10 skaičių, paaiškinančių Rusiją  (14)

Vien protu Rusijos nesuprasi… Bet skaičiai gali padėti.
Neretai tenka girdėti, kad Rusijos ekonomika „sunkiai serga“. Tai svarstantys dažniausiai ieško negalavimo priežasčių ir siūlo gydymo metodus, įvairuojančius nuo moderniausios chirurgijos iki šamanizmo. Kartais ir aš įsitraukdavau į tokius debatus, tačiau dabar nesinorėtų kapstytis istorijoje ir tuo spekuliuoti. Šis tekstas tėra dešimties paprastų ir akivaizdžių skaičių komentarai. Išvadas kiekvienas skaitytojas galės nesunkiai padaryti pats.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Neretai tenka girdėti, kad Rusijos ekonomika „sunkiai serga“. Tai svarstantys dažniausiai ieško negalavimo priežasčių ir siūlo gydymo metodus, įvairuojančius nuo moderniausios chirurgijos iki šamanizmo. Kartais ir aš įsitraukdavau į tokius debatus, tačiau dabar nesinorėtų kapstytis istorijoje ir tuo spekuliuoti. Šis tekstas tėra dešimties paprastų ir akivaizdžių skaičių komentarai. Išvadas kiekvienas skaitytojas gali nesunkiai padaryti pats.

66,3% –
dalis, kurią 2014 m. Rusijos eksporte sudarė nafta, naftos produktai ir gamtinės dujos. Jų gavyba, perdirbimu ir transportavimu užsiėmė 1,34 mln žmonių, arba 0,9% rusų. Likusieji iš esmės sėkmingai parazitavo iš naftos ir dujų pajamų, aprūpinusių daugiau nei pusę federalinių pajamų. Dera paminėti, kad šis rodiklis – pats aukščiausias per visą šalies istoriją: net SSRS nuosmukio laikais, 1989 m. jis sudarė „vos“ 36,9%, prieš 1998 m. defoltą – 42,8%, V. Putino pirmojo prezidentavimo termino gale – 57,7%. Taip, mums dar tolokai iki Venesuelos (94,2%) ar Nigerijos (97,2%), tačiau Jungtiniai Arabų Emyratai, kadaise buvusi „monoprodukcine“ valstybe, per ketvirtį amžiaus naftos, naftos produktų ir dujų dalį eksporte sumažino nuo >80% iki 53,3%, o Brazilijoje, kurią savo laiku prezidentas Cordoso ne kaip kitaip, o uma Rusia tropical, angliavandeniliai užima 9,8% eksporto.

10,6 kartų –
tiek nuvertėjo Rusijos rublis dolerio atžvilgiu per pastaruosius 17 metų, po to, kai šalis išėjo iš ilgo ekonominio nuosmukio ir šuoliuojančios infliacijos periodo. Pažymėtina, kad didžiąją šio laiko dalį vyko gan pastovus ekonomikos augimas, kurio tempai viršijo, pavyzdžiui, Pietų Korėjos ir Rytų Europos šalių. Tačiau Korėjoje nuo ikikrizinių 1997-ųjų metų vonas atpigo vos 36%, o Rusijos vakarinių kaimynų valiutos svyravo drauge su euro kursu. Paaiškinimai, kad rublis „pririštas“ prie naftos, nelabai padeda: Saudo Arabijoje nuo 1986 metų nustatytas fiksuotas nacionalinis valiutos ir dolerio kursas, išsilaikęs, nepaisant visų naftos kotiravmo svyravimų žaliavų rinkoje. Šio atžvilgiu primename ne naftos rinkos lyderius, o silpniausius šios rinkos žaidėjus – Venesuelą (oficialiai nuo 1998 m. bolivaras nuvertėjo 7,5 karto) ar Nigeriją (kur naira atpigo 9,2 karto). Drauge su rubliu smunka ir piliečių gyvenimo lygis. 2015-ųjų rugpjūčio viduryje vidutinė alga, perskaičiavus į dolerius pagal rinkos kursą (525$), atitiko 2007-ųjų birželio lygį. Aštuoni pastarieji metai tiesiog išbyrėjo kaip smėlis.

20,4% –
tokia buvo santaupų dalis 2014 m. BVP. Palyginus su SSRS devintojo dešimtmečio vidurio rodikliai, šis lygis sumažėjo daugiau, nei du kartus. Būtent šis ankstesnio gamybinio ir infrastruktūrinio potencialo pravalgymas, leidžiantis kasmet „sutaupyti“ 12–13% BVP (iki 10 trln rublių), ir užtikrina santykinai aukštą gyvenimo lygį dabartinėje Rusijoje: jo indėlis į gerbūvį ženkliai didesnis už tūkstantmečio pradžioje išaugusios naftos kainos priedą.

Tačiau kita pusė žinoma: posovietiniu laiku buvo apleista >11 000 gamybos objektų; per pastarąjį dešimtmetį šalyje tenutiesta 390 km geležinkelių ir 2700 km automobilių kelių; nė vienos naujos naftos perdirbimo gamyklos ar stambios šiuolaikinės elektronikos gamybos įmonės. Rusija, atsilikdama nuo JAV ar Vokietijos pagal gyventojui tenkančią BVP dalį rinkos kainomis, atsilieka atitinkamai 4,2 ir 3,9 karto, investavimui nukreipia kiek didesnę savo BVP dalį, nei Amerika ir 1,3 mažesnę, nei Vokietija. Apie Kiniją galima nė nekalbėti: mūsų investicijų dalis mažesnė 2,4 karto.

2,1 –
tiek kartų paslaugų sferos augimo tempai lenkė pramonės sektorių 1997–2014 m. Rusija tapo vienintele spartaus BVP augimo šalimi, kur ekonominį augimą lėmė ne perdirbimo pramonės augimas. Jo varikliai buvo finansinės paslaugos (2000–2008 m. išaugo 94%), didmeninė ir mažmeninė prekyba (+132%), mobilusis ryšys ir internetas (+148%), ir netgi viešasis maitinimas. Rusija augimą ne generavo, o importavo, leisdama naftos dolerius įvežamoms prekėms, perimamoms technologijoms ir pasaulio mastu gan primityviai paslaugų sferos vystymo įrangai. Dėl to vyko masinė šalies deindustrializacija. Jei dabar Vakarų valstybės išties norėtų paralyžiuoti Rusiją sankcijomis, joms pradžiai derėtų uždrausti į šalį tiekti medžiagas importinei biurų technikai – šios srities importo pakeitimas truktų ne vienus metus. Pastebiu: Korėjoje devintajame dešimtmetyje pramonė augo 2,3 karto sparčiau už paslaugų sferą, Kinjoje tūkstantmečio pradžioje – 1,8 karto.

61% –
tokia užsienio investicijų dalis į Rusiją atėjusių iš… ofšorinių jurisdikcijų. Pagal šį rodiklį niekas pasaulyje mums neprilygsta – kaip ir pagal aktyvų, kuriuos pačioje šalyje kontroliuoja ofšoruose registruotos kompanijos, apimtis. Jei neskaičiuosime šio įdėto kapitalo, 2015 m. sausio 1 dieną sukauptos užsienio investicijos į Rusijos ekonomiką buvo 138,2 mlrd dolerių, arba 958$ vienam gyventojui, kas yra 13 kartų mažiau, nei turtais aptekusioje Estijoje. Na, bala nematė, jei į Rusiją pinigų neinvestuoja užsieniečiai – tačiau iš jos bėga pačių rusų lėšos. Oficialiais duomenimis, per 2014 metus pasitraukė rekordiškai daug, 151,5 mlrd dolerių kapitalo – perskaičiavus pagal dabartinį rinkos kursą, tai yra apie 10 trilijonų rublių, arba 12,6% 2015 m. Rusijos BVP. Gal klystu, tačiau nieko panašaus pasaulyje rasti nepavyko. Rusija – fiktyvaus kapitalo prieaugio ir realaus traukimosi čempionė. Kiek tai truks, parodys laikas.

34,1% –
visų lygių biudžetų santykis su Rusijos BVP. Vadinamoji mokestinė našta 2,05 kartus didesnė už Kinijos, 1,57 karto už Turkijos, 1,34 karto už amerikiečių, ir praktiškai prilygsta austriškajai. Tačiau į šį skaičių neįtraukiami neoficialūs mokesčiai ir verslo „socialinė atsakomybė“, o surenkamos lėšos leidžiamos itin neracionaliai. Jei tose pačiose JAV federalinis biudžetas gynybai skiria 28% mažiau lėšų nei sveikatos apsaugai, tai Rusijoje kariniai asignavimai 2014 m. federaliniame biudžete išlaidas sveikatos apsaugai viršijo 4,6 karto (iš stambesnių biudžetinių straipsnių gynybos žinyboms, eina teisėtvarkos užtikrinimui ir valstybės saugumui). Valdininkai ir savęs nepamiršta: dabartinės krizės išvakarėse, 2013 metais, eilutėje „bendros valstybinės išlaidos“ buvo įrašyta 850 mlrd rublių, arba 26,7 mlrd dolerių – daugiau, nei JAV tais pačiais metais pagal straipsnį General Government ($25,9 mlrd). Net nepradėsiu lyginti RF ir JAV ekonomikų dydžio ir gyvenimo lygio – ir taip aišku, kad tėvyninė biurokratija laiko šalį tiesiog savo nuosavybe.

798 punktai –
toks buvo 2015 m. rugsėjo 11 dienos RTS užsidarymo indeksas. Tuo pačiu rinka parodė Rusijos ekonomikos ir Rusijos vyriausybinės sistemos efektyvumo vertinimą. 2008 metais, aukščiausiame pakilimo taške, šis rodiklis buvo 2488 punktai – ir nuo to laiko jis sumažėjo daugiau, nei 67%. JAV per tą patį laiką bazinis S&P500 indeksas padidėjo 35%, Vokietijos DAX30 sutvirtėjo 42%. Dabar „Gazprom“, kadaise buvęs Rusijos ekonomikos lyderiu, kainuoja 49,7 mlrd $ – lygiai dvigubai mažiau, nei McDonald's, o „Rosneft“ vertinama 39,1 mlrd dolerių – 29% mažiau, nei suma, kurią jos talentingi valdytojai sumokėjo už ТNК-ВР, nūnai ištirpusią šiame valstybiniame finansiniame verpete. Visos viešai prekiaujamos Rusijos kompanijos praeitos savaitės gale kainavo mažiau, nei vidutiniškai viena iš trijų stambiausių pasaulio kompanijų: Apple, Google, Mircosoft (iš kurių Google, kurios kaina praktiškai lygi visai Rusijos rinkos kapitalizacijai, „jaunesnė“ už 1988 metų Rusijos defoltą ir kurią įkūrė, be visų kitų, išeivis iš Rusijos).

0,15% –
tokia 2014 metais buvo patentų dalis, Europos patentų agentūros išduota Rusijos pareiškėjams už mokslinius atradimus ir išradimus; tarp labiausiai pasaulinėje mokslinėje spaudoje cituojamų autorių rusų dalis buvo 2,1% (be to, jų cituojamumas tris kartus mažesnis už vidutinį). Per pastaruosius 15 metų šie du rodikliai sumažėjo atitinkamai 0,25 ir 2,7 procentiniais punktais (t.y. kiekvienas jų sumažėjo daugiau nei dvigubai – nors per tą patį laiką išlaidos mokslui Rusijoje nominalia reikšme išaugo 13,5 kartų, o aukštųjų mokyklų diplomus turinčių dirbančiųjų dalis pagal ILO statistiką, tapo didžiausia pasaulyje. Tuo pat metu, užsienyje dirbančių profesorių ir tyrėjų iš Rusijos skaičius pernai pagerino rekordą – ir „smegenų nuotėkis“ tęsiasi.

88 –
tiek 2015 vasario viduryje Rusijoje buvo dolerinių milijardierių. Bendrai jie valdė nuosavybę, prilygstančią 34% RF BVP (JAV 537 milijardierių aktyvai prilygsta mažiau nei 14% BVP). Tuo tarpu vidutinė alga, skaičiuojant doleriais, nuo 2014 gegužės iki 2015 rugpjūčio sumažėjo 43,5%, o žmonių, kurių pajamos nesiekia pragyvenimo minimumo, skaičius šių metų vasarą pasiekė 22,9 mln, arba 16% visų šalies gyventojų. Nežiūrint to, kad turtuolių reitinge Rusija atrodo padoriai (nors ir nusileido iš garbingos 2 vietos į kone gėdingą 6), mūsų socialinio aprūpinimo sistema netelpa galvoje: 2015 metais minimali bedarbio pašalpa – 850 rublių per mėnesį, vaikų iki 1,5 metų priežiūros išmoka – 2576 rub/mėn, ir t.t. šie rodikliai vidutiniškai 12–16 kartų mažesni, nei, tarkime, analogiškos išmokos Prancūzijoje (kur milijardierių dabar beveik dvigubai mažiau, nei Rusijoje).

71,1 metai –
tokia, pagal oficialią statistiką, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje. Pagal šį rodiklį mes pirmą kartą XXI amžiuje patekome į… šimtinę pasaulio šalių, kurioje šis rodiklis geriausias, ne be vargo aplenkę Filipinus, Indoneziją ir Indiją (nors pagal vyrų gyvenimo trukmę kaip ir anksčiau nuo šių trijų valstybių atsiliekame ir esame Afrikos šalių lygyje).

Vladislavas Inozemcevas. Ekonomikos mokslų daktaras, Postindustrinės visuomenės tyrimų centro direktorius

Tai nutiko veikiau ne „dėl“, o „nepaisant“ valdžios politikos: vien per praėjusius metus šalyje nors vieno medicinos darbuotojo neteko apie 3000 gyvenamųjų vietovių, „optimizacija“ ištiko daugiau, nei 90 000 medicinos darbuotojų. Nieko nuostabaus, kad Rusijoje paskutinės, 4-osios stadijos, onkologiniai susirgimai diagnozuojami 40,5% atvejų, kai JAV – 7%, o Japonijoje – 3,5%. Ar ilgai užtruksime pirmame gyvenimo trukmės šimtuke?

Ir pabaigai

86% –
Levada centro 2015 rugpjūčio duomenimis, toks procentas žmonių teigiamai vertina Vladimiro Putino veiklą Rusijos Federacijos prezidento poste.

Владислав Иноземцев
slon.ru

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(79)
(17)
(62)

Komentarai (14)