Slaptas Hitlerio superpabūklas: 1 500 m/s greičiu skriejantys sviediniai krenta už 160 km (Video) (3)
Su šiuo superginklu nacistinė Vokietija tikėjo laimėsianti karą. Vis dėlto 1943 m., pirmą kartą per visą Antrąjį pasaulinį karą, Hitleris pradėjo praradinėti iškovotas pozicijas. Sąjungininkų bombos niokojo Vokietijos miestus, tad fiureris nekantriai laukė technologinio kozirio – superpabūklo. Didžiausio pabūklo per visą istoriją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vis dėlto įspūdingas ginklas Fau-3 (V-3) taip ir liko nė neišbandytas – jį konstruojant kilo pernelyg daug techninių problemų. Patį projektą dabar gaubia paslaptis, mat didžioji ginklo dalis buvo sunaikinta, o iki mūsų dienų išliko labai nedaug nuotraukų, brėžinių ar dokumentų.
Fau-3 monstras buvo statomas beprotiškai dideliame bunkeryje, įrengtame giliai šlaite kalvos, stūksančios Prancūzijos šiaurinėje dalyje. Pagal originalų sumanymą, superpabūklas turėjo turėti 25 vamzdžius, nukreiptus į Londoną, kuris stovėjo už 160 km. Galinga žudymo mašina turėjo paleisti po bombą per minutę. Šiuo ginklu Adolfas Hitleris tikėjosi susigrąžinti pranašumą Antrajame pasauliniame kare.
Superginklo sunaikinimui sąjungininkai surengė slaptą puolimo operaciją, per kurią žuvo Joe Kennedy jaunesnysis – JAV pilotas ir vyresnysis būsimojo JAV prezidento Johno F. Kennedy brolis.
Kiekvienas Fau-3 vamzdis buvo 130 metrų ilgio ir į dangų nukreiptas 50 laipsnių kampu – tokio turėjo pakakti, kad 1 500 m/s greičiu paleisti sviediniai sėkmingai pasiektų už 160 km anapus Lamanšo sąsiaurio buvusį Londoną. Beprotišką greitį sviediniui turėjo suteikti ilgame vamzdyje paeiliui sprogstantys užtaisai. Buvo nepaprastai svarbu, kad viskas vyktų preciziškai tiksliai.
Kaip tik to ir nepavyko pasiekti A. Hitlerio inžinieriams – superpabūklo mechanizmų dermei trūko preciziško tikslumo. Iškilo ir kitų problemų, pvz., sviedinių dizaino problema – sviediniai turėjo būti kone idealiai aerodinamiški – kad pasiektų viršgarsinį greitį. Tačiau skrydžio metu jie turėjo likti stabilūs be sukimosi aplink savo ašį (Fau-trys pabūklai nebuvo graižtviniai). O per ankstyvuosius testus paaiškėjo, kad sviediniai ore labai blaškosi.
Problemos taip ir nepavyko išspręsti. Sąjungininkai apie superginklą nieko nežinojo, kol jį po išsilaipinimo Normandijoje netikėtai aptiko Kanados kariniai daliniai. Buvo nuspręsta velnio mašiną sunaikinti. Amerikiečiai nusprendė susprogdinti Fau-3 nuotolinio valdymo bepiločiu orlaiviu, prie kurio turėjo būti pritvirtinta 12 tonų sprogmenų – orlaivis turėjo nukristi tiesiai ant šlaito netoli Kalė, kuriame ir buvo įrengtas superpabūklas.
Tačiau operacija Project Anvil baigėsi tragiškai. 1944 m. J. Kennedy Jr. pilotavo B-24 Liberator. Jis su antruoju pilotu Wilfordu Willy turėjo pakelti lėktuvą į reikiamą aukštį, nustatyti reikiamą kursą ir iššokti iš orlaivio parašiutu. Be pilotų likusio orlaivio valdymą turėjo perimti šalia skriejęs kitas lėktuvas.
Deja, sprogmenų prikimštas pirmasis lėktuvas netikėtai sprogo ore virš Blitburgo (Safolkas, JK), po pakilimo praėjus vos 20 min. J. Kennedy Jr. ir W. Willy žuvo – jų palaikų niekas nerado.
Vis dėlto Fau-3 kompleksą netoli Kalė pavyko sėkmingai sunaikinti – tai įvyko 1944 m. liepos 6 d. Superginklą sunaikino britų inžinieriaus Barneso Wallis sukurta bomba, pavadinta Ilgšiu (Tallboy). Šis užtaisas buvo išmestas iš 5 km aukščio, o nukritęs nosimi žemyn įsirausė giliai (apie 15 metrų) į šlaitą ir sukėlė nedidelį žemės drebėjimą.
Iš viso ant Fau-3 buvo numesti aštuoni Ilgšiai – taip buvo neatstatomai sugriauta dauguma komplekso tunelių, tranšėjų, arsenalo sandėlių ir kt. Hitlerio superpabūklas Fau-3 buvo sunaikintas.