Astronautas papasakojo, kaip vos nepaskendo atvirame kosmose (Video)  (2)

Praėjusį mėnesį iš anksto planuotas standartinis pasivaikščiojimas atvirame kosmose vos nesibaigė tragedija – vieno Tarptautinės kosminės stoties astronauto skafandras sugedo ir pradėjo į jo šalmą leisti vandenį. Skrydžių inžinierius Luca Parmitano apie tai pirmąkart prakalbo savo tinklaraštyje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

L. Parmitano birželio 16 dienos išėjimo į atvirą kosmosą tikslas buvo sutvarkyti keletą laidų TKS išorėje. Kartu su juo iš stoties išėjo ir amerikietis Chrisas Cassidy. Staiga L. Parmitano pajuto šį tą netikėto – šalme ties pakaušiu pradėjo kauptis vandens kondensatas. „Mano galva labai šlapia ir šis jausmas stiprėja“, - Johnsono skrydžių centrui Hiustone pranešė Italijos astronautas. Nuo užduoties vykdymo pradžios buvo praėjusi valanda. Trečiadienį jis savo tinklaraštyje išsamiai papasakojo, kad tuomet buvo vienoje iš sudėtingiausių stoties išorės vietų: „Buvau įsispraudęs tarp trijų modulių, mano šalmas ir PLSS (kuprinė) buvo vos kelių centimetrų atstumu nuo išorinių pirmo mazgo, trečio mazgo ir laboratorijos sienų“. Tuomet ir atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo – ties L. Parmitano pakaušiu pradėjo kauptis vanduo, netrukus pradėjęs jam trukdyti matyti, girdėti ir kalbėti.

„Netikėtas vandens jausmas ties pakaušiu mane nustebino – o buvau tokioje vietoje, kur bet kokie siurprizai yra nepageidaujami. Pasukiojau galvą į šonus, patvirtinau savo pirmuosius įtarimus ir antžmogiškomis pastangomis informavau Hiustoną apie tai, ką jaučiu, žinodamas, kad dėl to gali būti nutrauktas darbas atvirame kosmose“, - tinklaraštyje rašė astronautas.

Ir iš tiesų, skrydžių centre dirbę specialistai nusprendė nutraukti darbą anksčiau laiko. L. Parmitano ir C. Cassidy, atvirame kosmose turėję dirbti 6-7 valandas, skafandruose teišbuvo 1 valandą ir 32 minutes. Ir šio darbo pabaiga buvo viena iš siaubingiausių, sunkiausiai prognozuojamų komplikacijų. Įsivaizduokite – esate apsivilkęs skafandrą, jums ant galvos užmautas apvalų akvariumą primenantis šalmas, kuris pamažu pildosi vandeniu, kuris neleidžia jums šnekėti, kvėpuoti ir matyti, o jums reikia atlikti daugybę kosminės gimnastikos triukų, kad išgelbėtumėte savo gyvybę.

„Pradėjus judėti atgal prie liuko, tapo vis aiškiau, kad vandens kiekis didėja. Pradėjau jausti, kaip jis apgaubė mano ausines ir pamaniau, kad dėl to galiu netekti garsinio ryšio. Vanduo beveik visiškai buvo uždengęs ir šalmo priekinę dalį, todėl vaizdas buvo labai ribotas. Supratau, kad norint aplenkti vieną kelyje esančią anteną, kūną reikės pasukti į vertikalią poziciją, kuri taip pat leistų normaliai susukti mano saugumo lyną. Tą akimirką, kai pasiverčiu aukštyn kojomis, įvyksta du dalykai: pateka Saulė ir mano gebėjimas matyti – jau ir taip ribotas dėl vandens, prilipusio prie šalmo – visiškai išnyksta, taigi, mano akys tampa bevertėmis. Bet dar blogiau yra tai, kad vanduo uždengia mano nosį – tikrai siaubingas jausmas, kurį dar labiau pabloginau bergždžiai bandydamas atsikratyti vandens purtydamas galvą. Tuo metu viršutinė mano šalmo dalis buvo pilna vandens ir negaliu būti tikras, ar kitąkart įkvėpus man į plaučius pateks oras, ar vanduo. Dar blogiau tai, kad nesusivokiau kurioje pusėje yra liukas. Negaliu matyti didesniu nei kelių centimetrų atstumu prieš savo nosį – nematau net rankenėlių, už kurių laikantis judame po stoties išorę“, - apie siaubo kupinas minutes pasakojo astronautas.

Laimei, L. Parmitano sugebėjo nusigauti iki liuko. Ir tik grįžęs į stotį, kai kolegos astronautai Karen Nyberg, Pavelas Vinogradovas ir Fiodoras Jurčichinas jį sausino, jis suprato: nepaisant bandymų susisiekti su įgula krizės metu, buvusieji stoties viduje negirdėjo, kaip jis iš paskutiniųjų bandė nusigauti iki liuko. Pirmas ženklas, kad su įgula nebuvo susisiekta, buvo tai, jog jam ir C. Cassidy teko sulaukti leidimo grįžti į TKS, rašo theatlanticwire.com.

„Kai vyksta slėgių lyginimas, žinau, kad jei vanduo visiškai apsems mane, galėsiu nusiimti šalmą. Tikriausiai netekčiau sąmonės, bet tai būtų geriau nei nuskęsti šalme. Vienu momentu Chrisas suspaudė mano pirštinę savąja, o aš jam atsakiau universaliu „ok“ ženklu. Paskutinį kartą mane kalbant jis girdėjo prieš atsidarant liukui“, - pasakojimą tęsė L. Parmitano.

Reikia paminėti, kad tai buvo jau antras italo išėjimas į atvirą kosmosą. C. Cassidy jau buvo nustatęs problemos priežastį – sugedo skafandro aušinimo sistema. Tai, ką patyrė L. Parmitano, buvo reta, tačiau ne beprecedentė situacija.


Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(11)
(0)
(1)

Komentarai (2)