Siurrealistinė Donecko oro uosto gynyba: „Priešas virš mūsų, priešas po mumis – rūsyje, o pastatą iš visur dar apšaudo priešo snaiperiai ir tankai”  (4)

Donecko oro uoste jau kelis mėnesius verda vieni intensyviausių mūšių Rytų Ukrainoje – teroristai su Rusijos armijos pagalba bando perimti iš Ukrainos kadaise įspūdingai atrodžiusį oro uostą. Iš jo dabar beveik nieko neliko, tačiau Ukrainos kariai, kuriuos ne tik Ukraina, bet ir priešai vadina kiborgais, rusams neatiduoda net ir griuvėsių. 22-ejų Serhijaus tėvas – Rusijos kariuomenės pulkininkas. Tačiau vaikinas iš Čerkasų stojo ginklu ginti Ukrainos nepriklausomybės ir galiausiai pateko į Donecko oro uostą. „Laisvosios Europos“ radijui jis sakė, kad devynios ten išgyventos dienos buvo siurrealiausios jo gyvenime.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

– Kaip viskas atrodė oro uoste?

– Žodžiais neįmanoma apsakyti, kas ten vyksta. Tai visiškai kitas pasaulis. Aš dar nebuvau kovų užgrūdintas, kai ten atvykau, o iškart pamačiau, kaip į tave šaudo iš visų ginklų, kuriuos tik jie turi – granatsvaidžių, automatų, minosvaidžių, „Grad“. Tikriausiai pats baisiausias dalykas, kai į tave šauna iš tanko. Taip pat buvo baisu vien tik kai tave į oro uostą gabena tanku – visas kelias apšaudomas snaiperių.

Mes kontroliavome du pastatus, kai atvykau, ir du aukštus naujojo terminalo. Mums priklausė pirmasis ir antrasis aukštai, o separatistai buvo užėmę trečiąjį. Buvau šokiruotas, kai ten patekau ir pamačiau, kas vyksta.

Priešas buvo virš mūsų, priešas buvo po mumis – rūsyje, o pastatą dar apšaudė priešo snaiperiai, kurie buvo išsidėstę aplink.

Kalbant apie psichologinį nusiteikimą, labai sudėtinga suvokti, kad nėra kur trauktis. Jeigu, neduok Dieve, patektum į tikrai blogą situaciją, tu negalėtum niekur pabėgti. Jeigu iškeltum koją iš pastato, tave iškart nušautų snaiperis. Visi supranta, kad reikia laikytis iki paskutinės kulkos. Greitai pripranti prie nuolatinių artilerijos apšaudymų, prie daiktų ir kulkų, skraidančių aplink tave. Jie tampa įprastais dalykais.

– Kaip galima prie to priprasti?

– Mes darome savo darbą, vykdome įsakymus. Vienas iš vyrukų, kuriuos mūsų dalinys pakeitė, davė gerą patarimą, kaip susigyventi su visa ta beprotybe. Jis sakė, kad negalima tik sėdėti – reikia ir toliau gyventi. Išsivirti arbatos, ką nors veikti, eiti tikrinti amunicijos. Reikia užsiimti veikla ir susigyventi su viskuo.

Jeigu tik sėdėsi ir stengsiesi viską suvokti, tave užvaldys baimė, o tuomet blogai baigsis. Atvykę mes tai ir stengėmės daryti, taip pat bandėme padėti ir kitiems kariams. Gynėme savo pozicijas, vykdėme pareigas ir padėjome vienas kitam.

– Ar buvo tokių vietų oro uoste, kur buvo galima pasislėpti nuo kulkų?

– Kai į tave šaudo iš tankų, tiesiog atsiguli ant žemės ir prisiploji prie grindų, nes nėra jokios realios apsaugos – tik gipso kartono sienos. Mes buvome vietoje, kur anksčiau buvo oro uosto muitinė, kur buvo konvejeriai, skirti lagaminams.

Jų konstrukcijos buvo metalinės, siekdavo maždaug juosmenį. Tad būdavo galima kažkiek pasislėpti už jų. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris galėjo tave išgelbėti – tos trijų milimetrų metalinės sienelės aplink konvejerį. Mes priguldavome, miegodavome, dirbdavome ir darydavome poilsio pertraukėles toje vietoje.

Teroristai gali bet kurią akimirką atidengti ugnį ir pridaryti daug žalos, todėl visada turi būti pasirengęs, visada žinoti, kad nuo tavęs priklauso ne tik tavo, bet ir tavo ginklo brolių gyvybės. O tavo gyvybė priklauso jiems.

– Kaip manote, kodėl Donecko oro uosto gynėjus imta vadinti kiborgais?

– Prasidėjus apmokymams aš dar net nenutuokiau, kad galiausiai atsidursiu Donecko oro uoste. Tuomet kartu su visais labai jaudinausi dėl ten buvusių vyrų. Atsimenu, visi žiūrėjome televiziją, ir tuomet pirmą kartą išgirdome terminą „kiborgas“.

Kai pačiam teko atsidurti ten, suvokiau, kad visas devynias dienas gyvenau tiesiog adrenalinu. Valgydavau gal tik kartą per 24 valandas. Ne dėl to, kad per mūšius nebuvo laiko – tiesiog nenorėjau. Kartą per parą pavalgydavau ir gerdavau arbatą su daug cukraus.

Viskas ten – perpildyta adrenalino. Per devynias dienas netekau šešių kilogramų svorio. Be to, tu nemiegi. Po devynių dienų tavo kūnas yra visiškai išsekęs. Tačiau ten tavo protas labai aiškiai veikia – tu kauniesi, rūpiniesi amunicija.

Tuomet ir supratau, ką reiškia tas žodis „kiborgai“.

– Ar matėte žūstančių žmonių?

– Per tas devynias dienas – taip. Prieš atvykstant į ten – ne. Tikriausiai Dievas mane saugojo nuo tokių situacijų. Daug laiko praleisdavau konvojuose, tačiau būdavo pakankamai ramu.

Dabar aš suprantu, kad gyvybė, kaip jie sako, nieko nereiškia. Paprastas žmogus to nesupranta, anksčiau ir aš to nesupratau.

Užaugi, baigi mokyklą, eini į universitetą, susirandi darbą, susilauki vaikų, pastatai namą, užsidirbi pensijai. Tačiau realybėje žmogaus gyvenimas nieko nereiškia – ypač, kai aplink yra žmonių su automatais, o jų veiksmams negalioja jokie įstatymai. Jie daro ką nori. Jeigu kas nors jiems nepatinka, tuomet paprasčiau tiesiog atsikratyti tokia problema – ir štai, žmogaus nebėra. Tai siaubinga.

– Ką palikote Čerkasuose, kas dėl jūsų jaudinosi?

– Mano universiteto profesoriai, mano draugai. Mano motina apie tai nežinojo. Ji manė, kad visą tą laiką buvau Žytomyre. Aš jai pasakiau, kad mes tik buvome pakviesti į kariuomenę, kad sėdime savo daliniuose. Kai vykau į Donecko oro uostą, sakiau, kad vykstame apmokymams, todėl negalėsiu su ja kurį laiką palaikyti ryšio, nes neleidžiama naudotis telefonais.

Tačiau kai buvo likusios trys dienos iki mano pamainos Donecko oro uoste pabaigos, ji atpažino mane vienoje nuotraukoje.

„Los Angeles Times“ žurnalistas Sergejus Loiko buvo ten ir mane nufotografavo. Žinoma, ją ištiko šokas. Tačiau po trijų dienų mus pakeitė nauji kariai. Tuomet nuvykau pas mamą su gėlėmis ir pasakiau: „Aš gyvas, sveikas, ir aš čia.“

Džiaugiuosi galėjęs pasikalbėti su S. Loiko. Mane patį domina žurnalistika, todėl turėjau progą paklausinėti apie šią sudėtingą profesiją. Jis ėmė interviu iš manęs – jį sudomino tai, kad mano tėvas gyvena Rusijoje ir tarnauja Rusijos armijoje.

– Ar jūsų tėvas kaunasi Ukrainoje?

– Ne, jis nedalyvauja mūšiuose, jis yra karinėje bazėje. Tai vienas iš absurdiškiausių ir beprotiškiausių dalykų. Begalės rusų turi giminių Ukrainoje. Skaudu matyti, kaip žmonės Rusijoje taip lengvai patiki propaganda. Reikia gauti informaciją iš skirtingų šaltinių ir pačiam nuspręsti, kas yra tiesa.

– Ar palaikote ryšį su tėvu?

– Taip. Jis jaudinasi dėl manęs, klausia, kur esu, kaip man sekasi – ar esu sveikas, ar nesužeistas. Tačiau mes su juo nesikalbame apie karą.

– Ar jaučiate, kad su tėvu esate priešingose barikadų pusėse?

– Taip. Oficialiai. Bet manau, kad jeigu tėvą pasiųstų į čia, jis niekada nesutiktų vykti į šias „atostogas“ Ukrainoje, kaip rusai aiškina.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
(37)
(2)
(35)

Komentarai (4)

Susijusios žymos: