Kęstas Kirtiklis. Apie universitetinius miestus  (1)

Vokietijos greitkeliuose man visuomet malonų įspūdį daro krypties ženklai, skelbiantys, jog pasukęs į šį išvažiavimą pateksi į universitetinį miestą (Universitätsstadt) X. Paprastai tai nedidelis miesčiukas su santykinai dideliu universitetu, kartais sukuriančiu net trečdalį miestelio gyventojų. Tokie miesteliai turi savo gyvenimo ritmą, vasarą jie ištuštėja, rudeniop – prisipildo gyventojų. Universitetas – ne tik „demografinis“, bet ir kultūrinis miestelio variklis, jis parūpina vietai ne tik mokslą, bet meną bei pramogas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Universitetiniai miestai turi savo dvasią: paprastai tingiomis gatvėmis, tykiomis aikštėmis skuba jauno amžiaus praeiviai, mažne vienodai tankiai nusėdantys tiek suolelius parkuose, tiek ir visus tai amžiaus grupei skirtus miestelio barus, besibūriuojantys ant žaliųjų vejų ar universitetinėms įžymybėms skirtų paminklų papėdėse. Apskritai gyvenimas čia verda aplink universitetą, negali pasakyti, kad tai vieta, kuri nemiega, tačiau akivaizdu, kad ji miega trumpiausiai.

Tokių urbanistinių formų esama ne tik Vokietijoje, bene žinomiausi pasaulyje yra tikrai ne Marburgas ar Heidelbergas, bet Kembridžas ir Oksfordas. Tačiau ne tik jie, netoli mūsų universitetinių miestų esama ir anapus jūros, Skandinavijoje, ir net visai čia pat – Tartu Estijoje.

Pakliuvęs į tokį miestelį visuomet galvoju apie universiteto personalo ir studentų santykius su vieta. Studentams tai kas, jie pabūna ketvertą-penketą metų ir keliauja kitur. O personalas? Ar gali sakyti, jog jie čia įkliūva? Ar akademinis gyvybingumas atperka bendrąjį lėtumą? Ar tos universitetinės kultūros pakanka? O gal būtent universitetinė (ar net universitetocentristinė) kultūra ir yra paslaptis, dėl kurios tokie miesteliai tebegyvuoja?

Prieš gerą dešimtmetį save kaip universitetinį miestą bandė pozicionuoti Kaunas. Nelabai sėkmingai, veikiausiai ne todėl, kad Kaune trūktų akademinės publikos (tąkart Kauno valdžia gyrėsi, jog mieste yra santykinai daugiausiai studentų Lietuvoje), bet todėl, kad miesto universitetams niekaip nepavyko sėkmingai suderėti su miestu, prisitaikyti jį sau, perdirbti pagal universitetinės kultūros modelius. Humanitariniai VDU studentai, tuomet važiuojantys į bendrabučius Dainavoje, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo kitos autobuso publikos ir nesimaišė it vanduo ir aliejus (žinantieji sako, jog vėliau tie skirtumai suvienodėjo, deja, ne universiteto naudai).

Bene tuo pat metu, o gal šiek tiek vėliau kažkam net buvo šovusi idėja įsteigti Nacionalinį universitetą Kėdainiuose. Visokeriopai naudinga mintis kai kam tai atrodė – ir Lietuvos centras, ir Vilniaus – Kauno peštynėse trečioji vieta laimėtų, ir Senamiestis yra – viskas pagal geriausius vakarietiškus modelius. Gal ir įdomu būtų buvę, jei ši idėja būtų buvusi realizuota, gal turėtume dabar tingų universitetmiestį.

Neturime. O ir apskritai universitetinės kultūros ne kažkiek turime. Kaip universiteto (tiksliau universitetų) buvimas jaučiasi lietuviškuose miestuose? Ar kam šautų į galvą universitetiniais miestais pavadinti Klaipėdą (pasak LAMA BPO internetinės svetainės turinčią 7 aukštąsias mokyklas), Kauną (12 aukštųjų mokyklų), Vilnių (18 aukštųjų mokyklų). Ar tos aukštosios mokyklos ir jose studijuojantieji sukuria mieste bent kiek savotišką atmosferą, kuri miesto gyvenimo dalis orientuojasi į universitetą? Ar Šiauliai (su universitetu) skiriasi nuo Panevėžio (be universiteto)?

Čia turiu omenyje ne nostalgiją mantijoms ir akademinėms procesijoms, pseudoviduramžiškoms tradicijoms ir išpūstam iškilmingumui, tariamos aristokratinės praeities atgaivinimui, dažniausiai atspindinčiam tik nostalgikų skonio sprendinius ir įspūdžius, blizgančiomis akimis susirankiotus tradicijos persunktuose Vakarų universitetiniuose miestuose. Anaiptol, čia turiu omenyje gerą jausmą būnant universitete ar į jį koncentruotoje aplinkoje, vietą, iš kurios nesinori sprukti vos paskaitų metui praėjus, vietą, kuri ne tik eksportuoja į aplinką mokslus ir menus, bet ir pati nenustoja klegėti iki pat vėlumos.

Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, pagrindinė Lietuvos universitetų problema yra ta, kad čia dar kartais vyksta studijavimas, ir beveik niekuomet – studentavimas. Prieštarausite? Na, klubai ir vakarėliai dar ne viskas – šitokiu būdu gali linksmintis ir fabriko darbininkai visą dieną stovėję prie staklių. Paklauskite senelių, kokie šokiai „prie Smetonos“ buvo – iki paryčių! O paskui šieno pjaut, o ne į universitetą...

Tam, kas pas mus vadinama studentavimu, nėra būdinga beveik nieko, ką galėtum pavadinti studentišku. Ir patys universitetai vargu ar laikytini daugiau nei eilinėmis mokyklomis, pranykusiomis įprastiniame miesto gyvenime, kiek garsiau driokstelinčiomis nebent Rugsėjo pirmosios proga. Mokyklomis, iš kurių reikalaujama tik vieno – dokumento, liudijančio studijų pabaigą. O ko gi daugiau iš jos norėti? Juk taip ir sakoma: mokslo šaknys karčios, o vaisiai, vaisiai kaip ir daug kas, – neprinokę...

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Kęstas Kirtiklis
(0)
(0)
(0)

Komentarai (1)