[Žinios trumpai] Elžbieta II nebuvo tik Jungtinės Karalystės karalienė – kurias valstybes ji tai pat valdė? Jų daug daugiau nei atrodo (1)
Karalienė Elžbieta II buvo Jungtinės Karalystės ir 14 Sandraugos šalių ar sferų, nuo Kanados ir Jamaikos iki Australijos ir Naujosios Zelandijos, valstybės vadovė. Ir tai dar ne visas sąrašas.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Karalienės Elžbietos II valdymo laikotarpis didžiąja dalimi apėmė mažėjančią Didžiosios Britanijos įtaką pasauliniu mastu – nuo kažkada pasaulį valdžiusios imperijos iki vidutinio lygio ekonomikos.
Jai einant karalienės pareigas, jos monarchijos pėdsakas smarkiai sumažėjo, tačiau iki mirties ji vis dar buvo Jungtinės Karalystės ir 14 Sandraugos šalių – nuo Kanados ir Jamaikos iki Australijos ir Naujosios Zelandijos – valstybės vadovė.
Ceremoninis vaidmuo
Karūnuojant 1953 m., Elžbieta II buvo karūnuota septynių nepriklausomų šalių karaliene: Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos, Pakistano ir Ceilono, kuris vėliau pakeitė pavadinimą į Šri Lanką.
Valstybių skaičiai augo, kai įsibėgėjo dekolonizacija, o britų kolonijos ir priklausomybės tapo naujomis Sandraugos šalimis.
Vienos šalys nusprendė palikti ją valstybės vadove, kitos – ne.
Ten, kur ji liko karaliene, vaidmuo iš esmės buvo ceremoninis, o jos pareigas vykdė vienas iš jos generalgubernatorių – vicekaralius, kuris veiksmingai eina valstybės vadovo pareigas.
Iki jai mirus, ji buvo valstybės vadovė šiose valstybėse: Antigva ir Barbuda, Australija, Bahamos, Belizas, Kanada, Grenada, Jamaika, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Saliamonas salos, Tuvalu ir JK.
Šios šalys skiriasi nuo platesnės 54 valstybių sandraugos, turinčios istorinių ryšių su Jungtine Karalyste, tačiau nebūtinai pasirinkusios karalienę valstybės vadove.
Per visą savo valdymo laikotarpį ji iš viso buvo 32 šalių vadovė.
Septyniolika iš jų tam tikru momentu, tapusios nepriklausomimis, nusprendė nutraukti ryšius:
- Barbadosas 1966–2021
- Ceilonas (vėliau Šri Lanka) 1952-1972
- Fidžis 1970–1987
- Gambija 1965–1970
- Gana 1957-1960
- Gajana 1966-1970
- Kenija 1963–1964
- Malavis 1964-1966
- Malta 1964-1974
- Mauricijus 1968-1992
- Nigerija 1960–1963
- Pakistanas 1952-1956
- Siera Leonė 1961–1971
- Pietų Afrika 1952-1961
- Tanganika (vėliau Tanzanija) 1961-1962
- Trinidadas ir Tobagas 1962–1976
- Uganda 1962-1963
Piko metu ji vienu metu – 1983–1987 m. – buvo 18 šalių karalienė. Nuo tada Fidžis (1987 m.), Mauricijus (1992 m.) ir Barbadosas (2021 m.) tapo respublikomis.
Kai Rodezija – šiandien Zimbabvė – vienašališkai paskelbė savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos 1965 m., ji paskelbė savo ištikimybę karalienei prieš 1970 m. pasiskelbdama respublika su prezidentu, nors jos statusas niekada nebuvo pripažintas tarptautiniu mastu.
Buvimas Naujosios Zelandijos karaliene taip pat reiškė, kad ji buvo Kuko salų ir Niujė, kurios yra asocijuotos valstybės, kurios yra Naujosios Zelandijos karalystės dalis, valstybės vadovė.
Britanija turi 14 užjūrio teritorijų, įskaitant Bermudas, Folklando salas, Gibraltarą ir Didžiosios Britanijos Antarkties teritoriją, kurias ji taip pat valdė.
Trumpiausias jos valdymas buvo Kenijoje, Tanganikoje – dabar Tanzanija – ir Ugandoje, kurios truko lygiai metus nuo nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos iki tapimo respublika.
Per jos valdžią soste buvo surengti aštuoni referendumai dėl tapimo respublika, iš kurių trys pavyko: Ganoje (1960), Pietų Afrikoje (1960) ir Gambijoje (1970).
Barbadosas pasiskelbė respublika nesurengęs referendumo.
Nelaimėjo pirmasis referendumas Gambijoje (1965 m.), du Tuvalu (1986 ir 2008 m.), Australijoje (1999 m.) ir Sent Vinsente ir Grenadinuose (2009 m.).
