Į audrą socialinių tinklų erdvėje dėl NATO paskelbto filmuko apie Baltijos šalių partizanus, „miško brolius“, įsijungė ir bene uoliausias Kremliaus propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas, ir sumaniai anglų kalba Maskvos liniją po pasaulį tiesiantys Rusijos įkurti „naujienų“ portalai. Tuo metu neutralūs stebėtojai atkreipia dėmesį, kad Aljansas taip greičiausiai bando atgrasyti Rusiją nuo minčių apie Baltijos šalių puolimą.

NATO savo paskyrose „Facebook“ ir „YouTube“ 8 minučių trukmės filmuką paskelbė praėjusios savaitės pradžioje.

Filmuke „Miško broliai: kova dėl Baltijos šalių“ („Forest Brothers: Fight for the Baltics“) pasakojama apie Baltijos šalių partizanus, žinomus kaip „miško broliai“.

Šimtai tūkstančių partizanų baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir daug metų po jo kovojo su sovietiniu režimu.

Trumpoje juostoje profesionaliai atkuriami partizanų mūšiai su sovietų kariais, kalbinamas buvęs Latvijos „miško brolis“ Arvidas Erikas Bluzmanis, kuris prisiminė, kaip buvo rengiamos pasalos raudonarmiečiams.

N. Maliukevičius: justi paaštrėjimas

Kremliaus, pastaraisiais metais grąžinančio sovietinius mitus į istorijos vadovėlius, reakcija buvo tūžminga. Iš pradžių feisbuke pasiautėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Lietuva, jei tiksliau – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Strateginės komunikacijos grupė, irgi suskubo reaguoti savuoju infografiku, kuriuo priminė, kaip sovietai bendradarbiavo su Vokietijos naciais.

Tuomet sekė žurnalisto ir aktyvisto Andriaus Tapino pagarsintas Maskvos manevras – paskelbti klaidinančius duomenis apie partizaninius judėjimus, į kuriuos dešimtys tūkstančių lietuvių atsakė žyme #Кремльнашуисториюнеперепишешь – „Kremliau, mūsų istorijos nesuklastosi“.

Lietuvos diplomatai ir vėl sureagavo. Tviterio paskyroje paskelbta informacija, kad partizanai siekė ne plėšti ir žudyti civilius (nors tokių atvejų būta, partizanų vadovybė už tokius nusikaltimus bausdavo), o atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Priminta, kad Lietuvoje veikė partizanų karinė struktūra, kovotojai laikėsi Hagos ir Ženevos konvencijų, o jų buvo daugiau nei 100 tūkstančių. Mūsų šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius BNS pripažino, kad „reaguojama į tą padidėjusį dezinformacijos pliūpsnį“.

Dabar siautėja ir D.Kiseliovas, ir „Sputnik News“, ir televizija RT. O pokario rezistenciją niekinanti žinutė panaši: kad NATO remia fašistus.

„Eiliškumas – kaip tikrame, kulminuojančiame informaciniame kare. Buvo filmukas, buvo Zacharovos pasipiktinimas, buvo mūsų infografikas, ir tada rusiškas infografikas feisbuke.

Tarsi ir nieko naujo, bet šiuo atveju justi paaštrėjimas, nes įsijungė oficialūs Rusijos kanalai ir institucijos“, – 15min teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekspertas, informacinių karų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius.

Sukūrė NATO TV grupė

Analitikas priminė, kad tokia Kremliaus taktika nenauja ir jau išbandyta. Pavyzdžiui, dar 2005-aisiais, kai Lietuvos ir Estijos prezidentai atsisakė vykti į Maskvą minėti 60-ųjų Pergalės dienos metinių, Rusijoje „kilo tiesiog furoras“.

„Puolė visais frontais. Išleido pseudodokumentinių knygučių seriją apie mūsų pokario laikotarpį – apie neva fašistų kolaborantus. Knygutės buvo parengtos pagal Federalinės saugumo tarnybos archyvus. Aktualizuojami seni paruoštukai, užsigulėję agitpropo stalčiuose dar nuo sovietinių laikų.

Tik šį kartą yra naujas impulsas – pajungiamos naujausios technologijos ir transliuojama tarsi ne iš kontroliuojamų institucijų, o iš tarpininkų“, – svarstė N. Maliukevičius.

Kita vertus, šiuo atveju NATO strateginės komunikacijos ekspertai, sukurdami ir paskelbdami filmuką apie Baltijos šalių partizanus, į kokią nors konkrečią Kremliaus provokaciją nereagavo. Kitaip tariant, pirmąją kortą metė Aljansas.

15min žiniomis, virtualų uraganą sukėlusį filmuką apie „miško brolius“ sukūrė ne NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras, nuo 2015 metų veikiantis Rygoje, o NATO TV grupė.

„Tie žmonės yra Rygoje, bet ne prie NATO centro. Jie pavaldūs būstinei Briuselyje“, – apie „du ar tris“ Aljanso darbuotojus, kurie Baltijos šalyse dažniausiai filmuoja karines pratybas, portalui sakė šaltinis Lietuvos diplomatinėse struktūrose.

Virtualioje erdvėje dabar pasitaiko klausimų, ar NATO tikrai reikėjo lįsti į gana prieštaringą istorinę temą. N.Maliukevičius nedvejoja.

„NATO esame mes. Ir NATO pasakojimas yra mūsų pasakojimas. Mūsų regione karinis bendradarbiavimas dabar labai glaudus, tad ir visos susijusios temos liečiasi kur kas glaudžiau nei anksčiau“, – 15min sakė ekspertas.

Invazija reikštų daug metų mūšių

N. Maliukevičius teigė nenorintis manyti, kad NATO filmuko paskelbimas yra Aljanso surengta psichologinė operacija prieš Kremlių: „Galbūt čia labiau komunikacinė linija.“

Vis dėlto vienas populiaraus karinėmis temomis rašančio portalo „War is Boring“ redaktorių Robertas Beckhusenas straipsnyje apie Aljanso filmuką konstatuoja būtent tai, kad įraše „istorija susitinka su psichologinėmis operacijomis“.

Esą kaip propaganda (o strateginė komunikacija ir turėtų būti laikoma propaganda, tik tokia, kuri mums patinka) šis filmukas yra efektyvus, išsiskiriantis iš kitos, dažniausiai nuobodokos NATO vaizdo produkcijos.

O aliuzijos į šiandienos aktualijas – akivaizdžios. Filmuke pasirodo Lietuvos specialiųjų pajėgų karys, kuris sako, kad „visa mūsų istorija susijusi su „miško broliais“, su jų taktika pasklisti po mišką mažomis grupėmis“: „Mes tam pasiruošę, mes tam treniruojamės kiekvieną dieną.“

R. Beckhusenas primena, kad per partizanines kovas Baltijos šalyse žuvo dešimtys tūkstančių sovietų karių ir kad partizanų pasipriešinimas buvo numalšintas tik per dešimtmetį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tiesa, jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad daug civilių Baltijos šalyse iš pradžių sveikino 1941 metais regioną užėmusius vokiečius, o Latvijoje ir Estijoje buvo įkurti „Waffen-SS“ daliniai.

Lietuvoje 1944-aisiais naciai sukūrė Vietinę rinktinę, į kurią susibūrė per 20 tūkst. žmonių. Po kelių mėnesių vokiečiai likvidavo Vietinę rinktinę, suėmė ir sušaudė jos vadovus, o dalis karių prisijungė prie „miško brolių“.

Primenama ir tai, kad partizanams nuo 1949 metų stengėsi padėti Vakarų žvalgybos tarnybos, kurios siuntė agentus į Baltijos šalis. Tačiau ši kampanija virto katastrofa, nes agentus susekė sovietai – jie arba buvo nužudyti, arba buvo paversti dvigubais agentais.

„Kad ir kaip būtų, sukilimas tęsėsi beveik dešimtmetį, yra modelis veiksmams, kurių būtų imamasi Rusijos invazijos XXI amžiuje atveju. NATO nori parodyti, kad rusų tankų įvažiavimas į Taliną, Rygą ir Vilnių būtų ne konflikto pabaiga, o pradžia“, – rašo R.Beckhusenas.

Lygina su rusais 1991-aisiais

Rusijos žiniasklaidoje apie NATO filmuką skelbiama kone sutartinai: kad Aljansas teisina nusikaltėlius, kokiais sovietmečiu buvo laikomi laisvės kovotojai. Tokią liniją, pavyzdžiui, tęsia D.Kiseliovas, „Sputnik News“, RT.

Anglų kalba kuriamas portalas „Russia Beyond The Headlines“, kuris, beje, priklauso Kremliaus kontroliuojamam dienraščiui „Rossijskaja gazeta“, temą pateikia, suprask, objektyviau.

Straipsnyje rašoma apie bandymus sovietmečiu papasakoti apie partizanus neutraliai: 1966-ųjų Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, 1980 metų latvišką juostą „Ilga kelionė per kopas“.

Bet cituojamas ir Rygoje Holokaustą tyrinėjantis istorikas Igoris Gusevas, dažniausiai šmėžuojantis RT laidose ir straipsniuose.

Jis teigia: „Žinau daug atvejų, kai buvo šaudomi paprasti valstiečiai, o jaunos komunistės prievartaujamos. Galima jausti tik pasišlykštėjimą, kai paprastas banditizmas pateikiamas kaip kova prieš totalitarinį režimą.“

Kita vertus, Maskvoje gyvenanti politologė Tatjana Ross tvirtina, kad „miško broliai“ praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje „darė tai, ką rusai darė 1991-aisiais, – kovojo su sovietų režimu“.

„Šiandien pareigūnai nenori perrašyti sovietinių vadovėlių, kuriuose sukilėliai Ukrainoje ir Baltijos šalyse laikomi nusikaltėliais.

Tačiau su tokiu požiūriu yra problema. Juk rusai nuvertė sovietų režimą 1991 metais, kai atėjo ginti Rusijos vyriausybės pastato per pučą.

O jei rusai nuvertė sovietų režimą, tuomet Maskva privalo pasmerkti sovietų karių įvykdytą kaimyninių šalių okupaciją ir pripažinti, kad prieš sovietus kovoję sukilėliai buvo ne nusikaltėliai, o žmonės, grūmęsi už savo šalių laisvę“, – rašo T. Ross.

Anot jos, jei priimame Kremliaus dabar pateikiamas versijas, „kodėl tuomet nepasmerkiame tų, kurie 1991 metais išėjo į gatves? Dabar jie – didvyriai. Tačiau tie, kurie kovojo prieš sovietus Ukrainoje ir Baltijos šalyse, laikomi nusikaltėliais. Kur čia logika?“

Komentarai (36)