Statydamas dokumentinį filmą “Po apokalipsės“ („After the Apocalypse“), režisierius Entonis Batsas (Antony Butts) apsilankė Kazachstane esančiame Semipalatinske – sovietinės eros bandymų poligone, kur šaltojo karo metu buvo įvykdyti 456 branduoliniai bandymai. Filme pasakojama dramatiška ir neišgalvota istorija. Apie besilaukiančią moterį, kurios genomas dėl gautų radiacijos kiekių, ko gero, virtęs anomaliu, o šansai susilaukti sveiko kūdikio – mažesni už minimalius. Ir apie ją nuo vaisiaus išnešiojimo bei gimdymo atkalbėti mėginantį miesto gimdymo namų vyriausiąjį gydytoją. Šios ir kitų panašių tragedijų kaltininkė – branduolinė ginkluotė. Tačiau ką iš tikrųjų žmonija žino apie ilgalaikes radiacinės apšvitos pasekmes?

Filme kalbinamas Radiacijos instituto vedėjas tvirtina, jog, įvertinus esamus radiacijos kiekius (o jie tolstant nuo radiacijos šaltinių, pvz., kraterio, iš tiesų sparčiai mažėja), vaikų apsigimimų skaičius regione yra per daug didelis.

„Ir jis teisus, - pritaria filmo autorius. – Radiacija susikaupusi krateriuose ir šalia jų, o tolėliau esantys radiacijos kiekiai yra per maži, jog sukeltų tokį didelį apsigimimų skaičių. Tai kame gi iš tiesų tokių gimimo anomalijų priežastis? Tokiose kontraversiškose situacijose savo žodį turėtų tarti mokslas. Epidemiologiniai Radiacijos instituto duomenys nėra tobuli, tačiau jie pakankamai patikimai byloja, jog apšvitintų asmenų palikuonys gyvena vidutiniškai 5-7 metais trumpiau už palikuonis tų, kurie apšvitinti nebuvo. Lyginamos dvi socioekonomiškai vienodos Kazachstano gyventojų grupės – tik viena iš jų patyrusi radioaktyvią apšvitą, o kita – ne. Bet gal didesnis apšvitą patyrusiųjų mirtingumas susijęs su psichologiniu stresu? O gal – su čia tiesiog nesveikai populiaria nuostata, jog nuo radiacijos galima apsisaugoti degtine?“

Kaip ten bebūtų, padidėjęs apsigimimų skaičius ten egzistuoja. „Dar vienas variantas – galbūt apsigimimus galima sieti su folio rūgšties stoka? – naujų alternatyvų ieško E. Batsas. – Juk regione maža žalumos. O folio rūgšties deficitas, žinia, susijęs su apsigimimais. Tačiau vietos gydytojai nemano, jog toks didelis apsigimimų skaičius susijęs su folio rūgšties stoka. Čia mokslas atsiduria keistoje situacijoje. Mokslininkai, su kuriais kalbiesi, tau sako, jog visa tai – niekai. Tačiau kiti tikina, jog radiacijos žala gali būti perduodama genetiškai – tai įrodyta bandymuose su pelėmis, nors kaip viskas būtų žmonių atveju, įrodymų dar nesurinkta. O kaip yra iš tiesų??? Manau, kad visa tai išsiaiškinti yra gyvybiškai svarbu. Ir tai turi padaryti mokslas. Lesterio universiteto genetikės Juri Dubrovos laboratorijos šaldytuvas pilnas visų Semipalatinsko gyventojų generacijų kraujo mėginių. Tereikia juos ištraukti į dienos šviesą ir ištirti. Tą reikėtų daryti jau dabar.“

Filmo autorius neatmeta galimybės, jog panašių sveikatos ir gimstamumo problemų gali kilti ir Fukušimos regione. „Sovietai atomines bombas mėtė ant savo žmonių galvų, nes jie tuomet buvo apskaičiavę, jog branduolinis karas – neišvengiamas, – samprotauja E. Batsas. – Jų eksperimentas – klaikus, tačiau mes turime to eksperimento rezultatus. Ir tuos duomenis mes būtinai turėtume išnaudoti. Taip, kaip naudojamės Aušvice vykdytais „Mirties Angelu“ vadinamo Žozefo Mengelio (Joseph Mengele) kraupių eksperimentų duomenimis.“

„Žmones juk žudo visi energijos išgavimo būdai, – įsitikinęs režisierius. – Dėl anglies deginimo susidaranti tarša kasmet į kapus nuvaro apie milijoną planetos gyventojų. Ir prieš baiminantis ar pasmerkiant radiaciją, reikia tvirtos mokslinės analizės. Vietoj visų tų idiotiškų, nesąmoningų, retoriškų ir baimę sėjančių debatų, turėtume gerbti tuos žuvusius žmones ir padaryti viską, kad jų gyvenimai ir mirtys neliktų beprasmės.“

Filmo autorius tikisi, jog žiūrovai peržiūrėję filmą, susimąstys apie du dalykus. „Vienas – apie tai, kodėl branduoliniai ginklai yra taip blogai ir kokios gali būti branduolinio karo pasekmės. Ne mažiau svarbus ir kitas – kaip paranojiškai iš tiesų žmonės yra nusiteikę atžvilgiu to, ko jie iki galo nepažįsta. Baimė triumfuoja ten, kur trūksta žinojimo. Tai labai svarbu, nes mums reikės rinktis kažką iš naujų energijos formų. Daugelis mūsų branduolinės energijos baiminasi. Tačiau, prieš atmesdami bet kokias energetines alternatyvas (taip pat ir branduolinę), turime išsiaiškinti, kiek gi iš tiesų ji yra pavojinga? Tegul tai išsiaiškina mokslininkai. Ir tik paskui spręskime – baimintis mums to ar nesibaiminti.“

Komentarai (0)