10 keisčiausių ir pražūtingiausių masinio naikinimo ginklų: „sūdančios“ bombos, ciklozarinas ir net branduolinis pabūklas (Video)  ()

Masinio naikinimo ginklai gali būti įvairiausių formų, tačiau jų kelyje pasitaikiusioms vargšėms sieloms bet kokio pobūdžio masinio naikinimo ginklai paprastai reiškia vieną dalyką: galą. Savo gynybos nuo tokio masto chaoso nešėjų strategijoje NATO masinio naikinimo ginklus skirsto į keturias kategorijas: biologinius, cheminius, branduolinius ir radiologinius.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kariuomenės ir kitos suinteresuotos pusės apžvelgė šiuos teroro įrankius – rezultatai nustebino tiek savo įvairove, tiek siaubingumu. Toptenz.net pateikia vienų baisiausių masinio naikinimo ginklų, kuriuos pavyko sukurti žmonijai, apžvalgą.

10. VX dujos

VX yra itin pavojingos nervus paralyžiuojančios dujos, išrastos šeštajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje ir skirtos cheminiam karui. Nepaisant pavadinimo, iš tiesų ši medžiaga yra ne dujos, o riebus bekvapis ir beskonis gintaro spalvos skystis, kurį reikia purkšti ant taikinių, tačiau tai nereiškia, kad todėl jos yra mažiau pavojingos. VX dujos, iš esmės labai galingas pesticidas, gali būti purškiamos visur tarsi lengva migla ir patekti į organizmą per įprastines kūno angas ar tiesiog prasiskverbti per odą. Ši medžiaga gali turėti baisesnį poveikį nei zarino dujos. VX poveikis laikui bėgant taip pat kaupiasi ir stiprėja, tad net ir išgyvenus ataką dujų medžiagos organizme skaidosi taip ilgai, kad jų poveikis kaupiasi. VX dujos taip pat gali būti naudojamos maistui užteršti.

Dujos veikia kaip įprastinė nervus paralyžiuojanti medžiaga: jos užkerta kelią fermento, kuris yra tarsi raumenų ir liaukų „išjungimo mygtukas" veiklai, tad organizmas nuolat būna „įjungtas“ ir galiausiai pavargsta tiek, kad žmogus nebegali net kvėpuoti. Simptomai iš tiesų siaubingi – kaip baisiausios infekcinės diarėjos, tačiau tik tuo atveju, jei jums pasiseks.

Mirtina dozė sukelia ne tik šią būseną, bet ir konvulsijas, sąmonės netekimą, o galiausiai – mirtį dėl kvėpavimo takų sutrikimo. Laimei, šiandien dėl Jungtinių Tautų Cheminių ginklų konvencijos šios dujos yra draudžiamas ginklas, o Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) pabrėžia, kad vienintelis atvejis, kai buvo įtartas VX naudojimas – Irano ir Irako karas devintajame dešimtmetyje.

9. „Sūdančios“ bombos

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad branduoliniai ginklai yra daugiau ar mažiau tokie pat: didžiulis sprogimas, grybo formos debesis, milžiniška viską niokojanti sprogimo banga, gausybė radioaktyviųjų dulkių. Tačiau šie masinio skerdimo ir kančios įrankiai iš tiesų yra stulbinamai (ir bauginamai) keičiami ir pritaikomi konkrečiam atvejui. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra taip vadinamos „sūdančios“ bombos – ypatingas branduolinis ginklas, kurio išskirtinumas pasiekiamas į mišinį pridedant šiek tiek aukso, kobalto ar sunkiojo metalo tantalo.

Šis metalas pavadintas Tantalo, graikų mitologijos piktadario, vardu, tad akivaizdu, kad toks masinio naikinimo ginklas tikrai nepretenduoja į subtilumą. Ginklo tikslas yra susikoncentruoti ne į bombos radioaktyvių dulkių dydį, o į jos pajėgumą „pasūdyti žemę“ (iš čia ir kilo pavadinimas) smarkiai didinant bombos radioaktyviųjų dulkių išsiskyrimą. Tai žemės plotą iš esmės itin ilgam laikui padarytų negyvenamą. Kitaip tariant, „įprastinės“ atominės bombos nepaverstų vietos apokalipsės ištikta dykyne – netgi Hirošimoje kitą dieną po bombos sprogimo kai kur buvo atnaujintas elektros tiekimas. Tačiau „sūdanti“ bomba sukurta taip, kad nepaliktų nieko.

„Sūdančios“ bombos kūrimo technologija atsirado dar Šaltojo karo metu, bet dėl savaime suprantamų priežasčių niekas niekuomet jos neišbandė. Nė viena šalis viešai neprisipažįsta turinti tokį ginklą. Tačiau 2018-aisiais pasirodžiusiuose pranešimuose pažymima, kad Kinija išbando technologiją, kuri tiesiogiai nelaikoma „sūdyta“ bomba, bet atrodo siaubingai panaši į technologiją, kuri taikoma kuriant būtent tokią bombą.

8. Branduolinės minos „Mėlynasis povas“

„Mėlynojo povo“ („Blue Peacock“) sistema – dar vienas Didžiosios Britanijos karo mašinos produktas, toks absurdiškas, kad atrodo tarsi nužengęs tiesiai iš videožaidimų. Tai Šaltojo karo laikotarpio branduolinė mina, kurta tam, kad taptų paskutiniu gynybos bastionu, jei Sovietų Sąjunga pultų Didžiąją Britaniją. Britų kariai būtų turėję trauktis nuo sovietų, tačiau už savęs palikti daugybę „Mėlynojo povo“ branduolinių minų, kurios nustatytų laiku turėjo susprogti.

Pagrindinė šio plano idėja – strategiškai svarbiose vietose po žeme užkasti 10 kilotonų atominius įrenginius, palaukti, kol sovietai įkurs savo vadavietes, tiekimo grandines, o tuomet... Sprogimas! Konkretus būdas, kaip susprogdinti įrenginį priešo kontrolėn patekusioje teritorijoje, tapo reikšminga tokio sprendimo problema. Aštuonių dienų laikmatis daugiausia rėmėsi prielaidomis ir spėlionėmis apie tai, kaip vystysis konfliktas, o tiek nuotolinio valdymo, tiek rankinis detonavimas pasirodė besantys keblus dalykas, mat užkasta bomba būtų pernelyg atvėsusi, kad suveiktų jos mechanizmas.

1957-aisiais buvo atrastas naujas problemos sprendimas: viščiukai. Viščiukų būrį būtų reikėję patalpinti bombos apvalkale ir aprūpinti juos pakankamu kiekiu maisto, kad išliktų gyvi pageidaujamą laiką, o nuo jų sklindančios šilumos turėtų pakakti temperatūros, reikalingos mechanizmo veikimui, išlaikymui. Galiausiai, garsiai išdėsčius šį pasiūlymą vadovybei, visi įsivaizdavo, kaip didžiulį Jungtinės Karalystės pakrantės gabalą nukloja radioaktyvus krateriai ir vištų plunksnos. Kaip ir tikėtasi, projektas ėjosi sunkiai, o po kelių prototipų jo buvo tyliai atsisakyta.

7. Nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“

Kai daugelis kitų valstybių ėmė pamažu suvokti, kad galbūt geriau reikėtų savo laiką skirti geresniems dalykams nei siaubingų nuodų kūrimui, Sovietų Sąjunga džiugiai tiesiog masiškai gamino vis daugiau ir daugiau pasibaisėtinų cheminių medžiagų. Nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“ yra klaikiai efektyvūs cheminiai ginklai. Ji buvo kuriama taip, kad būtų tiek sėkmingai naikinanti, tiek sunkiai aptinkama. Nors didžioji „Novičiok“ dalis buvo sukurta aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, Vakarų pasaulis apie šios medžiagos egzistavimą sužinojo tik dešimtajame dešimtmetyje, kai rusų chemikas Vilas Mirzajanovas, vienas iš šio nuodo kūrėjų, „Novičiok“ egzistavimo paslaptį atskleidė visam pasauliui. Vėliau jis parašė knygą, kurioje detaliai nurodė jų cheminę formulę.

„Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių medžiagų sąrašas yra ilgas, ir panašu, kad beveik niekas nėra tikras dėl jų patvarumo ir pavojingumo, nežino, kaip plačiai ir intensyviai šios medžiagos gali sklisti, nors jų potencialas ir gandai, kad jos gali būti platinamos daugybe skirtingų formų, pradedant dulkėmis ir baigiant skysčiu, panašu, rodo, jog „Novičiok“ klasės medžiagos yra žymiai pavojingesnės nei VX dujos – dabartiniai paskaičiavimai leidžia spręsti, kad kai kurios atmainos yra apytikriai nuo penkių iki aštuonių kartų stipresnės.

Dėl medžiagos kyla daugybė klaustukų, turint omenyje ir tai, jog Rusija akivaizdžiai neigia „Novičiok“ egzistavimą, nėra aišku, ar dar kažkas šią medžiagą taip pat gamina. Tačiau visgi yra ir aiškiai žinoma, kad „Novičiok“ medžiaga buvo panaudota 2018-aisiais bandant nunuodyti buvusį Rusijos dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir jo dukterį, o dar du žmonės vėliau patyrė šios medžiagos, buvusios kvepalų buteliuke, poveikį. Laimei, trys iš paveiktųjų išgyveno šį sunkų išbandymą, tačiau bent jau vienas išgyvenusiųjų turi nemenkų sveikatos problemų ir yra įsitikinęs, kad jo organizme esanti „Novičiok“ medžiaga per kelerius metus jį nužudys.

6. „Nešvarios“ bombos

„Nešvari“ bomba nėra branduolinis ginklas. Iš tiesų teoriškai ji netgi nėra masinio naikinimo ginklas ir priklauso potipiui, vadinamam masinio griovimo ginklais. Tačiau ginklas vis vien atsidūrė šiame sąraše, mat tai yra vienas pavojingiausių dalykų – ne dėl vienos bombos naikinimo jėgos, bet todėl, kad tokį ginklą potencialiai galėtų pagaminti labai daug žmonių. „Nešvari“ bomba iš esmės yra konvencinis sprogmuo, prie kurio pritvirtinta radioaktyvi medžiaga.

Viskas yra taip paprasta, kaip ir skamba, tačiau teoriškai toks ginklas gali suteikti visą ilgalaikį įprastinio branduolinio ginklo sukeliamą siaubą. „Nešvarios“ bombos sprogimas tuo metu gali nužudyti tik kelis pasipainiojusius žmones, tačiau jos paskleistos radiacijos kiekis bus toks, kad jos paveikti žmonės susidurs su siaubingomis tiek trumpalaikėmis, tiek ilgalaikėmis sveikatos problemomis. Evakuacija, žmonių perkėlimas, užterštų pastatų sugriovimas ir po to vykdomas jų valymas gali kainuoti milijardus dolerių, o infrastruktūrai padaryta žala gali būti tiesiog katastrofiška.

Tačiau tikrasis „nešvarių“ bombų siaubas slypi tame, kaip santykinai lengvai jos yra pagaminamos. Pasaulyje egzistuoja tiesiogine to žodžio prasme milijonai tam tinkamų radioaktyvių šaltinių, o išties nemažai jų yra menkai saugomi. Pasak nevyriausybinės organizacijos „Nuclear Threat Initiative“, netgi kraujo perpylimui ir vėžio gydymui viso pasaulio ligoninėse naudojami izotopai iš esmės galėtų būti panaudoti šių monstriukų kūrimui.

5. Ciklozarinas

Zarinas yra viena žymesnių kare naudojamų nuodingųjų medžiagų, o ciklozarinas – jos grėmėzdiškasis mažasis broliukas, milžiniškoji žymiojo vyresniojo brolio versija. Tai ypač nuodingas organinis fosfatas. Žymiausias jo panaudojimas karinėje srityje – Irano ir Irako kare devintajame dešimtmetyje, kai Iranas, kaip teigiama, gamino didžiulius šios medžiagos kiekius. Ciklozarinas yra purškiamas skystis, pasižymintis saldžiu kvapu, primenančiu persikus. Įvykus medžiagos kontaktui su organizmu, ji sparčiai įsisavinama per odą, akis ir membranas. Įprastiniai drabužiai menkai tam užkerta kelią, o slaptesniais atvejais medžiaga gali būti ir įmaišyta į maistą ar vandenį. Be to, ši medžiaga dar ir degi: santykinė jos įsižiebimo temperatūra yra 94 laipsniai Celsijaus.

Ciklozarino poveikis panašus į kitus nervus paralyžiuojančių medžiagų: atsiranda visos raumenų ir liaukų bėdos, kurių galima tikėtis ir baimintis. Tačiau ši medžiaga yra klastinga: nors ir labai pavojinga, ji laikoma mažiausiai mirtina nervus paralyžiuojančia medžiaga. Bet, atsižvelgus į faktą, kad tai ir viena ilgiausiai išliekančių medžiagų, tampa aišku: nors auka nuo jos poveikio gali ir nemirti, simptomai ir sveikimas gali tęstis itin ilgai. Tad ši medžiaga gali ne tik ilgam laikui paveikti aukas, bet ir sutrikdyti žymią priešo infrastruktūros dalį.

4. Galvijų maras ir ryžinis deguliagrybis

Ne visi masinio naikinimo ginklai sukurti taip, kad nužudytų iš karto: kai kurių jų poveikis gali reikšti lėtą mirtį. Vienas geriausių pavyzdžių – galvijų maras, neįtikėtinai pavojinga galvijų liga, su kuria žmonija kovoja penkis tūkstančius metų, o šiame dešimtmetyje ją pagaliau pavyko išnaikinti. Tiesa, pavyko išnaikinti tik įprastinę, natūraliai prasidedančią ligos formą. Galvijų maras sukėlė tiek žmogiškų kančių, kad jas sunku įvertinti ir suskaičiuoti: liga tiesiog akimirksniu išguldo galvijų bandas, o dėl to kildavo badas. Suprantama, jog atsirado šalių, ištyrusių šios ligos potencialą panaudojant ją kaip biologinį ginklą. Kai kurie mano, kad liga mažiausiai kartą buvo panaudota kaip ginklas: XIX a. ji staiga išplito Etiopijoje.

Jei priešo išsimaitinimą užtikrinančių galvijų išnaikinimas dar neatrodo pakankamai baisus dalykas, galima įsivaizduoti, ką gali padaryti javų sunaikinimas. Ryžinis deguliagrybis yra bjaurus grybelis, galintis sunaikinti visą derlių: net natūraliai prasidedanti šio grybelio forma gali sunaikinti tiek ryžių, kiek pakaktų per metus pamaitinti 60 milijonų žmonių. Septintajame dešimtmetyje Jungtinių Valstijų vyriausybė eksperimentavo su kariniais ryžinio deguliagrybio pajėgumais mažiausiai dviejose vietovėse Okinavoje, tačiau, laimei, šalis 1969-aisiais užbaigė savo cheminio ginklo programą ir nespėjo išvystyti pasėlius naikinančio monstro.

3. „M28 Davy Crockett“ branduolinis pabūklas

Jei pavyktų keliauti laiku ir, nusikėlus į Šaltojo karo laikotarpį, tapti branduolinės srities mokslininku, turinčiu iš esmės neribotą biudžetą ir tuo pačiu puikiai susipažinusiu su dabartiniais veiksmo filmais bei videožaidimais, labai tikėtina, kad ginklas, kurį pavyktų sukurti, būtų labai panašus į „M28 Davy Crockett“. Apibūdinti jį galima įvairiais būdais, tačiau teisingiausias būtų tik vienas: tai branduolinė galvutė, pritvirtinta prie granatsvaidžio. Deja, videožaidimų idėjos jam nebuvo nuosekliai pritaikytos – ginklas nėra laikomas rankose. Kadangi mažai tikėtina, kad jį valdantis turėtų ypatingų galių, ginklo kūrėjai granatsvaidį įtaisė ant trikojo. Ginklui valdyti reikėjo trijų žmonių. Buvo sukurtas ir M29 – didesnis variantas, kurį buvo galima įtaisyti ant džipo.

Ginklo galvutė teoriškai galėjo suduoti smarkų smūgį priešo kariams – įvykdyti trijų etapų antpuolį, susidedantį iš sprogimo, ugnies ir radiacijos paskleidimo, tačiau dviejų kilometrų granatsvaidžio nuotolis kėlė grėsmę pačios įgulos saugumui. Dėl šios priežasties kariuomenė rekomendavo naudoti ginklą tik tais atvejais, kai įgulą ir taikinį skyrė šlaitas ar kalvos. Nepaisant šių paleidimo problemų, „M28 Davy Crockett“ branduoliniai pabūklai buvo gaminami ir 1961-aisiais dalinami kariams. Visgi sveikas protas galiausiai paėmė viršų ir po dešimtmečio taip rimtai ir nepanaudoto ginklo buvo atsisakyta.

2. „Caro bomba“

Hirošimos ir Nagasakio atvejai – didžiulės tragedijos, kurių niekuomet nevalia užmiršti. Tačiau, žvelgiant tik iš techninės pusės, yra atominių bombų, gerokai pavojingesnių už „Mažylį“ ir „Dručkį“. 1961-aisiais Sovietų Sąjunga nutarė išbandyti milžinišką sprogmenį, pavadintą „Caro bomba“ – 27 tonų monstrą, kuris netgi netilpo į paties didžiausio bombonešio „Tupolev“ vidų. Šis bombonešis turėjo nugabenti sprogmenį į numatytą paleidimo vietą – retai apgyvendintą Naujosios Žemės salyną. Pats bombos paleidimas buvo iš dalies savižudiška operacija, išgyvenimo tikimybė tebuvo 50 procentų. Buvo imtasi saugumo priemonių, nors jos ir galėjo pasirodyti absurdiškos: bombonešis buvo nudažytais baltai, kad taip sumažėtų radiacijos poveikis, bomba buvo įtaisyta į milžinišką toną sveriantį parašiutą, kad lėktuvas turėtų galimybę pasiekti saugų atstumą, kol „Caro bomba“ bus detonuota beveik keturių kilometrų aukštyje.

Bombą gabenęs lėktuvas ir jo pilotas išgyveno. „Caro bomba“ akimirksniu išskyrė 57 megatonas energijos. Tai 10 kartų daugiau nei išskyrė amunicija ir ginklai, naudoti per visą antrojo karo laikotarpį, o juk tuomet sprogo net dvi atominės bombos. „Caro bomba“ išskyrė 1500 kartų didesnį energijos kiekį nei Hirošimos ir Nagasakio bombos drauge sudėjus. Sprogimo sukeltas ugnies kamuolys nusidriekė daugiau nei aštuonis kilometrus ir kilo į viršų nuo paties sukelto sprogimo bangos.

Sprogimo žybsnį buvo galima matyti kilometro atstumu. Ugnies kamuolį fotografai vėliau palygino su Jupiteriu. Grybo formos debesis nusidriekė 64 kilometrus, jo kepurė vis plėtėsi išorėn ir galiausiai nuo vieno jo krašto iki kito susidarė beveik 100 kilometrų atstumas. Visas salynas, kuris buvo retai apgyvendintas, bet visgi ne visiškai negyvenamas, buvo nuniokotas. 55 kilometrus nuo arčiausiai žemės buvusio bombos sprogimo taško įsikūręs kaimas buvo visiškai sunaikintas, šimtus kilometrų nutolę regionai patyrė žalą. Radijo ryšio nebuvo visą valandą.

„Caro bomba“ šiandien laikoma desperatišku galios demonstravimu, mat Jungtinės Valstijos branduolinėse varžybose tuomet buvo gerokai atsiplėšusios nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau netgi sovietų lyderiai nepritarė pirminiam bombos projektui, pagal kurį sprogmuo turėjo būti šimto megatonų. Tad, nepaisant absoliučios naikinamosios ginklo galios, tebuvo išbandyta pusė iš pradžių numatyto galingumo.

1. Sumodeliuoti virusai

Kad ir kaip bauginamai atrodo tokie tradiciniai ginklai kaip „Caro bomba“, ekspertų nuomone, tampa vis labiau akivaizdu, jog masinio naikinimo ginklų ateitis priklauso virusams. Ir kalbama ne apie kompiuterinius virusus. Genomo redagavimo technologijos CRISPR atsiradimo dėka darosi vis akivaizdžiau, kad galiausiai koks nors priešiškas darinys gali išmokti kurti siaubingus sudėtinius virusus, kurie bus paleisti į tam nepasirengusį pasaulį kaip biologinis ginklas.

Laimei, toks darinys greičiausiai nebus valstybė, kadangi beveik visos pasaulio šalys pasirašė 1975-ųjų Biologinio ginklo konvenciją, kuri išskirtinai draudžia tokių ginklų kūrimą ir naudojimą. Visgi tai nereiškia, kad kokie nors žmonės ar organizacijos, turintys prieigą prie CRISPR ir pakankamai išmanymo, galiausiai nesukurs, sakykime, dirbtinai modifikuotų raupų, ir nepaleis jų į nieko nenutuokiantį pasaulį. Apie tokio pobūdžio grėsmę įspėjo ir žymūs technologijų pasaulio atstovai, pavyzdžiui, Johnas Sotosas ir Billas Gatesas. Be to, tai nėra vien šių dienų grėsmė: dar sovietmečiu biologai jau perspėjo pasaulį apie modifikuotų virusų pavojus.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(27)
(3)
(24)

Komentarai ()