Kad kur kas aukštesniu gyvenimo lygiu pasižyminčiose Vakarų valstybėse maisto produktai, nepaisant oficialios statistikos, kainuoja pigiau nei Lietuvoje – jau jokia naujiena. Tačiau vis dažniau pasitaiko atvejų, kai iš Vakarų atvežta maisto produkcija mūsų šalies parduotuvių lentynose kainuoja mažiau nei analogiška, pagaminta Lietuvoje, pasižyminčioje pigesne žaliava ir darbo jėga. Visgi aiškaus atsakymo, kodėl ne už ačiū iš Vokietijos, kur brangesnis ir pienas, ir darbo jėga, atvežtas sūris Lietuvoje kainuoja kur kas pigiau, nei lietuviškoji produkcija, pateikti negali niekas.

Paskutinis toks „Vakarų ekspreso“ užfiksuotas atvejis – dviejų didžiųjų prekybos centrų parduotuvėse skirtingų Vokietijos gamintojų sūris kainavo kur kas pigiau nei bet kuris kitas, pagamintas Lietuvoje. Tokia situacija stebina ir pačius prekybininkus, o ūkininkų atstovai sako, kad nieko kito tikėtis ir nereikia, kai šalyje veikia tik keturi dideli pieno perdirbėjai bei keturi didieji prekybos tinklai ir yra susiklosčiusi vadinamoji oligopolija (rinkos santykių atvejis, kai pardavėjų ar paslaugų siūlytojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai).

Brango labiau nei Europoje

Pirmosiomis kovo savaitėmis prekybos centrų „Iki“ ir „Rimi“ parduotuvėse pigiausias iš parduodamų sūrių buvo pagamintas Vokietijoje. Kompanijos „Bayerische Milchindustrie“ sūris „Tilsit“ parduotuvėje „Rimi“ kainavo 14,49 Lt/kg, „Tilsiter“, pagamintas „Deutsches Milchkontor“ ir pardavinėtas „Iki“ – 13,99 Lt/kg. Tuo pat metu iš lietuviškųjų sūrių abiejose parduotuvėse pigiausiai kainavo „Vilkyškių puskietis“ – atitinkamai 19,79 Lt/kg („Iki“) ir 16,63 Lt/kg („Rimi“).

Žinia, dar pernai balandį „Swedbank“ analitikai buvo užfiksavę, kad didžiausi neatitikimai infliacijoje buvo pastebimi tarp pieno produktų Baltijos šalyse ir kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Pernai balandį Lietuvoje pieno produktų kainos buvo 14,6 % didesnės nei prieš metus, o euro zonoje per tą laikotarpį jie brango tik 2,3 % Praėjusį birželį analitikai konstatavo, kad pieno produktų kainos buvo viršijusios 2008-ųjų rekordus, nors žaliavinio pieno supirkimo kainos nebuvo pasiekusios tų metų lygio.

Situaciją „puošia“ ir tai, kad pastaruoju metu ūkininkai ir karvių fermas turinčios bendrovės sulaukė žinių, kad jiems už žaliavinį pieną bus mokama mažiau, tačiau prekybininkai tvirtina iš gamintojų dar negavę jokių žinių, kad pienas ir jo produktai pigtų ar brangtų.

Visgi aiškaus atsakymo, kodėl ne už ačiū iš Vokietijos, kur brangesnis ir pienas, ir darbo jėga, atvežtas sūris Lietuvoje kainuoja kur kas pigiau, nei lietuviškoji produkcija, pateikti negali niekas.

Versijos

„Mums taip pat kartais iškyla tas pats klausimas, kodėl iš užsienio tiekėjų gauname kokybiškos produkcijos, kuri yra pigesnė nei lietuvių gamintojų. Dėl to aktyviai dirbame ir ieškome partnerių įvairiose šalyse, kad galėtume pirkėjams pasiūlyti įvairesnės ir pigesnės produkcijos bei paskatintume konkurenciją rinkoje. Dažnai pigesnių prekių pavyksta gauti tuomet, kai perkame didelius kiekius. Mes turime didžiausią parduotuvių tinklą Lietuvoje, be to, dirbame kartu su kolegomis Latvijoje, todėl galime vienu metu įsigyti daugiau produkcijos ir mokėti už ją mažiau“, – teigė „Iki“ komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta.

„Esame tinklas, veikiantis trijose Baltijos šalyse, turime galimybę užsakyti didelius produkcijos kiekius ir derėtis dėl patrauklios kainos mūsų pirkėjams. Sūris „Tilzit“ buvo pirktas akcijai dar antrą šių metų savaitę. Dideli kiekiai, galiojimo terminas tinkamas, tad galėjome ir vėliau jo pasiūlyti pirkėjui patrauklia žema kaina“, – aiškino UAB „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė.

Vilkyškių pieninės, kurios gamintas sūris minėtu laikotarpiu parduotuvėse buvo pigiausias, bet vis tiek kaina neprilygo vokiškajam, Baltijos pardavimų vadovas Alvydas Eičas teigė nežinantis, ką atsakyti į „Vakarų ekspreso“ klausimą.

„Jei, pavyzdžiui, „Iki“ parduotuvės priklausytų mums, tai ir būtų galima aiškinti kainų priežastis. Faktas tik vienas – užsieninė produkcija sudaro labai didelę konkurenciją. O kad žaliavinis pienas pinga, tai tik laikraščiai rašo, kol kas toks procesas nevyksta“, – teigė jis.

AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa mano, jog visai realu, kad vokiškasis sūris buvo parduodamas žemiau savikainos. Anot jo, dar tik įžvelgiama tendencija, kad žaliavinis pienas gali pigti.

„Parduotuvių lentynose šiuo metu yra labai daug akcijų, per kurias ir pasireiškia produkcijos pigimas. Be to, prekybos tinkluose yra nustatytos procedūros, prieš kiek laiko galima informuoti apie būsimą kainų korekciją. Kartais tam skiriamas mėnesio ar net ilgesnis terminas. Taigi tiek žaliavinio pieno brangimo, tiek ir pigimo atveju šio proceso įtaka parduotuvių lentynose atsispindi kur kas vėliau“, – aiškino pokalbininkas.

Konkurencijos tarybos atstovai savo ruožtu „Vakarų ekspresui“ aiškino, kad „sūris gali būti įvairių rūšių bei kokybės, ir tai gali atsispindėti kainoje. Taip pat kurio nors produkto kaina gali būti mažesnė ir dėl taikomos trumpalaikės akcijos, skatinant trumpu laikotarpiu prekybą šiuo produktu“.

„Prekybos tinklai „Rimi“ ir „Iki“ yra tarptautiniai tinklai, turintys tiekėjų užsienio šalyse. Kadangi didieji prekybos tinklai konkuruoja tarpusavyje prekių asortimentu ir kainomis, todėl siekia įsigyti prekių iš įvairių tiekėjų didelėmis apimtimis ir su tiekėjų taikomomis nuolaidomis tiek kiekiui, tiek ir išpardavimams akcijų metu. Tokiu atveju įsigyti pagaminti užsienyje maisto produktai, tarp jų ir sūriai, gali konkuruoti kaina Lietuvos mažmeninėje prekybos maisto prekėmis rinkoje su Lietuvoje pagamintais maisto produktais“, – teigė tarybos vyriausioji specialistė viešiesiems ryšiams Palmira Kvietkauskienė.

Atlieka didelį tyrimą

Anot P. Kvietkauskienės, Konkurencijos taryba imasi tyrimų tik tuo atveju, jeigu kyla įtarimų dėl veiksmų, kurie gali pažeisti Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Šiuo metu atliekamas tyrimas dėl įmonių, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams, draudžiantiems visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.

„Tai pakankamai sudėtingas ir didelės apimties tyrimas, pradėtas 2010-ųjų rudenį. Jį baigus turėtų būti pateikti atsakymai į pastaruoju metu keliamus klausimus dėl galimų draudžiamų susitarimų. Tokių didelės apimties tyrimų, koks yra paminėtas, trukmė priklauso nuo daugelio dalykų, o vienas iš jų – kaip įmonės bendradarbiauja su Konkurencijos taryba tyrimo metu. Atliekant minimą tyrimą tarybai pirmą kartą savo veiklos istorijoje teko pripažinti UAB „Plungės duona“ pažeidus Konkurencijos įstatymą, kadangi ši bendrovė nevykdė privalomų reikalavimų pateikti atliekamam tyrimui reikalingą informaciją. Už tai bendrovei skirta 86 400 litų piniginė bauda“, – teigė tarybos atstovė.

Beje, praėjusią savaitę Seimas pritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės pateiktoms Konkurencijos įstatymo pataisoms, kuriomis suteikiami didesni įgaliojimai Konkurencijos tarybai ir leidžiama prioriteto tvarka tirti didžiausią žalą vartotojams darančius neteisėtus susitarimus – tarybai suteikti platesni įrodymų rinkimo įgaliojimai ir supaprastintos atliekamų tyrimų procedūros.

„Spartesnis neteisėtų susitarimų dėl kainų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nagrinėjimas leis geriau apsaugoti žmonių interesus ir laiku pažaboti dirbtinį būtiniausių, kasdienio vartojimo prekių brangimą“, – išplatintame pranešime tikino prezidentė.

Šalies vadovės teigimu, priėmus šias pataisas, Konkurencijos taryba galės pirmenybę teikti viešojo intereso gynimui ir negalės būti naudojama smulkiems verslininkų tarpusavio ginčams nagrinėti.

Informacija

Konkurencijos taryba, bendradarbiaudama su Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru, kiekvieną mėnesį tinklalapyje www.produktukainos.lt skelbia 10 būtiniausių maisto produktų kainas (vidutinės svertinės mažmeninės kainos) prekybos tinkluose Lietuvoje ir šių kainų struktūra. Taip pat yra pateikiamos atskirų produktų kainų ES šalyse apžvalgos, palyginimai ir analizės.

Anot šio tinklalapio, „Tilsit“ tipo sūriai per metus Lietuvoje pabrango 5 % – nuo 23 iki 24,17 Lt/kg. Daugiausiai jie pabrango „Iki“ prekybos tinkle – 7,28 % „Maxima“ – 7,18 %, „Rimi“ – 3,52 %, „Norfa“ – 2,24 %

Čia rašoma, kad 48-ą praėjusių metų savaitę Vilniuje kilogramas „Edam/Gouda“ tipo sūrio vidutiniškai kainavo 23,96 Lt, Varšuvoje – 13,87 Lt, Taline – 24,32, Rygoje – 23,21, Prahoje – 21,99, Bratislavoje – 23,77, Budapešte – 19,85, Berlyne – 30,11, Stokholme – 25,76, Helsinkyje – 25,24.

„Veikia oligopolinė sistema“

Jonas VILIONIS, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas

Vokietijos ūkininkai iš pieno perdirbėjų gauna iki 35 eurocentų – apie 1,2 lito – už litrą pieno. Dabar mūsų ūkininkai, priklausomai nuo tiekiamo pieno kiekio ir kokybės, gauna daugiausiai 96 centus, dar keli pridedami, jei jis atvežamas savo transportu.

Minima situacija su sūrio kainomis gali būti susiklosčiusi dėl to, kad produkcija įsigyta aukcione, galbūt ji buvo trumpesnio realizacijos laiko. Taip pat neatmestina, kad tai yra siekis įkelti koją į naują rinką. Esminis skirtumas tarp vokiškų, daniškų pieninių ir mūsiškių yra tai, kad ten dažniausiai jas valdo ūkininkų kooperatyvai, kurie ir priima visus sprendimus. O pas mus galutinėje produkto kainoje ūkininko dalis yra mažiausia – mažiau nei penktadalis. Apie 35 procentus sudaro perdirbėjų dalis, o likusią beveik per pusę dalinasi valstybė su savo PVM ir pardavėjai.

Bet kokiu atveju viską lemia tai, kad pas mus egzistuoja oligopolija – keli didieji prekybos centrai ir keli didieji gamintojai.

„Konkurencija – netobula, bet egzistuoja“

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

Oligopolija yra beveik kiekviename sektoriuje, nes Lietuvos rinka, deja, yra nedidelė. Tad esant tik keturiems didiesiems pieno perdirbėjams tikrai negalima kalbėti apie tobulą konkurenciją. Be to, pieno pramonėje yra labai svarbu mastas, tad mažų pieninių, kitaip nei mažų kepyklėlių, kurias dabar turi beveik kiekviena didesnė prekybos tinklo parduotuvė, tikrai negali būti labai daug. O ir dėl rinkos mažumo tikėtis daugiau didesnių pieno perdirbėjų yra nerealu.

Tarpvalstybinė konkurencija šioje srityje yra ribota dėl šių produktų specifikos – trumpesnio galiojimo laiko. Tačiau kai kurie jų – sūris, ilgesnio galiojimo laiko jogurtai ir kita produkcija – atvežami iš Latvijos, Lenkijos, Estijos ar Vokietijos, ir sudaro nemenką konkurenciją Lietuvos gamintojams.

Oligopolija yra ir prekybos centrų rinkoje, tačiau reikėtų žiūrėti, kiek jie turi paskatų nekonkuruoti. Vidutinis maisto kainų lygis Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, yra didesnis tik už fiksuojamą Rumunijoje ir Bulgarijoje. Taigi galima teigti, jog šiokia tokia konkurencija visgi egzistuoja.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vakarų ekspresas

Autoriai: Martynas Vainorius

Komentarai (15)