Didėjanti įtampą Rytų ir Pietryčių Azijoje  (0)

Įtampa – žodis, tiksliausiai apibūdinantis dabartinę situaciją Rytų ir Pietų Kinijos jūrose. Pasaulio žiniasklaidoje mirga pranešimai apie Japonijos ir Kinijos konflikto dėl Senkaku/Diaoyu salų eskalavimą, o Pietų Kinijos jūroje įsiplieskęs konfliktas tarp Kinijos bei Filipinų ir Vietnamo dėl žvejybos teisių, vandenų kontrolės ir salų priklausomybės. Čia dar reikia pridėti JAV, kurių prioritetų sąraše Azija užima svarbiausią vietą, o vis didėjantys pajėgumai regione verčia jaustis Kiniją nesaugiai, vaidmenį, ir gausime regioninę dinamiką, verčiančią viso pasaulio ekspertus nuogąstauti dėl karinės konfrontacijos pavojaus tolesnio eskalavimo.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šio straipsnio tikslas nėra aprašyti visus įvykius Rytų ir Pietų Kinijos jūrose. Jie yra plačiai nušviečiami tarptautinės žiniasklaidos, o jų aplinka yra tokia dinamiška, kad padėtis keičiasi kiekvieną dieną. Šiame straipsnyje bus susitelkta į pagrindinių įtampos židinių analizę. Vis dėlto pradžioje vertėtų paminėti du svarbiausius įvykius, lėmusius regioninės saugumo aplinkos destabilizavimą. 1. 2013 m. lapkričio mėnesį Kinija paskelbė, kad Rytų Kinijos jūroje įsteigia Oro gynybos identifikavimo zoną (Air defence identification zone – ADIZ; žr.1 pav.). Pagrindine problema tapo tai, kad ADIZ apima ir Senkaku/Diaoyu (tai japoniškas ir kiniškas pavadinimai) salas, į kurias pretenzijas reiškia ir Kinija, ir Japonija. Taip pat Kinijos paskelbto ADIZ teritorija, formaliai nepriklausanti Kinijai, kertasi su Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano ADIZ teritorijomis bei akvatorijomis. Pagal Kinijos paskelbtas taisykles lėktuvai (taip pat ir civilinės paskirties), kertantys ADIZ, turi Kinijos žinyboms pranešti apie savo keliavimo maršrutą ir atlikti kitas skrydžio saugumą užtikrinančias procedūras. Šis Kinijos veiksmas rodo tolesnį teritorinio konflikto su Japonija dėl Senkaku salų eskalavimą. 2. 2014 m. sausio 1 d. Kinija vienašališkai paskelbė, kad Pietų Kinijos jūroje įsigalioja naujos žvejybos reguliavimo taisyklės [1]. Jos taikomos ginčytinoms teritorijoms ir apima vadinamąją devynių taškų liniją (teritorijas, į kurias reiškia pretenzijas Kinija). Ši Kinijos nužymėta zona apima apie 90 proc. Pietų Kinijos jūros, įskaitant išskirtines Vietnamo, Filipinų ir kitų regiono šalių ekonomines zonas, bei vandenis, supančius Spratlio ir Paracelso salas, į kurias pretenzijas reiškia kelios regiono valstybės (žr. 2 pav.; Kinija reiškia pretenzijas į teritorijas, pažymėtas raudona punktyrine linija). Pagal naujai įvestas taisykles visi užsienio valstybių laivai, siekiantys žvejoti arba atlikti tyrimus toje teritorijoje, turi gauti leidimą iš Kinijos žinybų, o to nepadarius Kinija gali imtis veiksmų prieš juos.

Šie du sprendimai, neabejotinai neigiamai sutikti regione, sukėlė visą virtinę įvykių, kurie padarė Rytų ir Pietryčių Aziją vienu iš šiuo metu karščiausių pasaulio regionų. Regioninės dinamikos paaiškinimui reikalingas konceptualus žvilgsnis, užčiuopiantis pamatines problemas ir apimantis daug daugiau negu šie du įvykiai. Nagrinėjami atvejai sudėtingi, jiems paaiškinti reikia gilesnės analizės. Vis dėlto, nors ir rizikuojant supaprastinti sudėtingą regioninės dinamikos aiškinimą, galima mėginti pateikti tris pagrindines priežastis, kurios leidžia spėti, kad konfliktai Rytų ir Pietų Kinijos jūrose greitai neišsikvėps, o regioninės įtampos židiniai niekur nedings. Šiame straipsnyje aiškinant regionines sankirtas daugiausia bus analizuojamos Kinijos ir Japonijos (neišvengiamai aljanse su JAV), kaip pagrindinių regioninių galių, pozicijos. Šių dviejų valstybių pozicijų analizė atskleidžia principinius skirtumus tarp dviejų vizijų, o jų pozicijos neabejotinai veikia kitas valstybes ir bendrą politinę bei saugumo situaciją visame regione.

Priešingi teisiniai argumentai, skirtingos interpretacijos

Pradėti nagrinėti regioninės įtampos židinius palankiausia nuo akivaizdžiausio veiksnio, skiriančio valstybes dabartinių teritorinių konfliktų atžvilgiu, – skirtingai argumentuojamų pretenzijų į teritorijas. Kitaip tariant, čia susiduria dvi skirtingos tarptautinės teisės interpretacijos. Japonija (bei kitos regiono valstybės, taip pat JAV, ES ir t. t.) nuolat apeliuoja į tarptautinės jūrų teisės principus, išdėstytus JT jūrų teisės konvencijoje. O Kinija, nors yra prisijungusi prie šios konvencijos, savo pretenzijas gina apeliuodama į kinų „istorines teises“ Senkaku/Diaoyu salų bei devynių taškų linijos Pietų Kinijos jūroje atžvilgiu.

Įrodinėdama Senkaku/Diaoyu salų priklausomybę Kinija tvirtina, kad šios salos jai priklauso nuo XV a., o Japonija jas neteisėtai okupavo 1894–1895 m. per pirmąjį Kinijos ir Japonijos karą, pasinaudojusi Kinijos silpnumu. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija turėjo grąžinti salas Kinijai (vadovaudamasi 1943 m. Kairo ir 1945 m. Potsdamo deklaracijomis), tačiau niekada to nepadarė. Savo ruožtu Japonija teigia, kad Senkaku/Diaoyu salas užėmė remdamasi terra nullius (niekieno žemė) principu ir nuo to laiko užtikrino efektyvią jų kontrolę. Japonijos pusė pabrėžia, kad ir pati Kinija salų priklausymo Japonijai faktą buvo pripažinusi. Vadovaujantis šiais argumentais teigiama, kad Senkaku salos priklauso Japonijai, o teritorinis konfliktas tarp Kinijos ir Japonijos šių salų atžvilgiu neegzistuoja. Tai, kad Japonija nepripažįsta egzistuojant teritorinio konflikto, yra svarbus faktorius, rodantis, jog Japonija nesirengia leistis į jokias diskusijas ir derybas salų klausimu. Savo ruožtu Kinija taip pat pabrėžia, kad suverenumo klausimais laikysis griežtos pozicijos.

Konfliktai Pietų Kinijos jūroje atspindi tokią pačią tendenciją. Kinija teigia, kad turi „istorines teises“ į Pietų Kinijos jūros vandenis (ir salas), remdamasi tuo, jog šias teritorijas valdė nuo Songų dinastijos (960–1279 m.) laikų. Šis faktas yra užfiksuotas istoriniuose šaltiniuose ir žemėlapiuose. O tokios regiono valstybės kaip Filipinai ir Vietnamas ragina vadovautis tarptautine teise. Remdamosi JT jūrų teisės konvencija, valstybės savo išskirtinėse ekonominėse zonose (200 jūrmylių nuo pakrantės) gali naudotis suverenumo teisėmis į kontinentinio šelfo eksploatavimą ir tyrinėjimą bei gyvųjų išteklių naudojimą (taigi ir žvejybą). Žvelgiant iš šios perspektyvos, Kinijos paskelbti žvejybos ir tyrimų apribojimai praktiškai visoje Pietų Kinijos jūroje atrodo visiškai nepagrįsti. Maža to, šie apribojimai taikomi taip pat ir salų, į kurias pretenduoja kelios regiono valstybės, išskirtinėms ekonominėms zonoms. Taigi Kinija leidžia suprasti, kad salas laiko savo valstybės dalimi.

Vadovavimasis iš principo skirtingais argumentais grindžiant teritorines pretenzijas kelia labai rimtų problemų. Visų pirma ypač sunku rasti sutarimą, nes abi pusės savo argumentus konstruoja skirtingų principų pagrindu. Antra, nepavykus susitarti dvišaliame lygmenyje, labai mažai tikėtinas konflikto sprendimo perdavimas trečiajai institucijai. Nors JT jūrų teisės konvencija numato konfliktų nagrinėjimų mechanizmus (pavyzdžiui, perduodant juos nagrinėti Tarptautiniam Teisingumo Teismui), tikimybė, kad Kinija, savo pretenzijas grindžianti kitokiais, negu JT jūrų teisės konvencijoje numatyta, principais, sutiktų su tokiu sprendimu, yra labai nedidelė. Tikėtina, kad šis įtampos židinys regione rusens dar ilgai. Neatmestina galimybė, kad netolimoje ateityje (per vienus–trejus metus) įtampa regione dar labiau padidės. Tokią įžvalgą galima daryti, nes pastaruoju metu vis daugiau kalbama, kad Kinija gali įvesti Oro gynybos identifikavimo zoną ir virš Pietų Kinijos jūros. Tokie veiksmai neabejotinai lemtų tolesnį konflikto eskalavimą.

Skirtingos regioninio saugumo vizijos

Aptariant regioninio saugumo vizijų skirtumus pirmiausia yra pravartu trumpai žvilgtelėti į JAV strateginių ir tarptautinių studijų centre parengto tyrimo (apklausos) rezultatus [2]. Jie puikiai iliustruoja regioninio saugumo vizijų skirtumus. Šioje apklausoje dalyvavo vienuolikos Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių [3] politinio ir žiniasklaidos elito atstovai bei įtakingi tarptautinių santykių ekspertai, dirbantys nevyriausybiniame sektoriuje. Ataskaita neabejotinai yra verta daug atidesnio žvilgsnio, čia bus trumpai paminėti tik kai kurie kertiniai aspektai. Pradėti vertėtų nuo to, jog 79 proc. respondentų mano, kad Kinija daro teigiamą įtaką ekonominei regiono plėtrai, tačiau 61 proc. laikosi nuomonės, kad Kinija daro neigiamą įtaką regiono saugumui. Grįžtant prie teisinių klausimų reikia pasakyti, kad didžiausia kliūtimi regioninės bendruomenės kūrimui yra laikomi teritoriniai konfliktai ir istoriniai nesutarimai. Ypač neramina tai, kad paklausus, ar, nepavykus konflikto išspręsti diplomatinėmis priemonėmis, valstybės, siekdamos atsikovoti užimtas teritorijas, turėtų griebtis jėgos panaudojimo, 80 proc. Kinijos ir Japonijos respondentų davė teigiamą atsakymą.

Vis dėlto įdomiausias tyrimo atradimas buvo pasidalijimas tarp regiono valstybių vizijų. Paklausus, kokia regioninė tvarka geriausiai atitinka valstybių interesus, valstybės skilo į du blokus: pirmasis (JAV, Japonija, Pietų Korėja, Australija, Taivanas ir iš dalies Singapūras) pasisakė už tolesnę JAV lyderystę regione, o antrasis blokas (Indija, Kinija, Indonezija, Tailandas ir iš dalies Singapūras) pasisakė už nacijų bendruomenę, kurioje regioninis bendradarbiavimas vyktų daugiašalio dialogo ir susitarimų regioninėse institucijose pagrindu. Šią įžvalgą reikia papildyti nurodant, kad visos regiono valstybės, išskyrus Kiniją, nors jų regioninės tvarkos vizijos ir skiriasi, remia B. Obamos vykdomą Azijos subalansavimo politiką. Šiai politikai nepritaria tik Kinija, joje 77 proc. respondentų pasisakė prieš tokius JAV žingsnius, o 74 proc. respondentų nurodė, kad JAV vykdoma Azijos subalansavimo politika (angl. strategicrebalance to Asia) yra per daug konfrontacinė Kinijos atžvilgiu.

Čia verta išryškinti dvi regioninio saugumo vizijas:

1. Japonijos ir JAV regioninio saugumo vizija, kuri gali būti apibūdinta maždaug taip: stiprus JAV vaidmuo regione; stiprus JAV ir Japonijos aljansas kaip pamatas regioninei taikai ir saugumui (planai stiprinti aljansą); JAV ir Japonijos bendradarbiavimas su kitomis regiono šalimis saugumo srityje; aktyvesnis Japonijos vaidmuo užtikrinant saugumą regione (naujoji Japonijos saugumo doktrina – angl. Proactive Contribution to Peace). Pažymėtina, kad paskutinis aspektas yra pagrįstas pokyčiais Japonijos strateginiame mąstyme. Pirmojoje šalies istorijoje Nacionalinio saugumo strategijoje (2013 m. gruodis) numatoma, kad ateityje Japonijos savigynos pajėgos atliks svaresnį vaidmenį tarptautinėje arenoje, įskaitant galimą Japonijos pajėgų įsitraukimą į tarptautines misijas, į karinius veiksmus sąjungininkų užpuolimo atveju, dalyvavimą kolektyvinės gynybos mechanizmuose ir pan. [4]. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal šią viziją svarbiausias regioninį saugumą potencialiai destabilizuojantis veiksnys yra Kinija.

2. Kinijos regioninio saugumo viziją galima sąlygiškai pavadinti „Azija azijiečiams“. Pagal šią viziją JAV vaidmuo regione turi būti kuo silpnesnis; JAV ir Japonijos aljansas laikomas didžiausia grėsme regioniniam saugumui ir taikai; Azijos valstybės drauge turi kurti saugumo aplinką, neįsileisdamos išorės jėgų; Japonija turi užimti kuo menkesnę vietą regioninio saugumo architektūroje, jos vaidmens užtikrinant saugumą regione didėjimas vertinamas ypač neigiamai ir traktuojamas kaip potencialiai turintis revanšistinę potekstę ir destabilizuojantis visą regioną.

Šios dvi regioninio saugumo vizijos iš tiesų tik atspindi nepasitikėjimą ir nesaugumo jausmą regione. Japonija (dabartiniame kontekste neabejotinai ir dalis kitų regiono valstybių) jaučiasi nesaugiai, traktuoja Kinijos veiksmus kaip agresyvius ir todėl yra suinteresuotos JAV teikiamomis saugumo garantijomis. O Kinija, manydama, kad jos interesams ir saugumui kyla grėsmė iš Japonijos ir JAV pusės, didina savo karinį pajėgumą ir vis agresyviau gina tai, ką supranta kaip savo teises regione. Tokia nepasitikėjimo atmosfera ir joje besiklostantys procesai iš tiesų kelia rimtą pavojų, nes bet kokie kitos valstybės veiksmai yra traktuojami kaip priešiški. Atsižvelgiant į tai ir siekiant, kad regioninė dinamika neperaugtų į rimtą karinę konfrontaciją, regiono valstybių strategams reikės gerokai pavargti kuriant pasitikėjimo atmosferą, ieškant sąlyčio taškų ir plėtojant bendrus konfliktų prevencijos mechanizmus.

Priešingos regioninių galių (Kinijos ir Japonijos) istorinės misijos

Paskutinis svarbus regioninei dinamikai aspektas yra negyjančios istorinės žaizdos, kurios regiono valstybėse (tai visų pirma pasakytina apie Japoniją ir Kiniją) nuolat kursto nacionalistinius sentimentus, kuria nepasitikėjimo atmosferą ir neleidžia normalizuoti santykių.

Šias tendencijas geriausiai iliustruoja Kinijos ir Japonijos visuomenių požiūris vienos į kitą. 2013 m. rugpjūčio mėn. (dar prieš įtampos regione išaugimą), visuomenės apklausos duomenimis [5], 92,8 proc. Kinijos respondentų nepalankiai vertino Japoniją, iš jų 77,6 proc. pažymėjo, kad Japonija nepalankiai vertinama dėl to, kad sukėlė teritorinį konfliktą dėl Senkaku/Diaoyu salų, 63,8 proc. pažymėjo, kad dar viena Japonijos neigiamo įvaizdžio priežastis yra ta, jog Japonija niekada tinkamai neatsiprašė Kinijos už ankstesnes invazijas ir agresiją. Apklausoje atkreipiamas dėmesys, kad Kinijoje labai mažai žinoma apie Japonijos raidą po Antrojo pasaulinio karo, šį teiginį puikiai iliustruoja tai, kad vertindami Japonijos politinę- socialinę sistemą (respondentai galėjo pasirinkti po tris atsakymus) vos 6,9 proc. matė Japoniją kaip pacifistinę, 42,1 proc. – kaip kapitalistinę ir net 41,9 proc. bei atitinkamai 48,9 proc. respondentų – kaip militaristinę ir ekspansionistinę valstybę. Interpretuojant Kinijos baimes ir veiksmus regione šis faktas yra labai svarbus.

Savo ruožtu Japonijoje 90,1 proc. respondentų nepalankiai vertino Kiniją, iš jų 53,2 proc. nurodė, kad Kinija nepalankiai vertinama dėl konfrontacijos Senkaku salų klausimu, 48,9 proc. pažymėjo, kad viena iš neigiamo požiūrio priežasčių yra Kinijos kritika Japonijos atžvilgiu dėl istorinių klausimų, dar 47,9 proc. nurodė, kad prie neigiamo įvaizdžio prisideda tai, jog Kinijos veiksmai yra nesuderinami su tarptautinėmis taisyklėmis.

Dar vienas veiksnys, keliantis susirūpinimą, yra nacionalizmo stiprėjimas Kinijoje ir Japonijoje. Apklausos duomenimis, 59,3 proc. Kinijos respondentų pažymėjo, kad savo šalyje pajuto sustiprėjusias nacionalistines tendencijas, tokias pačias tendencijas savo šalyje pastebėjo 29,3 proc. Japonijos respondentų.

Apibendrinant apklausos duomenis galima teigti, kad abi visuomenės labai neigiamai vertina viena kitą, o istorinės žaizdos skatina nesutarimus labiausiai. Senkaku/Diaoyu salų klausimas neabejotinai taip pat yra susijęs su istorine patirtimi: žiūrint iš Kinijos perspektyvos, salos buvo iš jos atimtos nuosmukio ir nuolatinių užsienio valstybių intervencijų laikotarpiu (Kinijoje istorijos etapas tarp 1840 m. ir 1949 m. yra vadinamas nacionalinio pažeminimo amžiumi). Todėl Senkaku/Diaoyu salų susigrąžinimo klausimas gali būti traktuojamas kaip istorinio teisingumo atkūrimas.

Tačiau turbūt svarbiausia, kad šiuo metu ir Japonija, ir Kinija yra kelyje į tai, ką galima pavadinti jų istorinėmis misijomis – abi valstybės siekia atsikratyti praeities šešėlių ir grįžti į pozicijas, turėtas tarptautinėje arenoje praeityje. Kinija siekia atsitiesti po nuosmukio XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje ir tapti (susigrąžindama turėtą poziciją) viena iš didžiausių galių pasaulyje. Tai yra nesuderinama su kitų valstybių kišimusi į jos vidaus reikalus ir bet kokiais teritoriniais praradimais. Šiam atsitiesimui pasiekti yra būtinas tolesnis ekonomikos kilimas ir karinės galios stiprėjimas, turintis apsaugoti nuo galimos užsienio valstybių, visų pirma Japonijos ir JAV aljanso, agresijos. O Japonija ne tik siekia neprarasti pozicijų regione (pirmiausia dėl vis drąsiau besijaučiančios Kinijos), bet ir nori atsikratyti neigiamo istorinio šleifo, tapdama visateise tarptautinės bendruomenės nare. Tai iš principo reiškia, kad Japonija yra pasirengusi išsižadėti (ir tai jau daro) savo kaip absoliučiai pacifistinės valstybės statuso (kuris jai buvo primestas po Antrojo pasaulinio karo). Bėda ta, kad abi valstybės mato viena kitos tikslus kaip keliančius grėsmę jų nacionaliniam saugumui. Šis istorinių misijų susikirtimas yra dar vienas labai stiprus įtampos regione katalizatorius.

Apibendrinant galima pažymėti, kad regionas iš tiesų juda pavojinga trajektorija ir yra smarkiai destabilizuotas. Svarbiausia yra tai, kad dėl nurodytų fundamentalių skirtumų problemų sprendimas dabartinėmis aplinkybėmis yra labai sunkiai įsivaizduojamas. Tai iš principo reiškia, kad šias problemas galima tik kuriam laikui įšaldyti, tačiau įtampos židiniai tokiu atveju niekur nedings. Nereikia net sakyti, kad nepasitikėjimo atmosferoje konfliktai iš naujo gali užsiliepsnoti labai greitai.

[1] Fishing rules are 'normal practice', 10 January 2014.

[2] Power and Order in Asia: A Survey of Regional Expectations, Center for Strategic & International Studies, June 2014.

[3] Australijos, Kinijos, Indonezijos, Singapūro, Taivano, JAV, Mianmaro, Indijos, Japonijos, Pietų Korėjos ir Tailando.

[4] National Security Strategy, 17 December 2013.

[5] The 9th Japan-China Public Opinion Poll. Analysis Report on the Comparative Data, The Genron NPO and China Daily, 2013 Aug.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Rimvydas Ragauskas
(14)
(1)
(13)

Komentarai (0)