Ateities eko miestai: elektromobiliai ir gyvenimas požemyje?  (2)

Mokslininkų įvardijamos grėsmės planetai, susijusios su žmonių veikla, jau pasiekė ir architektų ausis. Šiuo metu kuriami ateities miestų modeliai, kuriais ieškoma būdų, kaip sumažinti žmogaus poveikį natūraliai Žemės aplinkai bei užstatyti kuo mažiau jos paviršiaus.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Egzistuoja bent kelios tendencijos, siūlančios išnaudoti požemį, vandenį arba ore kabančių konstrukcijų labirintą.

Šiandieninės technologijos fantastiką jau gali perkelti į tikrovę.

Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjo, prof. Sigito Čereškevičiaus, darnios plėtros principas, planuojant miestus, taikomas seniai. Tačiau šiandien darnumo sąvoka išsiplėtė ir iki ekologinių miestų vizijos. Visuotinai blogėjant ekologinei situacijai, intensyvėjant žmonių gyvenimo būdui imta ieškoti alternatyvų tradicinei statybai – projektuoti ekologiškas gyvenvietes, rekonstruoti miestus. Vienas svarbiausių ekologiškų miestų kriterijų – autonomiškumas, savęs aprūpinimas energetiniais ištekliais.

„Kalbant apie ekologinių miestų – ekopolių – perspektyvas, reikėtų išskirti penkias vyraujančias jų plėtojimo kryptis.

Pirmosios krypties šalininkai siūlo statyti aukštus miestus-bokštus – pusantro ar net 3 kilometrų aukščio, kuriuose galėtų gyventi milijonai žmonių. Miestas būtų formuojamas kaimynijomis, kitaip tariant tam tikromis uždaromis grupėmis su visa joms reikalinga infrastruktūra – poilsio, darbo zonomis, aptarnavimo infrastruktūra. Pagrindinis šių architektų tikslas – kuo mažiau užstatyti natūralaus žemės paviršiaus, o stiebtis į aukštį“, – pasakojo architektas.

Tų pačių tikslų siekia ir antrosios krypties architektai-urbanistai, tačiau jie tikisi rezultatą pasiekti kitomis architektūrinėmis priemonėmis. Pastarieji siūlo statyti horizontaliais ir vertikaliais ryšiais paremtas erdvines struktūras. Tokiu būdu irgi būtų minimalizuojamas užstatymo plotas, kadangi būtų išnaudojami sujungimai tarp statinių. Žmonės tokiose struktūrose galėtų gyventi, judėti, patekti į skirtingos paskirties zonas net neišeidami į lauką, taigi nereikėtų naudotis aplinką teršiančiomis transporto priemonėmis.

Trečia grupė architektų siūlo gyvenimą perkelti į požemį. Mat naujos technologijos ir technikos pažanga leidžia jį santykinai nebrangiai įsisavinti, užtikrinti jame komfortą, vėdinimą ir net dirbtinę saulę. Natūralus žemės paviršius šiuo atveju taip pat išliktų nepažeistas.

Ketvirta ekologinių miestų tendencija – įsisavinti vandenį, kuris sudaro net apie 70 proc. žemės paviršiaus, t. y. pastatus statyti ant vandens, formuojant dirbtines salas ar plaukiojančias platformas, arba po vandeniu. „Tokių bandymų jau yra pakankamai daug, pavyzdžiui, taip savo miestus plečia japonai. Tai miestai-plūdurai, kuriems nėra labai pavojingas netgi cunamis. Manau, ši tendencija tikrai turi ateitį“, – svarstė S. Čereškevičius.

Pagaliau penktoji tendencija – natūralaus, iš esmės pirmykščio gyvenimo propagavimas. Jo šalininkai teigia, kad miestų koncentracija yra visiška blogybė, todėl juos reikėtų išdraskyti, o žmonės, tolygiai pasiskirstę, turėtų gyventi nedidelėmis kaimynijomis žemės ūkio ir rekreacinėse teritorijose.

„Tokių pasekėjų yra ir pas mus. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone žmonės perka pigius sklypus ir stato primityvius ekologinius būstus ir kultivuoja ekologinę žemdirbystę. Toks gyvenimo būdas tikrai gali egzistuoti, tačiau jis negali tapti masiniu. Šiaip ar taip visos esančios tendencijos turi teisę gyventi. Galbūt vienu laikmečiu populiaresnės bus vienos, kitu laikmečiu – kitos. Tai priklausys ir nuo psichologinių, ir nuo techninių dalykų, ir nuo ekonominių sąlygų“, – sakė VGTU profesorius.

Prasideda elektromobilių era?

Anot pašnekovo, daugiausiai su ekologija susijusių problemų kelia ne tik didėjantis žmonių skaičius, bet ir tai, kad savo veikla mes labai teršiame aplinką. Vienas didžiausių aplinkos teršėjų yra transportas su vidaus degimo varikliais. Pavyzdžiui, Vilniuje daugiau kaip 70 proc. taršos sukelia automobiliai, todėl projektuojant ekologinius miestus kalbama apie naujas transporto rūšis.

„Vidaus degimo varikliu stumiamas transportas yra ne tik labai didelis aplinkos teršėjas, bet yra atsilikusi, primityvi priemonė. Juk žinoma, jog savo laiku naftos kompanijos darė viską, kad supirktų naujausias, pažangiausias technologijas, ir dėdavo jas giliai į seifus, kad jos nesivystytų. Tačiau keli pastarieji metai yra lūžio metai, kai pradėjo keistis požiūris į šiuos variklius, nes kito kelio jau nėra. Mokslininkų paskaičiuota, kad jeigu mes naudosime naftą tokiais kiekiais kaip dabar, po 50 metų jos ištekliai baigsis. O juk yra daug sričių, kuriose nafta dar labai reikalinga. Todėl atsiranda automobiliai, varomi saulės energija, elektra, vandeniliu.

Taigi viena iš ekologinių miestų tendencijų yra naudoti kuo mažiau naftos ir apskritai iškastinio kuro energijos – pradedant pastatais, baigiant automobiliais. Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emiratuose kylantis Abu Dabio ekologinis miestas sunaudos net 75 proc. energijos mažiau nei įprastas miestas. Jame naudojamas kuras, gautas, perdirbant atliekas, dominuoja elektromobiliai, išnaudojama saulės ir vėjo energija. Šiame mieste 2020 m. gyvens apie 150 tūkst. gyventojų“, – pasakojo S. Čereškevičius.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt
Autoriai: Inga Širvinskaitė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)