Gera žinia: artimiausius dvejus metus algos augs kaip ant mielių (15)
Valdantieji rudenišką tautos nuotaiką skaidrina žiniomis apie jau spalį didinamą minimalų mėnesio atlyginimą. Netrukus jis bus lygiai 300 erų (1035 litai) . Pasak ekonomisto Nerijaus Mačiulio, augančią atlyginimo naudą pajusime per ateinančius dvejus metus, kuomet Lietuvos gyventojų perkamoji galia sugrįš į prieškrizinį lygį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Jau spalį mažiausias pajamas gaunantys Lietuvos gyventojai sulauks didesnių algų. Ar yra prielaidų atlyginimus netrukus kilstelėti ir didesnes pajamas gaunantiems dirbantiesiems?
– Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra trečias nuo galo visoje Europos Sąjungoje. Štai antrą šių metų ketvirtį estai džiaugėsi, kad pirmą kartą jų darbo užmokestis viršijo 1000 eurų (apie 3500 litų), o Lietuvoje jis – 2300 litų. Daugiau nei tūkstančio litų skirtumas – didžiulis.
Tai – viena iš priežasčių užmokesčio augimui. Juk pagal pridėtinės vertės kūrimą, pagal ekonomikos išsivystymą, pagal vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto rodiklius Lietuva tikrai neatsilieka nuo Estijos. Ir, natūralu, kad atlyginimai turi sparčiau artėti prie ES vidurkio.
Atkreiptinas dėmesys, kad padidėjus minimaliam mėnesiniam atlyginimui iki 300 eurų, būtina didinti ir daugelio viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, kurių alga yra ne ką didesnė už minimalią.
Kalbėti apie minimalaus atlyginimo kėlimą ir tuo pačiu nekelti profesionalių darbuotojų algos, kuri tik šiek tiek perkopia minimumą, negalime. Dėl tos priežasties per porą metų prognozuojamas spartus ir minimalaus, ir vidutinio mėnesio atlyginimo kilimas.
– Kaip sparčiai, tikėtina, augs atlyginimai?
– Prognozuojama, kad šiemet vidutinis darbo užmokestis šalyje didės 4,5 procentais. O problemos dėl Rusijos embargo, spėjama, nepakeis darbo užmokesčio augimo tendencijų. Šios problemos, turbūt, įtakos transporto sektorių ir maisto pramonę, tačiau į kitus sektorius nesiplės. Akivaizdžios yra tendencijos, kad trūksta ir kvalifikuotos darbo jėgos, ir įmonės turi daugiau galimybių didinti darbo užmokestį. Jo kėlimo tendencijos plinta į vis daugiau sektorių. Tad atlyginimo kilimas prognozuojamas ir kitąmet – 5,5 proc., o 2016 m. – iki 7 proc.
– Toks augimas vos per porą metų atrodo įspūdingai. Bet ar už gautą algą bus galima nupirkti tiek, kiek galėjome sau leisti prieš ekonominę krizę?
– Darbo užmokestis nominalia išraiška jau yra pasiekęs prieškrizinį lygį. Tačiau įvertinus infliaciją ir tai, ką galima nusipirkti už tą darbo užmokestį, Lietuvoje jis ir šiemet, ir 2015 m. yra mažesnis, nei 2008 m. Ir tik 2016 m. galima tikėtis, kad Lietuvoje perkamoji galia sugrįš į prieškrizinį lygį.
Pagrindinė augančio atlygimo priežastis – minimalaus mėnesinio atlyginimo didėjimas. Tai, kad jis šiemet padidėjo iki 300 eurų, tai labiau apvalinimas, o ne padidinimas.
Pripažinkim, tai labiau simbolinis padidėjimas. O 2016 m. bus daugiau ir galimybių, ir politinių priežasčių didinti mėnesinį atlyginimą. Ir tai jau turės svarios įtakos vidutinio darbo užmokesčio augimui ir gyventojų perkamajai galiai.
Padidėjusio atlyginimo žmonės nepajus ir dėl euro įvedimo. Apvalinant valiutą, padidės infliacija – 0,5 proc. Tai matėm Estijoje ir Latvijoje. Situaciją gelbės pastebimai pingantys maisto produktai – dėl Rusijos embargo, dėl maisto prekių perteklinės pasiūlos.
– Kaip augančios algos paveiks žmonių skolinimosi įpročius?
– Gyventojai pradeda skolintis tada, kai didėja jų pajamos. Ne žemos palūkanos skatina juos aktyviau skolintis. Kai jie mato pajamų augimą, nebijo prisiimti įsipareigojimų. Dėl šių priežasčių labai akivaizdžiai jau pradėjo didėti naujų paskolų portfelis. Vis mažiau žmonės bijo, kad didės nedarbas, mažės jų pajamos, o augantis atlyginimas mažina realią jų skolos naštą.
– Ar kartu su sparčiais augančiais atlyginimais tikėtinas ir spartus nedarbo kreivės kritimas?
– Lietuva pirmiau nei eurozona pasiekė prieškrizinį lygį. Bet yra keli rodikliai, kurie negrįžo, ir kurie niekada negrįš. Tai užimtumas darbo rinkoje. Lietuvoje dirbančių žmonių skaičius jau niekada nebebus toks, koks buvo 2008 m.
Beveik visuose didžiuosiuose sektoriuose darbuotojų skaičius krizės metu sumažėjo gana ženkliai. Vien pramonės sektorius neteko beveik penktadalio darbuotojų, statybų sektorius – trečdalio, vienas didžiausių sektorių – prekyba – neteko dešimtadalio darbuotojų.
Tai rodo, kad įmonės efektyviau vykdo veiklą. Kitas aspektas – kai kuriuose sektoriuose tiesiog nebereikia tiek daug darbuotojų. Pavyzdžiui, susitraukęs statybų sektorius negrįš į prieškrizinį lygį, matyt, niekada, nes buvo nepagrįstai išsiplėtęs.
– Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra trečias nuo galo visoje Europos Sąjungoje. Štai antrą šių metų ketvirtį estai džiaugėsi, kad pirmą kartą jų darbo užmokestis viršijo 1000 eurų (apie 3500 litų), o Lietuvoje jis – 2300 litų. Daugiau nei tūkstančio litų skirtumas – didžiulis.
Tai – viena iš priežasčių užmokesčio augimui. Juk pagal pridėtinės vertės kūrimą, pagal ekonomikos išsivystymą, pagal vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto rodiklius Lietuva tikrai neatsilieka nuo Estijos. Ir, natūralu, kad atlyginimai turi sparčiau artėti prie ES vidurkio.
Atkreiptinas dėmesys, kad padidėjus minimaliam mėnesiniam atlyginimui iki 300 eurų, būtina didinti ir daugelio viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, kurių alga yra ne ką didesnė už minimalią.
Kalbėti apie minimalaus atlyginimo kėlimą ir tuo pačiu nekelti profesionalių darbuotojų algos, kuri tik šiek tiek perkopia minimumą, negalime. Dėl tos priežasties per porą metų prognozuojamas spartus ir minimalaus, ir vidutinio mėnesio atlyginimo kilimas.
– Kaip sparčiai, tikėtina, augs atlyginimai?
– Prognozuojama, kad šiemet vidutinis darbo užmokestis šalyje didės 4,5 procentais. O problemos dėl Rusijos embargo, spėjama, nepakeis darbo užmokesčio augimo tendencijų. Šios problemos, turbūt, įtakos transporto sektorių ir maisto pramonę, tačiau į kitus sektorius nesiplės. Akivaizdžios yra tendencijos, kad trūksta ir kvalifikuotos darbo jėgos, ir įmonės turi daugiau galimybių didinti darbo užmokestį. Jo kėlimo tendencijos plinta į vis daugiau sektorių. Tad atlyginimo kilimas prognozuojamas ir kitąmet – 5,5 proc., o 2016 m. – iki 7 proc.
– Toks augimas vos per porą metų atrodo įspūdingai. Bet ar už gautą algą bus galima nupirkti tiek, kiek galėjome sau leisti prieš ekonominę krizę?
– Darbo užmokestis nominalia išraiška jau yra pasiekęs prieškrizinį lygį. Tačiau įvertinus infliaciją ir tai, ką galima nusipirkti už tą darbo užmokestį, Lietuvoje jis ir šiemet, ir 2015 m. yra mažesnis, nei 2008 m. Ir tik 2016 m. galima tikėtis, kad Lietuvoje perkamoji galia sugrįš į prieškrizinį lygį.
Pagrindinė augančio atlygimo priežastis – minimalaus mėnesinio atlyginimo didėjimas. Tai, kad jis šiemet padidėjo iki 300 eurų, tai labiau apvalinimas, o ne padidinimas.
Pripažinkim, tai labiau simbolinis padidėjimas. O 2016 m. bus daugiau ir galimybių, ir politinių priežasčių didinti mėnesinį atlyginimą. Ir tai jau turės svarios įtakos vidutinio darbo užmokesčio augimui ir gyventojų perkamajai galiai.
Padidėjusio atlyginimo žmonės nepajus ir dėl euro įvedimo. Apvalinant valiutą, padidės infliacija – 0,5 proc. Tai matėm Estijoje ir Latvijoje. Situaciją gelbės pastebimai pingantys maisto produktai – dėl Rusijos embargo, dėl maisto prekių perteklinės pasiūlos.
– Kaip augančios algos paveiks žmonių skolinimosi įpročius?
– Gyventojai pradeda skolintis tada, kai didėja jų pajamos. Ne žemos palūkanos skatina juos aktyviau skolintis. Kai jie mato pajamų augimą, nebijo prisiimti įsipareigojimų. Dėl šių priežasčių labai akivaizdžiai jau pradėjo didėti naujų paskolų portfelis. Vis mažiau žmonės bijo, kad didės nedarbas, mažės jų pajamos, o augantis atlyginimas mažina realią jų skolos naštą.
– Ar kartu su sparčiais augančiais atlyginimais tikėtinas ir spartus nedarbo kreivės kritimas?
– Lietuva pirmiau nei eurozona pasiekė prieškrizinį lygį. Bet yra keli rodikliai, kurie negrįžo, ir kurie niekada negrįš. Tai užimtumas darbo rinkoje. Lietuvoje dirbančių žmonių skaičius jau niekada nebebus toks, koks buvo 2008 m.
Beveik visuose didžiuosiuose sektoriuose darbuotojų skaičius krizės metu sumažėjo gana ženkliai. Vien pramonės sektorius neteko beveik penktadalio darbuotojų, statybų sektorius – trečdalio, vienas didžiausių sektorių – prekyba – neteko dešimtadalio darbuotojų.
Tai rodo, kad įmonės efektyviau vykdo veiklą. Kitas aspektas – kai kuriuose sektoriuose tiesiog nebereikia tiek daug darbuotojų. Pavyzdžiui, susitraukęs statybų sektorius negrįš į prieškrizinį lygį, matyt, niekada, nes buvo nepagrįstai išsiplėtęs.
(15)
(4)
(11)