Branduoliniai spąstai: sunkiai įsivaizduojamų scenarijų išsipildymas dabar priklauso ne tik nuo Rusijos (Foto, Video)  ()

Panaudotume branduolinius ginklus tik tuomet, jei Rusijai iškiltų „egzistencinė grėsmė“. Apie tai užsiminęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pakartojo prieš mėnesį išsakytas įspėjimus. Karas Ukrainoje tuomet atrodė sėkminga „kelių dienų speciali operacija“, bet dabar, rusams beviltiškai įklimpus, pasigirsta vis daugiau nerimo ženklų. Ar jie pagrįsti ir kaip į tai gali reaguoti Vakarai?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Viena vertus, D. Peskovo žodžiai apie „egzistencinę grėsmę“, kaip ir pripažino pats Rusijos prezidento atstovas, neturėtų būti šokas ar naujiena – tai yra kone pažodinis Rusijos karinės doktrinos citavimas.

Bet toje doktrinoje yra ir daugiau sąlygų, pavyzdžiui, jei Rusijai kyla pralaimėjimo konvenciniame kare grėsmė, šalies vadovybė pasilieka sau sprendimų laisvę panaudoti „visas turimas priemones“.

Praėjus mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios, kai Rusijos pajėgos, regis, jau ne tik įklimpo iškart keliose operacinėse kryptyse, jau kelias savaites nesugeba reikšmingai pasistūmėti į priekį, patiria siaubingus nuostolius – tiek nepakeičiamos karinės technikos, tiek gyvosios jėgos, ypač patyrusių karininkų gretose bei sulaukia vis drąsesnių ir rusams pavojingų ukrainiečių kontratakų, svarstymai, kas yra ta „egzistencinė grėsmė“ bei pralaimėjimas kare yra neatsitiktiniai.

Ir nors Rusijos propaganda absurdišku, tiesiog užsispyrėlišku kartojimu, esą viskas vyksta pagal planą, jau, regis, pranoko net save, nerimo ženklų Vakaruose netrūksta.

Pavyzdžiui, Vašingtonas įspėjo, kad į kampą prispaustas Vladimiras Putinas gali griebtis cheminių ar biologinių ginklų. Ši grėsmė bus vienas iš neplanuoto NATO viršūnių susitikimo klausimų, į kurį atskrido ir JAV prezidentas Joe Bidenas.

JAV dar iki karo pradžios tekino žvalgybinę informaciją apie Kremliaus ketinimus: nuo tuomet tik spėliotos atakos laiko, taikinių iki priemonių, kurių gali imtis rusai, pavyzdžiui, provokacijų, siekiant sukelti patį karą arba eskaluoti jį – tai pasitvirtino.

Tad įspėjimai apie galimą masinio naikinimo ginklų – ar tai būtų cheminiai, biologiniai ar branduoliniai, panaudojimą vien provokacijos ar eskalacijos tikslais dabar taip pat vertinami labai rimtai. Bet net ir tada akivaizdūs ir neatsakyti lieka keli klausimai: ar tokia grėsmė nėra vien siekis įbauginti ukrainiečius bei Vakaraus, atgrasyti NATO nuo tolesnės paramos Ukrainai bei tiesioginio Aljanso įsikišimo? O gal tai yra realus bauginimas, desperatiškai ieškant kelio iš aklavietės? Ir ką reikštų toks ribos peržengimas, jei masinio naikinimo – kiek, kokių ir kur jie būtų panaudoti?

Neatsakinga branduolinė retorika

Atsakymų ieškančiame Aljanse nuotaikos, regis, nėra vien laukimo: NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas dar trečiadienį užsiminė, kad Ukrainai gali būti perduota įrangos, skirtos „apsisaugoti nuo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių grėsmių“.

Kad ir ką tai reikštų praktiškai – ar įrangą, kuria galima aptikti minėtų masinio naikinimo ginklų panaudojimą iš didelio nuotolio, ar apsauginius kostiumus, vien pats ketinimas rodo, kad grėsmė nėra vien Kremliaus propagandos produktas.

Be to, J. Stoltenbergas pakartojo, kad Kremliaus branduolinė retorika yra neatsakinga ir kad Rusija turi suprasti, jog ji negali laimėti branduolinio karo. Ironiška, jog toks sakinys pakartoja žodžius, kurių autoryste dar šių metų pradžioje gyrėsi pats Kremlius.

„Pareiškiame, kad branduolinis karas negali būti laimėtas ir neturi būti kariaujamas“, – rašoma bendrame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai priklausančių branduolinių valstybių pareiškime, kuriuo Rusija, Kinija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Prancūzija sutarė, kad reikia vengti tolesnio branduolinių ginklų plitimo ir branduolinio karo.

Bet nuo to laiko Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, įspėjo apie Rusijos turimą branduolinį arsenalą bei paskelbė apie aukštesnę karinę parengtį strateginėse pajėgose, bet ir surengė demonstracines „specialiųjų reisų“ pratybas – iš Maskvos pakilo šalies karinę ir politinę vadovybę įprastai gabenantys bei jų komunikacijas branduolinio karo atveju užtikrinantys lėktuvai.

 

O dabar, po D. Peskovo žodžių apie „egzistencines grėsmes“, apie jas „netyčia“ užsiminė ir Rusijos derybininkas pokalbiuose dėl paliaubų su Ukrainiečiais Dmitrijus Medinskis. Šis lojalus V. Putino patikėtinis, vienas iš agresyvios Kremliaus ideologijos ir istorijos perrašinėjimo šalininkų pareiškė, kad Rusijai kyla „egzistencinė grėsmė“.

Nevaldomos eskalacijos pavojus

Tokios kalbos, suprantama, kad gali būti tik siekis įbauginti Vakarus. Esą tereikia pamojuoti branduoliniu vėzdu ir Vakarų šalys sudvejos, pabūgs, atsitrauks – nerizikuos. Neatsitiktinai apie „ribų peržengimą“ yra užsiminęs ir Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kalbėdamas apie NATO svarstymus tiekti ukrainiečiams naikintuvus Mig-29.

 

Tokią galimos NATO ir Rusijos tiesioginės konfrontacijos tikimybę, kaip vengtiną nuolat pabrėžia būtent Vakarų šalių lyderiai: Aljansas ir jos narės tiesiogiai nesikiš į karą Ukrainoje, nes tai gali lemti susidūrimą su Rusijos pajėgomis. Būtent todėl vis dažniau pasigirsta balsų, kurie ragina nutraukti bombardavimus, artilerijos apšaudymus ir kitomis priemonėmis rusų vykdomas žudynes Ukrainoje, ypač Mariupolyje ir nebijoti įsikišti. O ką – rusai iškart smogs branduoliniu ginklu? Ne, jie juk esą bijo ir supranta to kainą. Vis dėlto tokios konfrontacijos eskalacija yra komplikuotesnė.

Mat nors toks susidūrimas savaime nebūtinai reikštų branduolinį smūgį ar netgi Trečiąjį pasaulinį karą, vien tokia rizika ir tai, kad prie nevaldomos eskalacijos gali būti prieita labai greitai, Vakaruose kelia šiurpą. Tai, kas prieš mėnesį atrodė tik eiliniai Rusijos grasinimai, dabar jau vertinama, analizuojama, ruošiantis tam atvejui, jei Rusija neblefuotų.

Baltieji rūmai 3 kartus per savaitę rengia vadinamosios Tigro komandos posėdžius – taip pavadinta pareigūnų grupė analizuoja įvairius variantus, jei Rusija panaudotų masinio naikinimo ginklus. Ir nors panašūs vertinimai JAV spendimų priėmimo grupėse vyksta reguliariai, jie įprastai nevyksta tokiu dažnumu realios krizės sąlygomis, kai eskalacija nebėra vien teorinis simuliacijos žaidimas.

Būtent tokie simuliaciniai modeliai iki šiol pastaraisiais metais buvo įvairių tyrimų komandų proto mankštos objektai: uždarose sesijose grupė profesionalų simuliuoja savų, draugiškų pajėgų ir priešiškos pusės, pavyzdžiui, Rusijos veiksmus konflikto eskalacijos metu.

 

Vieno seniausių JAV Dartmuto koledžo asocijuotas profesorius Nicholas Milleris pripažino, kad dar 2017-siais dalyvavo vienose tokių RAND korporacijos stalo pratybų, kuriose simuliuota Rusijos invazija į Baltijos šalis.

Nieko stebėtino, kad karo eskalacija galiausiai privedė prie taktinio branduolinio ginklo panaudojimo – įprastai visi simuliuojami konfliktai su Kremliumi dar nuo Šaltojo karo laikų vienu ar kitu eskalacijos metu, ypač vienai pusei patiriant aiškų pralaimėjimą konvencinio karo lauke, baigdavosi branduoliniais smūgiais.

 

Skirtumas tik tas, kad šiais laikais tokie scenarijai Vakaruose jau buvo ypač retenybe ir baigdavosi su pirma branduolinio, dažniausiai mažesnės galios taktinio ginklo detonacija.

O realiame pasaulyje viskas tuo gali nesibaigti – riba tarp „nedidelės galios“, t. y. kelių ar keliolikos kilotonų užtaiso panaudojimo bei strateginio apsikeitimo yra slidi, teorinė, taigi – labiau įsivaizduojama ir vargiai sukontroliuojama.

Mat iki šiol nuo 1945-ųjų branduoliniai ginklai karo atveju nebuvo naudoti – nepaisant visų scenarijų, simuliacijų, pasirengimų, pratybų, niekas nežino, kaip iš tikrųjų būtų elgiamasi tokiu atveju: ar visi sustotų, ar būtų lygiavertis, proporcinis atsakas, ar viskas tuo pasibaigtų, o gal kaip tik įvyktų eskalacija, net ir žinant jos pasekmes – kuo ir kada viskas baigtųsi? Atsakymai tėra teorija.

„Galbūt Putinas skaičiuoja, kad išauginęs nekontroliuojamos eskalacijos rizikos kainą jis sustiprins atgrasymą prieš NATO? Bet tuomet taip pat kyla katastrofos rizika, jei įvyksta nenumatyta ar neautorizuota ataka“, – pažymėjo ekspertas.

Jis pabrėžė, kad tokie dalykai yra įmanomi ypač didelės įtampos ir rizikos metu – būtent dabar, ką rodo vien jau JAV pareigūnų pasiruošimas tokiam masinio ginklo panaudojimo atvejui ir pripažinimas, kad pastaruoju metu aukšto rango JAV kariškiams nepavyksta karštąja linija susisiekti su atsakingais pareigūnais Rusijoje – tiek Lietuvoje neseniai viešėję JAV Gynybos sekretorius Lloydas Austinas, tiek JAV ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Markas Milley sulaukė neigiamo atsakymo į kvietimą pokalbiui.

Tokie pokalbiai net tarp varžovų – ypač branduolinių galių yra ypač svarbūs krizės metu, kai eskalacijos kontrolė gali, regis, išslysti iš rankų, įvykti netyčinių incidentų ar apsiskaičiavimų. Be to, Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu jau kurį laiką ir taip nesirodė viešumoje. Netgi pastarojo pasirodymas vaizdo konferencijoje su V. Putinu sukėlė įtarimų, ar tai nebuvo iš anksto padarytas įrašas.

Nuo raketos šūvio iki pirmos klaidos

 

 

Dar daugiau, tai, kad Rusija pripažino pirmą kartą panaudojusi raketą „Kinžal“ sukėlė nemenką šurmulį. Rusija šią raketą vadina hipergarsine ir jos panaudojimo faktą patvirtino ir J. Bidenas, tiesa, ekspertai pažymi, jog hipergarsine ją vadinti galima tik iš dalies – vis dėlto tai tėra iš oro paleidžiamos „Iskander“ modifikacija. Jos didelis šūvio nuotolis – apie 2 tūkst. km ir galingas užtaisas – ji skirta smogti strateginiams priešininko objektams, gali gabenti tiek konvencinę 500 kg, tiek branduolinę, 500 kilotonų galios galvutę, rodo, kad tai yra strateginės reikšmės ginklas.

„Kinžal“ gabena specialiai modifikuoti naikintuvai Mig-31K – vasario pradžioje keli jų buvo dislokuoti šalia Lietuvos esančioje Čkalovsko bazėje, Kaliningrade, o pačius orlaivius aptiko ir perėmė sustiprintos bei nuolat patruliuojančios NATO Oro policijos naikintuvai.

Rusija teturi keliolika modifikuotų naikintuvų Mig-31K, dislokuotų prie sienos su Kazachstanu, ir jiems paruoštų raketų „Kinžal“, tad net vienos jų panaudojimas yra eskalacijos ženklas, kad per tūkstantį įvairių sparnuotųjų ir balistinių raketų į Ukrainą jau paleidusi Rusija meta visus kozirius – net retenybes. Pavyzdžiui, be šios raketos, Rusija panaudojo ir pakrantės gynybos kompleksą „Bastion“, kuriuo galima šaudyti tiek į laivus, tiek į sausumos taikinius.

Bet tai taip pat yra eskalacijos ženklas, turint omeny, kad Rusija „Kinžal„ vadina hipergarsine, t. y. skriejančia 5 kartus ar greičiau už garso greitį. Viena klaida, viena papildoma sekundė, nuokrypis laipsniu į šoną ir raketa galėjo smogti ne objektui Ukrainos teritorijoje šalies Vakaruose, o Lenkijai – NATO valstybei.

„Dabar košmariškas scenarijus būtų toks, jei Rusijos raketa ar orlaivis sunaikintų JAV vadavietę anapus Lenkijos-Ukrainos sienos. Vietoje esantis vadas gali ryžtis atsakyti žaibiškai, manydamas, kad tai yra didesnės atakos dalis. Tai gali įsukti greitą ir negrįžtamą eskalaciją, potencialiai naudojant ir branduolinius ginklus“, – pažymėjo buvęs JAV admirolas ir vyriausiasis NATO pajėgų vadas Europoje Jamesas Stavridis. Jis taip pat pažymėjo, jog be tiesioginių Pentagono ir Maskvos karinių sprendimų priėmėjų kontaktų atsitiktinio susidūrimo rizika visada yra didesnė.

 

 

„Tokia galimybė yra nedidelė, bet ji auga: karas Rusijai klostosi nesėkmingai, Vakarų spaudimas auga“, – pažymėjo branduolinių ginklų ekspertas iš Hamburgo universiteto Ulrichas Kuhnas.

O spaudimą galima nuimti įspėjamuoju veiksmu – branduolinio ginklo demonstracija, nebūtinai mūšio lauke. Pavyzdžiui, 2018-siais vienas studijuotas krizės scenarijus parodė, kad branduolinį ginklą Rusija galėtų detonuoti atokioje vietovėje, Šiaurės Jūroje, esą tai būtų labai aiškus atgrasymo signalas. Vien tokia demonstracija dabar atrodo sunkiai įsivaizduojama, bet ji jau įmanoma.

Tokios demonstracijos pasekmės dabar kaip tik ir svarstomos siauruose NATO šalių sprendimo priėmėjų ratuose. Buvęs JAV nacionalinės žvalgybos departamento direktorius Jamesas Clapperis priminė, kad kai anksčiau šį mėnesį rusų kariai paleido šūvius į vieną Ukrainos atominių elektrinių, „jiems tai nerūpėjo“ – ar atominė elektrinė, ar kitas pastatas, jie tiesiog toliau šaudė.

Paradoksalu, kad istorija, regis, kartojasi: 1962 m., Kubos raketų krizės laikais, kai tarp Maskvos ir Vašingtono iš pradžių nebuvo karštųjų linijų ir branduolinio karo pavyko išvengti tik atsitiktinumų, reikiamų žmonių, atsidūrusių reikiamu laiku, reikiamoje vietoje ryšių, drąsos ir iniciatyvos dėka.

Vakarų dilema – kada jau reikės įsikišti?

Dabar egzistuoja visos įmanomos linijos, tačiau net ir tokiu atveju klausimų lieka daug: ką daryti, jei kitoje pusėje niekas nenori ar negali atsiliepti? Ir ką tai reiškia tuo metu, kai viena pusė kariauja prieš tavo sąjungininkę, šiuo atveju prieš Ukrainą, pralaimi ir negali pralaimėti – kas tada?

Net jei pastaroji šalis nepriklauso Aljansui, net jeigu, pavyzdžiui, bandoma kalbėtis ir su ukrainiečiais, ir su rusais, vien rizikos augimas yra tas veiksnys, kurio negalima ignoruoti.

 

Tad, pavyzdžiui, netgi tokios šalys, kaip Prancūzija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas jau ne vieną sykį nesėkmingai bandė pokalbio metu įtikinti V. Putiną atsitraukti, pati padidino savo strateginių pajėgų parengtį – pranešama, kad iš keturių Prancūzijos povandeninių laikų, kurie skirti gabenti šalies strateginį arsenalą – balistines raketas su branduoliniu ginklu, trys šiuo metu yra jūroje. Įprastai būna tik vienas. Tai – tik vienas pasirinktos reakcijos pavyzdžių.

 

Tačiau būtent nuo tokių, iš pirmo žvilgsnio mažyčių detalių susidaro ir Vakarų reakcija bei atitinkami Rusijos veiksmai. Kaip save į kampą pražūtingame kare įvariusiai ir pergalingos išeities ieškančiai Rusijai elgtis toliau?

Kaip į eskalaciją, pavyzdžiui, branduolinio ginklo panaudojimą reaguotų Vakarai – kol kas tai tėra retorika, o jei viskas įvyktų praktiškai? Ar Rusija būtų linkusi eskaluoti toliau, didinti statymus?

Atrodytų, vien toks pasirinkimas yra beprotybė, tačiau jau mėnesį V. Putinas ir jo režimas įrodinėja, kad nieko nėra neįmanomo: pats karas su Ukraina, kuris atrodė neišprovokuota, Kremliaus savanoriškai pasirinkta beprotybė, tęsiasi. Rusijos neatgrasė nei Vakarų įspėjimai apie sankcijas, nei tiekiama ginkluotė ukrainiečiams, nei byranti šalies ekonomika. Tad kas dabar gali 100 proc. garantuoti, kad Kremlius nepanaudos branduolinių ginklų, nėra pasiryžęs eskaluoti toliau?

Šis klausimas svarbus ir NATO šalyse, mat viena vertus, jose aiškus nenoras veltis į branduolinį karą, antra vertus, kasdien auga spaudimas daryti bent kažką, kas sustabdytų ukrainiečių skerdynes. Tokios dilemos reiškia, kad neradus alternatyvų anksčiau ar vėliau gali būti aklai nužingsniuota prie neišvengiamos konfrontacijos bei eskalacijos.

O alternatyvos kol kas nėra aiškios – niekas kol kas dar nesugebėjo pasiūlyti aiškios strategijos, kaip ne tik sustabdyti Rusiją, bet ir priversti ją atsitraukti (kas Kremliaus režimui reikštų pažeminimą ir, tikėtina griūtį), nesukeliant konfrontacijos su branduoliniu Aljansu – NATO.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vaidas Saldžiūnas
(2)
(1)
(1)

Komentarai ()