabilizuoti ir pagerinti santykius su Rusija ir elgtis su ja kaip partneriams.“ Paryžius mano, kad „Mistral“ pardavimo nereikia ideologizuoti, nes tai paprasčiausias prekybinis susitarimas. Jo kontekstas aiškus: juk per NATO vadovų susitikimą Lisabonoje pernai lapkritį Rusijai buvo pasiūlyta kartu kurti priešraketinio skydo projektą, teigė P. Conesa (čia ekspertas netikslus: tokiam Maskvos siūlymui Aljansas nepritarė).
Kodėl nerimauja Lietuva?
Rusija neslepia, kad mobilūs laivai bus naudojami maišto, kitų etninių konfliktų atveju, jei jie kiltų posovietinėje erdvėje. „Mistral“ gali būti dislokuoti tiek Šiaurės, tiek Ramiojo vandenyno, tiek Baltijos ar Juodosios jūrų akvatorijose. Apžvalgininkas Vadimas Volovojus dar 2009 m. pabaigoje Geopolitikoje rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=3719), kad Rusijos karinio laivyno vadovas Vladimiras Vysockis būsimu pirkiniu ypač patenkintas: trina rankas ir atvirai teigia, kad toks laivas „leistų mūsų Juodosios jūros laivynui įvykdyti misiją Gruzijoje per 40 minučių, o ne per 26 valandas“.
Toliau cituojamas žinomas Prancūzijos filosofas André Glucksmannas: „Parduodami ginkluotę, kurią galima nugabenti į Gruziją, Krymą ir Baltijos valstybes, prancūzai tarsi sako: „Pirmyn!“ Žinoma, užsienio politiką lemia ne žmogaus teisės. Paskutinis žodis visada priklauso žemiškesniems apskaičiavimams. Tačiau ar pragmatiška remti autokratiją, kuri riboja raiškos laisvę, žudo disidentus ir kultivuoja korupciją? Ar galima atimti viltį iš tų, kas, rizikuodamas gyvybe, kovoja su nauju despotizmu?“.
Labiausiai dėl to jaudinasi Gruzija, neabejojanti, kad laivai bus panaudoti prieš ją. Lygiai taip pat dėl savo saugumo ir galimos Prancūzijos „išdavystės“ nerimauja Baltijos valstybės. UPI cituoja Lietuvos krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę, kuri sandorį pavadino „aiškia klaida“. Kai Eliziejaus laukai išplatino džiugų pranešimą, kad vis dėlto „Prancūzija laimėjo“, ministrė sakė: „buvo sukurtas precedentas, kai ES ir NATO narė parduoda puolamąją ginkluotę tai valstybei, kur demokratijos lygis neleidžia mums jaustis ramiai“. Šiai nuomonei pritarė ir Vašingtonas, ir Briuselis, tačiau – garvežys pajudėjo...
Taip Europa dar kartą pademonstravo savo pragmatinės politikos vaisius: dėl gerų santykių su Rusija, kuri vis pamaitina senąjį žemyną energijos ištekliais arba bent jau pažadais apie šiltą ir sotų rytojų būnant partneriais, Vakarai aukoja posovietinių šalių ir kitų Rytų bei Centrinės Europos valstybių saugumą, galimybę išsiveržti iš Rusijos orbitos ir rinktis savarankišką raidos kelią bei vakarietiškas demokratines vertybes. Tokia šio sandėrio – „Mistral“ bylos jau nevadinkime sandoriu – kaina.
