Nuo vokiečių nukopijuota sovietinių povandeninių laivų klasė suteikė pavadinimą ir populiariam kokteiliui ()
Karo metu technologinis vystymas vyksta ypatingai dideliu greičiu. Be tokio vystymo nebūtų išrastas radaras, reaktyviniai lėktuvai, superklijai, mikrobangų krosnelė – ir aibė kitų prietaisų ir technologijų, sako Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Iki 1943 metų kariuomenės naudojo povandeninius laivus. Tačiau juos povandeniniais vadinti nebūtų tikslinga. Jie buvo tik paneriantys – tai yra, didžiąją laiko dalį praleisdavo ne po vandeniu, bet kaip paprasti laivai, o panirti galėjo tik trumpam laikui, ir panėrę judėdavo labai lėtai“, – pasakoja karininkas.
Bet anot jo, 1943 metais įvyko povandeninių laivų technologinis proveržis. „Nacių laivynas gavo naujus povandeninius laivus. Juos pradėjo konstruoti ir gaminti 3 vokiečių įmonės: „Blohm & Voss“ iš Hamburgo, „AG Weser“ iš Brėmeno ir „F. Schichau“ iš tuometinio Dancigo (dabartinis Gdanskas). Šie laivai gavo pavadinimą „XXI tipas“ arba „Elektroboote“ (liet. Elektrinis laivas)“, – aiškina ginkluotės entuziastas.
Jo teigimu, skirtingai nuo prieš tai esamų povandeninių laivų, „XXI tipas“ turėjo daugiau elektros baterijų, po vandeniu galėjo judėti beveik 10 km/h greičiu ir neiškilus į paviršių, išbūti iki 3 dienų. Pasibaigus baterijų įkrovai, jų pakrovimui buvo panaudotas anuomet išrastas „snorkel“ – arba ortakis. „Grubiai tariant – ilgas vamzdis, naudojamas dyzelinio variklio išmetamųjų dujų pašalinimui bei gryno oro gavimui“, – dėsto D.Antanaitis.
Panaudojus ortakį, laivui nereikėjo pakilti į paviršių, o baterijų pakrovimo laikas sumažėjo iki 5 valandų, kad povandeninis laivas vėl galėtų plaukti po vandeniu kitas 3 dienas.
Be didesnio kiekio baterijų, „XXI tipas“ turėjo kitokį korpusą, todėl laivas galėjo plaukti tyliau ir greičiau, nei iki jo buvę. „O torpedų aparatai žymiai greičiu užsitaisydavo dėl panaudotos hidraulinės pertaisymo sistemos. Laivo saugumui ant ortakio buvo sumontuotas radaro jutiklis, kuris galėjo užfiksuoti priešininkų paieškos radarų panaudojimą ir leistų įgulai laiku pasiruošti nerimui į didesnį gylį saugantys nuo giluminių bombų:, – pasakoja karys.
Šie laivai buvo tikras perversmas povandeninių laivų kovoje. Jie galėjo sėkmingai atkirsti Europą nuo Amerikos ir tokiu būdų visiškai sutrikdyti JAV pagalbą Sovietų sąjungai. „Tačiau, šie pažangūs laivai taip nei karto mūšyje ir nesudalyvavo. Iš viso į kovos patrulį buvo išplaukę vos du šio tipo laivai. Gegužės 4 d. vienas iš jų jau buvo pasirengęs paskandinti britų karinį laivą, į kurį jau buvo nusitaikyta ir jis buvo matomas per periskopą. Tačiau laivo įgula gavo įsakymą apie ugnies nutraukimą. Nors negalėjo paskandinti britų laivo, vokiečiai atliko mokamąją ataką ir nepastebėti dingo iš operacijos rajono“, – dėsto atsargos majoras.
Po karo sąjungininkai pasirašė Potsdamo sutartį, pagal kurią vokiečių inžinierių technologijos buvo padalintos tarp valstybių.
Prancūzai gavo vieną „XXI“ tipo povandeninį laivą ir perkrikštijo į „Roland Morillot“. Šis laivas dalyvavo kovos veiksmuose Sueco kanale 1956 metais, o 1967 buvo išleistas į atsargą.
Britai pervadino savo vokišką laivą į „HMS N41“ ir paskyrė jį įvairiems bandymams, kol 1949 m. buvo nurašytas.
„Amerikiečiai gavo du „XXI tipo“ povandeninius laivus. Šie laivai tapo visos naujos JAV laivyno povandeninio laivyno šeimos pradininkais. Pasinaudojus vokiškomis technologijomis, buvo pradėta GUPPY programa (angl. The Greater Underwater Propulsion Power Program), skirta kurti naujos kartos dyzelinius povandeninius laivus“, – teigia D.Antanaitis.
Jis pasakoja, kad Sovietų sąjunga oficialiai sau pasiėmė keturis „XXI“ tipo vokiškus povandeninius laivus. Juos pervadino į B-27, B-28, B-29 ir B-30. Tačiau Vakarų žvalgyba gavo informaciją, kad sovietai pasisavino iš viso 15 povandeninių laivų – ir įvairių dalių. Iš viso to sovietai surinko 39 vokiškus povandeninius laivus ir paskelbė, kad tai jų inžinierių sukurtos povandeninės kovos sistemos, kurios, atseit, vystomos „Projekte 613“, kurį vėliau po nedidelių pakeitimų sovietai pervadino „Projektu 614“ – NATO valstybėse žinomas kaip „Whiskey“ klasės povandeniniais laivai. Taigi, vokiški laivai sovietų laivyne tarnavo ilgiausiai, praktiškai iki Šaltojo karo pabaigos.
„Whiskey“ klasės laivai sukėlė daug įvairių incidentų ir avarijų. Vienas jų įvyko 1981 metų spalio mėnesį sovietams, kaip įprasta, šnipinėjant Švedijos teritorinius vandenis, kur švedai vykdė mokymus. Dėl eilės aplaidumų, sovietai sugebėjo užplaukti ant seklumos ir nebegalėjo nepastebėtai pasitraukti iš Švedijos vandenų. Visa tai sukėlė didelį tarptautinį skandalą ir paskatino švedus labiau sustiprinti savo pakrantės gynybą – ypač po to, kai buvo užfiksuotas radiacijos padidėjimas prie sovietų laivo, kurį skleidė branduolinės torpedos, esančios šnipinėjančiame povandeniniame laive“, – dėsto ginkluotės entuziastas.
Anot jo, vakaruose šis incidentas tapo žinomu kaip „Whiskey On The Rock“ ir laikoma, kad tai tapo garsiojo kokteilio pavadinimu, kurį sudaro škotiškas viskis ant ledo kubelių. „Vokiškos kilmės sovietinės kopijos avarija davė barams idėją naujam kokteiliui“, – apibendrina D.Antanaitis.
