Prieš du tūkstančius metų Šv. Paulius perspėjo apie filosofijos keliamus pavojus tikėjimui: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“. (Kolosiečiams 2.8)

Tuomet krikščionys su filosofija susitaikė greitai ir draugauja ligi šiol, o principinio filosofijos atmetimo estafetę 2015 metais po Kristaus gimimo perima Lietuvos pramonininkai. Na, filosofija čia – bendrinis žodis: stambiojo verslo lobistai tvirtina, kad Lietuvos universitetuose per daug socialinių ir humanitarinių mokslų, o tiksliųjų mokslų bei programavimo – per mažai.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis liepą paskelbtame straipsnyje „Nesirinkite studijų pagal skambius pavadinimus“ aiškina esą jaunuoliai renkasi studijas „atsižvelgdami ne į rinkos diktuojamus poreikius, o į tai, kas šiuo metu madinga – politologija, verslo vadyba, teisė, komunikacija, rinkodara ir pan“. R. Dargis piktinasi neva per dideliais universitetų paruošiamų – suprask niekam nereikalingų – politologų, žurnalistų, teisininkų skaičiais, ką kalbėt apie filosofus.

Kartu R. Dargis tiksliai žino, ko reikia: valstybei esą labiausiai trūksta tiksliųjų mokslų specialistų, tokios profesijos išliksiančios perspektyvios dar ne vienerius metus, nes „pasaulis sparčiu žingsniu juda naujų technologijų link“, pramonė keičiasi ir „neturinčių programavimo gebėjimų specialistų ateityje reikės vis mažiau“.

Taigi, perspektyvaus išsilavinimo erdvė siaura: tikslieji mokslai plius programavimas. Kryptingai ir koordinuotai pramonininkų konfederacijos ir dar kelių įtakingų verslo asociacijų peršama žinia yra pakankamai aiški: verslui reikia, kad universitetai ruoštų technokratus ir neeikvotų laiko ir lėšų socialiniams mokslams bei humanistikai – kitaip sakant, tiems, kuriuos subendrintai galima vadinti filosofais.

Galima manyti, kad lobistinė operacija pavyko. Kalbėdamas apie 2015 metų priėmimo rezultatus pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys per Lietuvos radiją džiaugėsi, kad Vyriausybė atsižvelgė į verslo pageidavimus ir realiai perorientuoja aukštąjį mokslą nuo socialinių į tiksliuosius. Jis turi ko džiaugtis –LAMA BPO bendrojo priėmimo duomenimis stojančių pagal pirmą prioritetą į socialinius mokslus 2013 metais buvo 43,48 proc., šiemet – 37,91 proc. nuo visų stojančių (į humanitarinius – atitinkamai 9,19 proc. ir 8,85 proc.).

Jei pramonininkams filosofija – tuščias garsas – vadinasi jiems nereikia plačiai mąstančių politikų ir valstybės tarnautojų? Pasaulio mačiusių, įvairių patirčių įgijusių ir jas reflektuoti gebančių darbuotojų? Galop darbuotojų, žinančių ir branginančių savo krašto istoriją, kultūrą ir pajėgių ją matyti globaliame kontekste?

Virgis Valentinavičius

Toks pokytis tapo įmanomas pirmiausia buvusio ministro Dainiaus Pavalkio dėka, kuris vienu metu pažodžiui kartojo pramonininkų mantrą apie socialinių ir humanitarinių mokslų antrarūšiškumą. Dargiškas vertinimas rado kelią ir į prezidentės Dalios Grybauskaitės viešąjį žodyną.

Pramonininkai, o paskui juos Vyriausybės atstovai ir Prezidentūra, prakalbo, kad valstybė turi reguliuoti universitetų pasiūlą pagal rinkos poreikius. Na, laisvos rinkos filosofijos požiūriu tokia mintis savaime yra „įdomi“, bet, matyt, atitinka principinę nuostatą kad filosofijos vieta – šiukšliadėžėje.

Jei pramonininkų nuomonė taip lengvai virsta valstybės politika, reikėtų šiek tiek pasiaiškinti, ko ta nuomonė verta: kiek ji atstovauja visam verslui, kiek ji teisinga ir kiek – nebijokim to žodžio – protinga?

Įtariamas pramonininkų požiūrio į išsilavinimą atskaitos taškas – įsitikinimas, kad ekonomikos pagrindas yra įmonė, kuri užsiima gamyba. Kitaip sakant, tai fabrikas, kuris gamina kažką apčiuopiamo, pvz. trąšas; arba statybos įmonė, kuri stato ar renovuoja kažką apčiuopiamo, pvz. daugiabučius, viešuosius pastatus ir pan. Tokiam verslui visai logiškas tiksliųjų mokslų specialistų poreikis.

Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse jau seniai aksioma tapo tai, kad į gamybą orientuotas verslas sudaro nykstamai mažėjančią ekonomikos dalį, o ateitis priklauso paslaugų ekonomikai. Lietuvoje jau dabar pramonė, statyba kartu su žemės ūkiu sudaro geriausiu atveju trečdalį Lietuvos BVP, kas liko – kuria vadinamasis tretinis, paslaugų sektorius.

Bent jau po 2009 metų R. Dargis turėtų žinoti, kad pastatyti butą gali būti lengviau, negu jį parduoti. Parduodant prireikia rinkodaros, reklamos, įvaizdžio kūrimo paslaugų. Čia prasideda tretinis sektorius, kurio darbuotojų gebėjimai daugeliu atvejų remiasi R. Dargio nuvertintomis universitetų „madomis“: jiems reikia universalaus, dažnai tarpdisciplininio pobūdžio socialinių ir humanitarinių mokslų žinių.

Dinamiškose šalyse, tokiose kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, vadinamieji generalistai dažnai vertinami ne prasčiau negu specialistai. Išmaniųjų ekonomikų kuriami rinkos poreikiai formuoja universitetų madas, kurios nepatiktų R. Dargiui. Štai viena populiariausių programų yra „Filosofija, politika ir ekonomika“, startavusi Oksforde dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje ir dabar siūloma geriausiuose pasaulio universitetuose.

Virgis Valentinavičius

Jei kalbėsim apie trąšų gamintojus, būtinos gamybai chemijos žinios ir inžineriniai gebėjimai darbuosis veltui, jei ieškant naujų rinkų nebus pajungtos tos pačios keikiamos „mados“: kokie nors tarpkultūrinės komunikacijos gebėjimai.

Į šiuolaikinę paslaugų ekonomiką orientuotas verslas paprastai yra išmanesnis ir žiūri kitaip. Štai į universitetą atėję tartis stambaus Vakarų investuotojo Lietuvos IT sektoriuje atstovai būsimų darbuotojų paruošimui formuluoja pageidavimus, kuriuos galima suvesti į tris punktus: kalbų mokėjimas, gebėjimas dirbti komandoje ir platus universitetinis horizontas. Kitaip sakant, jiems reikia ne siaurų specialistų, bet kūrybiškų asmenybių.

Kitaip nei aiškią darbo rinkos perspektyvą matantis R. Dargis, išsivysčiusiose Vakarų šalyse konstatuojama, kad šiuolaikinėje ekonomikoje nebeįmanoma nuspėti, kokių gebėjimų reikės po 5 ar 10 metų, kad dabar globaliame pasaulyje žmogus gali keisti profesiją kas ketveri-šešeri metai ir auga karta, kuri per savo gyvenimą tai padarys net iki dešimties kartų.

Lengviausiai profesijas keičia ir geriausiai prie vis sparčiau kintančių sąlygų prisitaiko universalų – tikrąja žodžio prasme universitetinį – išsilavinimą gavę žmonės, o ne siauros srities specialistai, o požiūris „darbas vienoje organizacijoje nuo pirmo atlyginimo iki pensijos“ – seniai praeityje.

Dinamiškose šalyse, tokiose kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, vadinamieji generalistai dažnai vertinami ne prasčiau negu specialistai. Išmaniųjų ekonomikų kuriami rinkos poreikiai formuoja universitetų madas, kurios nepatiktų R. Dargiui. Štai viena populiariausių programų yra „Filosofija, politika ir ekonomika“ (PPE – Philosophy, Politics and Economics), startavusi Oksforde dar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje ir dabar siūloma geriausiuose pasaulio universitetuose.

PPE populiari tarp norinčių tapti finansininkais, verslininkais ir – ypač – tarp būsimų politikų ir žurnalistų. Oksforde PPE baigė dabartinis JK premjeras Davidas Cameronas ir buvęs leiboristų partijos vadovas Edas Milibandas; iš Rygos kilęs filosofas Isaiah Berlinas; NATO pajėgoms Kosovo kare vadovavęs JAV generolas Wesley Clarkas; britų-amerikiečių skiltininkas Christopheris Hitchensas; verslininkas ir 1987 metų pasaulio regbio čempionės Naujosios Zelandijos rinktinės „All Blacks“ kapitonas Davidas Kirkas; pasaulinis spaudos magnatas Rupertas Murdockas; buvęs Australijos premjeras Tony Abbottas; Lietuvoje gerai žinomas buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis ir daugybė kitų labai įvairiose srityse išgarsėjusių žmonių.