Nuo to laiko, kai Mėnulyje nusileido erdvėlaivis „Apollo 17“, kurio iki šiol nėra niekas aplankęs, todėl įdomu, kaip Mėnulyje išsilaikė skirtingos medžiagos – plastikas, oda ir kitos, LRT RADIJUI sako kompanijos „Part Time Scienists“ įkūrėjas ir vadovas Robertas Bohme. Anot jo, tai tik vienas iš tikslų, kurių siekiama, bandant įvykdyti privačią misiją į Mėnulį.

Ką su draugais veikiate laisvu nuo darbo laiku? Prieš aštuonerius metus šeši vokiečiai – inžinieriai ir mokslininkai – vietoje žvejybos, futbolo ar baro pasirinko idėją sukonstruoti mėnuleigį – keturiais ratais varomą robotą.

Draugai dalyvavo kompanijos „Google“ konkurse, kurio tikslas – skatinti privačias misijas į Mėnulį. Nepaisant stiprios konkurencijos, komanda „Part Time Scientists“ laimėjo du iš trijų apdovanojimų ir iki 2017-ųjų lapkričio siekia tapti pirma privačia kompanija, pasiekusia Žemės palydovą. Šiuo metu įmonėje jau dirba 35 žmonės, o pernai komanda pasirašė sutarti su „Audi“.

„Man visada patiko kosmosas, tai labai įdomu. Esu užkietėjęs mokslinės fantastikos gerbėjas, pavyzdžiui, labai mėgstu Isaaco Asimovo „Fondo“ trilogiją, – prisipažįsta kompanijos „Part Time Scienists“ įkūrėjas ir vadovas R. Bhome. – Tada sužinojau apie „Google“ iššūkį – du kompanijos įkūrėjai susilažino ir pasiūlė 40 mln. dolerių tiems, kurie pirmi ką nors privačiai nuskraidins į Mėnulį. Taigi išgirdau apie šią žinią. Buvau ir užsidegęs, ir kiek sutrikęs.“

R. Bohme prisipažįsta, kad jo darbo sritis visiškai nesusijusi su kosmosu ir astronautika. Jo specialybė – informacinės technologijos. „Negalėjau suprasti, ką reiškia šis iššūkis. Klausiau savęs – ar išvis įmanoma privačiomis lėšomis pasiekti Mėnulį? Šis klausimas subūrė komandą, vedė idėjos, kurią dabar turime, link. Klausimui, dirbdami kartu su „Audi“ kompanija, gavome atsakymą, radome sprendimą“, – sako R. Bohme.

Vokiečių kompanijos „Part Time Scientists“ įkūrėjas ir vadovas, vienas iš mėnuleigio „Audi Lunar Quatro“ kūrėjų R. Bohme. Ar jis su bendražygiais atvers naują kosmoso tyrinėjimų istorijos puslapį, laukti liko ne tiek ir daug – iki kitų metų lapkričio.

– Į LOGIN 2016 konferenciją atsinešėte keletą 3D spausdintuvu atspausdintų naujojo mėnuleigio detalių. Gal galite apie jas papasakoti?

– Tai – metalo aliuminio pagrindu pagamintas ratas. Jis tuščiaviduris, o išorinis sluoksnis siekia vos 1 mm. Beveik visos naujojo mėnuleigio dalys atspausdintos. Sugebėjome rasti alternatyvą ir 10 kg sumažinti roboto svorį. Tai beprotiška – mėnuleigis tapo aukštesnis 10 cm, bet neteko 10 kg.

Jį reikėjo sukurti kiek didesnį dėl Mėnulio paviršiaus, kad aparatas galėtų įvažiuoti į aukštesnes vietas. Kiekvienas roboto kilogramas reikalauja papildomų lėšų. Tam juk reikia raketų, kurios į kosmosą pakeltų aparatą, o vėliau – ir nuskraidintų iki tikslo. Viską reikia apskaičiuoti, tad kiekvienas „numestas“ kilogramas padeda sutaupyti.

Žinoma, žmonės labai daug tikisi iš trimačio spausdinimo, bet reikia būti atsargiems. Pavyzdžiui, „Audi“ šioje srityje atlieka daug tyrimų, bet tai nereiškia, kad jie atspausdintas detales tučtuojau pritaikys įprastiems automobiliams, nes ši technologija dar nepakankamai greita. Mėnuleigio ratui atspausdinti prireikė dienos. Kai pagalvoji, kad per tiek laiko vienas „Audi“ fabrikas pagamina 900 mašinų, pamatai skirtumą. Trimatis spausdinimas nesugebėtų palaikyti normalaus tempo, o ir kokybės reikėtų geresnės, tačiau mūsų misijai ši technologija yra tiesiog tobula, nes kuriame tiktai vieną mėnuleigio prototipą.

– Ar mėnuleigis jau baigtas kurti?

– Taip, beveik. Dabar vyksta vadinamasis pradinis skrydžio etapas – atliekame daugybę testų. Jei rasime klaidų – jas taisysime. Mėnuleigis patalpinamas vakuuminėje kameroje, kurioje temperatūra keičiama kaip Mėnulyje – nuo minus 180 iki plius 120. Tai didelis skirtumas.

Taip pat, žinoma, atliekami radiacijos testai. Sunkiausi bus kiti du testai, vienas iš jų vadinamas analoginiu. Tai reiškia, kad mėnuleigis bus išbandomas lauke. Pavyzdžiui, jį paleisime važiuoti ugnikalnio kraterio pakraštyje, nes žemė tose vietose panaši į sudėtingą Mėnulio paviršių. Ji nėra graži kaip kokiame paplūdimyje, bet kur kas kietesnė ir suskilinėjusi, panaši į sudužusį stiklą. Tokiu paviršiumi važiuoti labai sudėtinga.

Patys paskutinieji bus vibracijos testai. Jie labai sunkūs, nes mėnuleigis bus taip smarkiai purtomas, kaip raketos pakilimo ar erdvėlaivio nusileidimo metu. Įprastai, jei įrenginiuose kur nors užsilieka klaidų, per tokius testus jie sugenda.

– Kalbėdami apie tokius robotus, įsivaizduodavome marsaeigį „Curiosity“. Žinome, kad jis turi kažką panašaus į galvą, rankas, keletą mokslinių įrankių. Kaip atrodys jūsų mėnuleigis? Ar galėtume palyginti šiuos du robotus?

– Šiek tiek. Pirmiausia – „Audi Lunar Quattro“ bus pirmasis, varomas vien keturiais ratais. Taigi jis labai panašus į automobilį. Skirtumas tas, kad mėnuleigis gali apsisukti 360 laipsnių, žvelgiant iš viršaus. Taigi jis gali judėti kaip tik nori – ne vien tik pirmyn ir atgal. (Būtų šaunu turėti tokį automobilį – galėčiau lengvai pastatyti automobilį.)

Kita mėnuleigio ypatybė – vadinamasis aktyvios pakabos keltuvas. Kai įrenginys pasikelia, galima išvengti  pasitaikančių kliūčių, netgi važiuoti trimis ratais. Mėnuleigis taip pat priekyje turi „galvą“ su vaizdo kamera, tad jis panašus į šunį. (Iš tiesų, daugelis jį lygina su šunimi.)

Komentarai ()