Julius Majauskas. Betikslis skaitytojų blaškymasis (9)

2011-12-02

Ar mes verti skaityti literatūrą, ar mes sugebame ją tinkamai įvertinti ir suprasti tokią, kokią ją norėjo perteikti mums autorius…

Skaitydamas prozos kūrinius, mintimis kartais nuklystu. Nors skaityti knygą – tai sekti jos turinį, gyventi tuo kūriniu, bet mane jis paveikia įveikdamas ir nublokšdamas į savo paties praėjusių įvykių prisiminimus. Ar literatūra taip veikia žmogų? Aš jau nebeskaitau, bet svajoju. Iš transo sugrįžusios mintys primena, kad keletas praverstų puslapių buvo praskaityti dreifuojant, taigi žvilgsnis privalo būti grąžintas į ankstesnes eilutes.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Autorius savo kūriniuose skaitytojui pateikia mintis, idėjas, problemas – atskleidžia pasaulio visumą ir jos dalis. Skaitytojai įvairiai interpretuoja kūrinius ir dažniausiai juos vertina pagal savo išmanymą. Taigi, varijuoja tarp tikrovės, suvokiamos tiesos ir įsivaizduojamų idėjų. O ar reikalingas susikalbėjimas tarp kūrinio autoriaus ir skaitytojo? Galbūt skirtingas to paties kūrinio supratimas kaip tik naudingas, siekiant įvairaus pažinimo. Skaitydami esė kūrinius, o vėliau apie juos diskutuodami, suprantame, kad tai – vienas sunkiausiai interpretuojamų literatūros žanrų. Nors, Lietuvos skaitytojai pastaraisiais metais su džiaugsmu domisi vis naujais ir naujesniais esė kūriniais. Liaudis ištroškusi plataus pažinimo ir savito sarkazmo. Lietuvių eseistas Sigitas Parulskis esė rinkiniais taikliausiai šaudo į skaitytojų širdis – knygynuose ilgai neužsibūna. Viename jų, „Nuoguose drabužiuose“, mano suvokimu, tiesiausiu keliu nori parodyti gražiąsias negražiojo pasaulio puses. Matyt, ir pavadinimas sukurtas perteikti viešo ap(si)nuoginimo idėją. Nesupratau aš iki šiol – ar autorius demonstratyviai perteikia neigiamą nuomonę apie dabartinio pasaulio šlykštybes, ar pačio autoriaus mintys yra tokios nesantūriai purvinos, kad gali būti taip drąsiai paviešintos mums. O gal šis kūrinys yra visiškai realaus neeilinio įvykio liudininkas. „Nuogų drabužių“ galinis viršelis išduoda paslaptį – „Visa ši knyga, visi (išskyrus vieną) į ją atrinkti tekstai parašyti po skyrybų, panašiai per trejetą metų“. Sugniuždytos sielos pagimdytos gelmių pabaisos – štai kokia esė rinkinio sudėtis, arba mums tik taip sako… Skaitytojai su pasičepsėjimu „suvalgo“ tokius kūrinius. Juk gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje – mitas čia gali tapti tikrove, nedorovė įgauti tradicinę formą, o baimė… Ji persikūnija. Turbūt dėl to mes taip mėgstame literatūrinę esė. Joje galime „svaigti“ autoriaus mintimis ir nesibaiminti būti nesuprasti. Ką jau kalbėti apie kūrinio suvokimą savaip. Tai ne tik leidžiama, bet netgi privalu! Jei jau parašyta „Po lūžio, kurio vietoje atsiranda tuštuma, tuščia vieta, kur nejauku ir nepakeliama būti, kurioje reikia viską pradėti iš naujo, susikurti pasaulį ir patį save“, tai būtinai yra tiesa? Anaiptol. Aš „Nuoguose drabužiuose“ (mano mėgstamiausias esė rinkinys) radau save, savo skausmą. Ir kai mano gyvenime nutinka kas nors ypač skausmingo, aš išgyvenu savo ne manęs jau parašytas mintis. Integralu, oi kaip integralu. Knyga bendrauja su manimi. Knyga vietoje „penktadienio filmo“. Ach, savaitės pabaiga – metas atsipūsti, tačiau televizija jau seniai nebevilioja savo lėkštu ir besikartojančiu asortimentu. Kodėl gi nepavarčius esė rinkinio – bent vienas tekstas tikrai suvilios paskaityti. Čia galime susikurti savų istorijų, mintyse praplėsti situacijas ar pakeisti siužetą. Nesukaustytas ir įdomaus turinio kūrinys – tiks bet kuriam, tik ar visi vienodai supras? Tikrai ne.

Pagalvoju, kas nutiktų, jei lietuvių literatūra visai nesidomėčiau. Pavyzdžiui, pasiduočiau komercinės saviveiklos jėgai. Atbukčiau, nutautėčiau ir galiausiai išnykčiau? Ar reklamos ir gražaus viršelio peršama knyga turiniu yra pranašesnė už kiek apdulkėjusią ir rečiau į rankas paimamą? Rodos, vartotojai į knygyną ateina ne rinktis knygą, o apsidairyti ir akimis paieškoti viršelio. Pakrapštęs pakaušį, pagalvoju, kokiu tikslu ir kam toji knyga perkama: ar namuose padėti į vitrininę knygų lentyną ir svečiams pademonstruoti savo išprusimą, ar draugui/kaimynui kaip gerą dovaną, ar Sau ir dėl savęs.

Literatūros nagrinėjimas naudingas ne vien sugrįžti mintimis į praeitį ir narstyti po to meto istorinius, kultūrinius klodus. Tai leidžia keliais centimetrais aukščiau kilstelėti galvą, kuri per kasdienę rutiną ir privalomas, bet ne visada įdomias, pareigas nepastebimai svyra žemyn. Deja, šiandienos skaitytojui literatūra, girdi – per sudėtinga. Kai robotai už mus valo grindis, kai per keletą sekundžių sušildomas maistas, žmogui belieka tik džiaugtis komfortu. Skaityti ir plačiai suvokti, apie ką rašoma, tampa per sudėtinga užduotis. Duokite mums knygą ir pažodžiui pateikite tai, ką norite pasakyti. Mes paskaitysime. Valio, knygas perka – spaustuvininkai ir leidėjai išliks. O skaitytojai vis dar domisi grožine literatūra. Nesvarbu, bet kokia.

Knygos mums dažnai būna naudingos kelionėje, kai muzika ir kompiuteris nėra toks įdomus palydovas, nei nesikartojančios istorijos tėkmė ir gyvenimas kartu su veikėjais. Skaitydami galime ir garsiai nusikeikti, ir garsiai nusikvatoti, ir ašarai leisti riedėti. O kartais knygos mus paveikia stipriau – mes mintyse pradedame kurti savąją istoriją. Literatūra, kaip užkratas, vienetus skaitytojų paveikia ir sužavėjusi juos skatina rašyti. Iš pradžių, lyg vaikščioti besimokydamas vaikas, jis kada ne kada suklumpa. Bet užsispyręs jis tęsia savo veikėjų gyvenimų istorijas, taip iš savęs išgyvendindamas savuosius skausmus ir nusivylimus. Ši kelionė nesibaigia – prasidėjusi mintyse, ji kuriama ir rašytojas tuo pradeda gyventi. Susimaišiusi rašytojo gyvenimo tikrovė su jo kuriamomis istorijomis, autorių paverčia paukščiu. Jo mintys palengva kyla ir jis pasijaučia gyvenantis tarp tikrovės ir iliuzijos, kuri nutvieskia šešėlių nupaišytus realiojo gyvenimo įvykius.

Skaitydami, turime ne žiūrėti į žodžius, bet įsilieti, susitapatinti su tuo, ką autorius perteikia žodžiais. Tai sudėtinga užduotis norintiems suprasti. Ir neįkandama pasyviems literatūros skaitytojams. Pastarieji žodžius ir sakinius priima už gryną pinigą – ką rašo, taip ir suvokia. Na jau ne, tai ne mėgavimasis literatūra, tai tyčiojimasis iš jos. Panašiai, kaip greito maisto restoranų atsiradimas šalia Teatrų, Universitetų, arba gurmaniško patiekalo prarijimas vienu kąsniu. Be jokio pasimėgavimo, be jokio supratimo, be jokių ryšio tarp savęs ir kūrinio paieškų. Autopilotas.

Kultūriniai poezijos vakarai ir popietės – po jų pasaulis nušvinta nematytomis spalvomis. Paprastas knygų vartotojas to niekada nesupras – vaikščios po knygyną, tikėdamasis rasti kuo geriau išreklamuotą, masei parašytą ir kultiniu įvardytą knygiūkštę. Iš šono tokie pirkėjai atrodo kaip… pirkėjai! Vartotojai, tuščiomis sielomis ir paviršutinišku mąstymu. Juos išduoda betikslis blaškymasis. O! Koks grrraaažžžus viršeeee-e-e-elis.

Knygos skaitytojas turėtų būti reiklesnis. Nes jei ne, tai po kelerių metų, kaip vietoje restoranų atsirado greito maisto „restoranai“, taip ir knygynai bus skirstomi į knygynus ir knygyniūkščius. Tingieji kalbos vartotojai šį žodį veikiausiai sutrumpins į „knyčius“ ir šis žodis primins vietą, kur vakarais eina vyrai alaus sriaubti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Julius Majauskas

(1)

(0)

Komentarai (9)