Žmonių civilizacija prasidėjo pavartojus „stebuklingų grybų“? Neįtikėtinai sudėtingas grybų pasaulis ir kaip tai susiję su dirbtiniu intelektu  (7)

Sąmonė yra labai sudėtingas dalykas, kurį mes tik pradedame suprasti. Daugelis antropologų sutinka, kad ši žmogaus proto funkcija yra susijusi su informacijos, kuri vystėsi tūkstantmečiais vykusios natūralios atrankos būdu, gavimu ir apdorojimu. Egzistuoja ne viena teorija apie tai, kaip evoliucijos metu mūsų protėvių intelektas išsivystė iki šiuolaikinio protingojo žmogaus (Homo sapiens) intelekto.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Etnobotanikas ir psichodelikos šalininkas Terence McKenna savo knygoje „Dievų maistas: tikrojo pažinimo medžio paieška“ teigė, kad Homo erectus (stačiasis žmogus – išnykusi žmonių genties rūšis) išsivystė į Homo sapiens, į savo mitybos racioną įtraukęs „stebuklingus grybus“, pavyzdžiui, Psilocybe cubensis, kuriuose yra psichodelinio psilocibino.

McKenna’os iškelta idėja, žinoma kaip “Apsvaigusios beždžionės teorija”, nagrinėja vaidmenį, kurį psichodeliniai grybai galėjo atlikti žmogaus evoliucijoje. McKenna teigė, kad mažos psilocibino dozės galėjo pagerinti mūsų protėvių medžioklės gebėjimus, o didesnės dozės – palengvinti bendruomenės tarpusavio ryšių užmezgimą. Kartu paėmus, šie privalumai  paskatino didelį evoliucinį šuolį, vedusį į ankstyvą meną, kalbą ir technologijas. Pasak teorijos autoriaus, psilocibinas „ištraukė mus iš gyvūnų proto į artikuliuotos kalbos ir vaizduotės pasaulį“ (Слот, Мингалиева, 2017). 

Vien kukliais skaičiavimais Žemėje yra apie 160 tūkstančių grybų atmainų, kurių dauguma pasižymi įspūdingais sugebėjimais. Pavyzdžiui, Černobylyje buvo aptiktas grybas, kuris minta radioaktyviais produktais ir tuo pačiu valo aplink jį esantį orą. Šis grybelis buvo rastas ant sunaikintos atominės elektrinės sienos, kuri daugelį metų po nelaimės toliau skleidė spinduliuotę, naikinančią visą gyvybę kelių kilometrų spinduliu.

Grybiena yra sudėtinga infrastruktūra, ant kurios įsikuria visi pasaulio augalai. Dešimtyje kubinių centimetrų dirvožemio galite rasti aštuonis kilometrus jos gijų. Žmogaus pėda dengia apie pusę milijono kilometrų glaudžiai išsidėsčiusių gijų.

Kas vyksta šiuose tinkluose? Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą kilo mintis, kad šių gijų tinklas ne tik perduoda maistines ir chemines medžiagas, bet yra ir išmanus bei savarankiškai besimokantis komunikacijos tinklas. Žvelgiant net į mažas šio tinklo atkarpas nesunku atpažinti pažįstamą struktūrą − lygiai taip pat atrodo grafiniai interneto tinklų vaizdai. Tinklas išsišakoja, o jei viena iš atšakų sugenda, jis greitai pakeičiamas aplinkiniais keliais. Jo mazgai, esantys strateginėse vietose, yra geriau aprūpinami maistu mažiau aktyvių vietų sąskaita ir yra padidinami. Gijos yra jautrios ir gali perduoti informaciją visam tinklui. Tačiau šiame tinkle „centrinio serverio“.

Kiekviena gija yra nepriklausoma, o jos renkama informacija gali būti perduodama į tinklą visomis kryptimis. Taigi pagrindinis interneto modelis egzistavo visais laikais, tik jis slėpėsi žemėje. Panašu, kad pats tinklas gali augti neribotą laiką. Pavyzdžiui, Mičigano valstijoje rasta grybiena, kuri išaugo po žeme devynių kvadratinių kilometrų plote. Manoma, kad jos amžius yra apie 2000 metų.

 

Kada tinklas nusprendžia auginti grybus? Kartais priežastis yra pavojus tinklo ateičiai. Jei tinklą maitinantis miškas sudega, grybiena nustoja gauti maistines medžiagas iš medžių šaknų. Tada ji išaugina grybus tolimiausiuose galuose, kad šie paskleistų grybų sporas, „išlaisvintų“ jos genus ir suteiktų galimybę susirasti naują vietą. Taigi, taip atsirado posakis „grybai po lietaus“. Lietus išplauna organinį puvinį iš žemės ir iš esmės atima iš tinklo mitybos šaltinį – tada tinklas siunčia „gelbėtojų komandas“ su sporomis ieškoti naujo prieglobsčio.

Mokslininkai jau daugelį metų stengiasi išsiaiškinti tokio grybų „intelekto“ algoritmo veikimo pobūdį ir panaudoti jo savybes kuriant dirbtinį intelektą. Pavyzdžiui, atlikti eksperimentai parodė, kad grybai gali būti naudojami kaip skaičiavimo prietaisai: informacija vaizduojama elektromagnetinio aktyvumo šuoliais grybienoje, skaičiavimas vyksta grybienos tinkle, o sąsaja realizuojama per vaisiakūnius (Adamatzky, 2018).

Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad stimuliuojant vaisiakūnius, grybai į tai reaguoja elektromagnetinio potencialo šuoliais. Taigi, į tokį „grybų kompiuterį“ galima įvesti duomenis mechaniniu, cheminiu ir elektromagnetiniu būdu stimuliuojant vaisiakūnius. 

 

Elektromagnetiniai signalai, kurių egzistavimas grybuose buvo anksčiau įrodytas atliekant intraląstelinius elektromagnetinio potencialo įrašus, yra panašus į signalus, aptinkamus augaluose. Vis dėlto, būtina atlikti tolesnius išsamius tyrimus, kad būtų gauti statistiniai grybų atsako į stimuliaciją rezultatai, ypač siekiant išsiaiškinti reakcijos priklausomybę nuo dirgiklių stiprumo ir skirtingų rūšių atsako į dirgiklius skirtumus.

Minėto tyrimo metu vadinamojo grybų kompiuterio automatiniuose modeliuose buvo atskleista, kad realizuota struktūra su loginėmis funkcijomis priklauso nuo grybienos tinklo geometrijos. Tolesniuose tyrimuose siekiama atrasti kitus skaičiavimo su grybais aspektus.

Pavyzdžiui, eksperimentais buvo įrodytas elektromagnetinis vaisiakūnių atsakas į terminę ir cheminę stimuliaciją; kai kuriais atvejais buvo pastebėtas impulsų viršūnių pertrūkiai. Tai reiškia, kad iš principo būtų galima pritaikyti virpesių logikos eksperimentines išvadas, gautas atliekant su gleivūnais Physarum, kur loginės reikšmės vaizduojamos skirtingų tipų dirgikliais (Whiting ir kt., 2014), elektromagnetinio potencialo virpesių dažniams taikyti slenksčio operacijas ir bandyti įgyvendinti loginius vartus. Kitas variantas būtų priimti pateiktas virpesių slenksčio logikos idėjas (Borresen, Lynch, 2012), tačiau tam gali prireikti nerealiai tikslaus grybienos tinklų geometrijos valdymo.

 

Taip pat galima apsvarstyti galimybę išmatuoti elektromagnetinį potencialą tarp grybų vaisiakūnių. Yra tikimybė, kad svyravimų modelius paveiks kitų klasterio vaisiakūnių stimuliavimas. Tai gali padėti nustatyti papildomą skaičiavimo su grybais metodą.

Būtina išmokti programuoti grybienos tinklų geometriją, kad būtų galima vykdyti ne savavališkas, kaip automatiniame modelyje, bet iš anksto nustatytas logines grandines. Kompiuterinio modeliavimo metodas gali būti pagrįstas formaliu grybienos tinklų atvaizdavimu kaip artumo grafikas, pvz. santykinės kaimynystės grafikas (Toussaint, 1980), ir tada dinamiškai atnaujinant grafiko struktūrą, kol grafike bus įdiegta norima loginė grandinė. Ryšio taisyklės artumo grafikuose yra fiksuotos, todėl grafiko struktūrą galima atnaujinti tik pridedant arba pašalinant mazgus. Naujas mazgų rinkinys gali būti įtrauktas į gyvą grybienos tinklą, įdedant maistinių medžiagų šaltinius. Tačiau dėl labai lėto grybienos augimo greičio tai gali būti neįmanoma. Taigi, geriausias būdas būtų sutelkti dėmesį tik į grybienos tinklo dalių pašalinimą. Pašalinus tam tikras tinklo dalis, tinklas bus nukreiptas vietiniu mastu, o tinklo įdiegtų loginių funkcijų rinkinys pasikeis. Taigi, tokius grybų algoritmus galima taikyti kuriant dirbtinį intelektą.

 

Beje, kai kurie specialistai spėja, kad žmogus ir grybai kadaise turėjo bendrą protėvį, tačiau kažkuriuo momentu jų evoliucijos keliai išsiskyrė. Involiucijos teorijos autoriaus paleoantropologo Aleksandro Belovo nuomone, tolimas grybų protėvis galėjo būti protinga būtybė, panaši į žmogų, nes grybų ir žmonių baltymų struktūros yra panašios.

Be to, šio autoriaus grybų ir žmogaus embrionai morfologiškai yra panašūs: grybieną galima palyginti su gemalo apvalkalo gaureliais, per ją grybas iš dirvos siurbia maisto medžiagas, o grybo kūnas dalijamas į kojelę ir kepurėlę. Kojelę galima tapatinti su bamba, juk per ją, kaip ir per embriono bambą, kepurėlė, po kuria bręsta sėklos, gauna maisto medžiagų. O pati kepurėlė yra nuostabiai panaši į ankstyvą stuburinių embrioną. Be to, grybo sėklos bręsta maždaug toje pačioje vietoje, kur ir pirminės embriono lytinės ląstelės.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad senovės indų vedose kalbama apie daugybę gyvų būtybių protėvių. Kiekvienas iš jų davė pradžią savo tipui, apsigyvenusiam Žemėje ir galop virtusiam mums įprasta fauna ir flora. Kadangi grybiena gali išgyventi vakuume tūkstančius ar net milijonus metų, esama teorijos, kad minėti visų gyvybių protėviai gali būti būtent grybai.

Autorius Janas Murlinas


Šaltiniai:

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Janas Murlinas
(35)
(4)
(31)

Komentarai (7)