Kaip nufilmuota: „Skrydis virš gegutės lizdo“ (2)
Oskarų rekordininkui, visų nonkonformistų ir maištininkų mylimam filmui sukako 40 metų. Tokia proga prisiminsime filmo sukūrimo istoriją ir panagrinėsime jo sandarą: improvizaciją, cinéma vérité, psichiškai sergančius aktorius ir muzikinį pjūklą
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Skrydžio virš gegutės lizdo“ sukūrimo istorija ilga. Filmą, tapusį vienu iš „naujojo Holivudo“ epochos simbolių, norėta nufilmuoti dar septintojo dešimtmečio viduryje. Netrukus po to, kai 1962 metais pasirodė Keno Kesey „Kizio“ knyga, paremta narkotinių bandymų ir darbo ligoninėje įspūdžiais, filmo statymo teises įsigijo Kirkas Douglas. Po metų pagal šį kūrinį jis pastatė spektaklį Brodvėjuje (pats vaidino McMurphy), kuris, tiesa, pasirodė pernelyg drąsus tam laikui, tad buvo rodomas vos tris mėnesius. Nepaisydamas šios nesėkmės, Douglas ėmė ieškoti galimybių sukurti filmą ir netgi parinko tinkamą statytoją. 1964 metais, viešėdamas Čekoslovakijoje, aktorius susipažino su jaunu režisieriumi Milošu Formanu, kuriam pažadėjo paštu atsiųsti Kizio knygą. Tačiau knyga adresato taip ir nepasiekė – ją konfiskavo budrioji Čekoslovakijos muitinė. Praleidęs dar keletą metų bergždžioms filmo pastatymo pastangoms, Douglas 1971 metais perdavė ekranizavimo teises sūnui Michael'ui, tuo metu pradedančiam aktoriui. Šis apėjo visas stambias kino studijas, bet filmu apie psichinius ligonius niekas nesusidomėjo, tad galiausiai jis kreipėsi į nedidelę kino kompaniją Fantasy Films ir prodiuserį Saulį Zaentzą.
Douglas ir Zaentzas nusprendė, kad filmas bus mažo biudžeto, realistinis, be žvaigždžių ir sudėtingų scenų. Intonacijos išlaikymui, scenarijų buvo pasiūlyta parašyti pačiam Kiziui. Šis tekstui sugaišo aštuonis mėnesiu, tačiau sukūrė kažką panašaus į siurrealistišką „Daktaro Kaligario kabinetą“. Tinkamesnę scenarijaus versiją parašė Lawrence'as Haubenas. Su šia versija prodiuseriai pradėjo ieškoti režisieriaus. Tarp kandidatų buvo netgi „nepriklausomo amerikiečių kino tėvas“ Johnas Cassavetesas. Visgi atsitiktinai buvo pasirinktas jau tokį šansą turėjęs, – Milošas Formanas. Tuo metu JAV jis buvo nufilmavęs tik vieną, nedaugelio pastebėtą filmą „Taking Off“ ir ilgai sėdėjo be darbo. Fakto, kad jo paslaugos kainavo palyginus nedaug, svarba buvo ne paskutinėje vietoje. Režisierius, ėmęsis filmo, visų pirma, drauge su pradedančiu rašytoju Bo Goldmanu, perrašė scenarijų.
Filmavimas prasidėjo 1975 metų sausį ir truko iki kovo. Tų pačių metų lapkritį filmas pasirodė JAV ekranuose, netikėtai tapęs hitu. Juosta, kurios biudžetas vos 3 mln dolerių (iš kurių 1 milijonas atiteko Jackui Nicolsonui), vien Amerikoje pritraukė 50 milijonų žiūrovų ir surinko 109 milijonų dolerių. Filmas triumfavo apdovanojimų sezone. Gana paminėti, kad „Skrydis virš gegutės lizdo“ – vienas iš trijų filmų, kurie per visą „Oskarų“ istoriją paėmė apdovanojimų „didžiąją penkiukę“: už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų, pagrindinius vyro ir moters vaidmenis (kiti du filmai – „Tai nutiko vieną naktį“ ir „Avinėlių tylėjimas“). Apie begalę „geriausių visų laikų filmų“ sąrašų, kurie neapsieina be Formano darbo, nesiplėsime.
Vieta: tikras beprotnamis
„Skrydis virš gegutės lizdo“ filmuotas tikroje veikiančioje klinikoje. Nors dirbti su dekoracijomis paviljone būtų buvę pigiau, kūrėjai nenorėjo aukoti įtikinamumo. Aplankę daug ligoninių, kinematografininkai nusprendė kreiptis į Oregono valstijos Salemo miesto valstybinės ligoninės psichinių ligų skyrių, kur ir vyksta Kizio knygos veiksmas. Be to, kad vieta pasirodė tinkama, – joje praktiškai nieko nereikėjo keisti, – tai dar ir ligoninės valdžia, žinojusi romaną, sumanymą palaikė. Didžioji filmo dalis nufilmuota tuščiame ligoninės skyriuje ir jo teritorijoje. Vienintelė scena, nufilmuota už įstaigos ribų – žvejyba – buvo filmuojama Depot Bay miestelio įlankoje taip pat Oregone. Įdomi detalė – įlanka garsėja kaip pati mažiausia pasaulyje.
Aktorių atranka ir darbas su jais
Milošą Formaną galima pavadinti aktorių režisieriumi, itin skrupulingai besistengiančiu įkūnyti vaizdą kadre ir turinčiam savo darbo su vaidmenų atlikėjais metodiką. Nenuostabu, kad vien aktorių atranka užtruko ilgiau nei metus. Renkantis aktorius „Skrydžiui…“, buvo dvi pagrindinės ypatybės. Pagrindiniam Randalo McMurphy vaidmeniui reikėjo žinomo aktoriaus, tačiau ne žvaigždės. Taip žiūrovui būtų paprasčiau susitapatinti su personažu. O ligoninės pacientų vaidmenims Formanas norėjo paimti visai nežinomus aktorius, tačiau tuo pačiu ryškius, įsimenančius ir nepanašius vienas į kitą. Tai buvo būtina, kad publikai susidarytų įspūdis, jog ji pakliuvo į nepažįstamą jai pasaulį. Bet tuo pačiu, turint omeny, kad personažų daug, žiūrovas tarp jų nesusipainiotų. Nors Jacką Nicholsoną Formanas vertino kaip vieną tinkamiausių kandidatų McMurphy'io vaidmeniui, dar buvo svarstomi Marlono Brando, Gene'o Hackmano, Steve'o McQueeno, Burto Reynoldso, Jono Voighto ir Jameso Caano kandidatūros. Į seselės Ratched vaidmenį taip pat buvo daug pretendenčių. Formanas ilgai ieškojo aktorės, turinčios pikta lemiančios moters amplua, tad pasiūlė suvaidinti Anne'ai Bancroft, Colleen Dewhurst, Ellenai Burstyn, Geraldine'ai Page ir Angela'i Lansbury. Visgi palengva režisierius nusprendė, kad blogis tame personaže turi būti ne akivaizdus, o toks, kuris įsitikinęs, kad kuria gėrį. Formano draugė Louise Fletcher, atkakliai prašiusi leisti jai pabandyti šį vaidmenį, pasirodė kaip reta sėkmingas pasirinkimas. Ne veltui juk Amerikos kino meno institutas seserį Ratched įrašė penktoje visų laikų geriausių kino blogiukų sąrašo vietoje, tai yra, netgi aukščiau, nei didysis baltasis ryklys iš „Nasrų“, Т-800 iš „Terminatoriaus“ ir Fredis Kriugeris.Antrojo plano vaidmenų atlikėjų atrankoje dalyvavo apie 3000 žmonių. Galiausia buvo atrinkti spalvingiausi, ir daugumai iš jų šis filmas tapo sėkmingos kino karjeros pradžia. Tarp jų buvo Danny'is DeVito, Christopheris Lloydas, Bradas Dourifas, Sydney'is Lassickas ir dvimetrinis indėnas Willas Sampsonas. Be jų, filmavimui buvo pasitelkta devyniasdešimt ligoninės, kurioje vyko filmavimas, pacientų. Beje, jie buvo ne tik masinėse scenose, bet ir kaip asistentai filmavimo aikštelėje. Vaidino filme ir ligoninės personalas. O būtent, vyr. gydytojo vaidmenį atliko daktaras Deanas Brooksas, iš tiesų ėjęs Oregono klinikos vyr. gydytojo pareigas. Įdomu, kad Brukso ir kitų gydytojų Formanas paprašė patiems sugalvoti savo replikas.
Prieš filmavimą vyko gan neįprastas pasirengimas. Keletą savaičių aktoriai, neturėję buvimo gydykloje patirties, praleido ligoninėje, kur ne tik repetavo, bet ir gyveno, laikydamiesi priimtų nuostatų. Filmavimo pabaigoje daug aktorių negi nevykdavo į viešbutį nakčiai, o likdavo miegoti ant gultų filmavimo aikštelėje.Dar vienas įsigyvenimo į vaidmenį būdas – Formanas kiekvienam aktoriui parinko po pacientą, iš kurio reikėjo kopijuot elgesio ypatybes. Be to, režisierius prašė likti tame vaidmenyje visą filmavimo laiką. Toks būdas pasiteisino – daugelis aktorių artimųjų, atvykusių į aikštelę, baisėdavosi, kad jų artimųjų neina atskirti nuo psichinių ligonių.
Formanas, kurio ankstyvieji filmai laviravo ties vaidybinio filmo ir dokumentikos riba, aikštelėje palaikė improvizaciją ir spontaniškumą. Režisierius dažniausiai atlikėjams duodavo tik bendrą kryptį ir skatino natūralumą, o ne kontroliavo, palikdamas erdvę laisvei. Kaip sakė aktorius Williamas Redfieldas: „Formanas labiausiai suinteresuotas nufilmuoti atsitiktinumus“. Siekdamas šiuos atsitiktinumus pagauti, režisierius repeticijų ar pasirengimo metu, nežinant aktoriams, įjungdavo kamerą. Pavyzdžiui, seselės Ratched reakcija į McMurphy pasirodymą po elektrošoko – iš tiesų Fletcher reakcija į Formano režisierinius nurodymus.
Spontaninis metodas itin artimas pasirodė Jackui Nicholsonui. Aktorius neretai tiesiog kadre keitė replikas, mimiką, gestus ir pridėdavo netikėtų veiksmų. Pavyzdžiui, apsauginio pabučiavimas arba nematomos musės gaudymas pokalbio su vyr. gydytoju metu buvo absoliuti improvizacija. Visgi, nors abiejų požiūris į darbą buvo panašus, Nicholsonas ir Formanas nesutarė dėl istorijos koncepcijos supratimo, dėl ko aikštelėje tarp jų nusistovėjo tokie šalti santykiai, kad jie netgi nebendravo. Kai reikėdavo ką nors paaiškinti, jie darė tai per operatorius.
Vizualinis sprendimas
Milošas Formanas, išauklėtas Čekoslovakijoje pagal socrealizmo kanonus ir dėl to gavęs savotišką vakciną nuo akademizmo ir sąlygiškumo, norėjo padaryti kiną cinéma vérité dvasioje. Vienas iš Formano orientyrų buvo nespalvotas dokumentinis filmas apie psichinius ligonius pataisų kolonijoje „Titikakos bepročiai“, kurį režisierius privalomai rodė aktoriams ir filmavimo grupei. Šio filmo įtaka pasireiškė, pavyzdžiui, natūralaus apšvietimo naudojime ir spalvų gamoje, linkstančioje į monochromiją. Kostiumų spalva pabrėžia herojų – ligoninės personalo ir pacientų – priešpriešą: pirmieji apsirengę sniego baltumo uniformomis, o antrieji – nutrintomis pilkomis pižamomis.Atskyrimą nuo išorinio pasaulio Formanas rodo interjero detalėmis: langai su grotomis, geležinės durys, aptvarai. Ypatingą reikšmę filme vaidina stambūs planai (dažnai derinami su ilgu kadru ir tolygiu užėjimu). Jie ne tik išryškina herojų būsenas ribiniuose momentuose, bet aktorių faktūriškumas dar ir padeda papasakoti personažų istorijas.
Filmavimai vyko chronologine tvarka, dėl ko darbas sulėtėjo, tačiau tai buvo būtina, kad aktoriai įtikimai išgyventų savo vaidmenis. Vienintelė scena, iškritusi iš šio grafiko, – žvejyba, kurią darė pačią paskutinę. Filmuojama dažniausiai buvo daugiakameriniu metodu – aikštelėje vienu metu veikdavo iki penkių kamerų. Tai irgi buvo būtina didesniam aktorių vaidybos organiškumui, o taip pat – montavimo laisvei. Be to, filmavimas daugeliu kamerų labai supaprastindavo darbą. Pavyzdžiui, kulminacinė scena, kurioje vadas išlaužia kriauklę ir po to išdaužia ja langą, buvo nufilmuota vienu dubliu, įvairiose aikštelės taškuose pastatytomis kameromis.
Filme dirbo trys operatoriai. Pusę filmavimų atliko Oskaro laimėtojas Haskellas Wexleris. Visgi, dėl nesutarimų su Michaelu Douglasu, jį pakeitė Billas Butleris (vos spėjęs baigti „Nasrų“ filmavimą). Jis, savo ruožtu, dėl užimtumo kitame projekte negalėjo pabaigti filmo, ir epizodą su žvejyba nufilmavo jau Williamas A. Frakeris.
Kontrapunktas ir muzikinis pjūklas
Muzika filme turi ypatingą reikšmę ir todėl nusipelnė išskirtinio kritikų dėmesio. Visų pirma, kompozitorius Jackas Nitzsche (jam filmas irgi tapo galingu karjeros postūmiu) ne paprasčiausiai iliustruoja veiksmą, bet sukuria kontrapunktą. Neutralius veiksmus lydi kiek įtemptos melodijos, kuriančios nerimo pojūtį, o ramūs, taikūs motyvai, atvirkščiai, skamba siaubingose scenose. Antra, Nitzsche praturtino filmą originaliu etninių instrumentų skambesiu. Pavyzdžiui, leitmotyve jis panaudojo indėniškus būgnus ir barškučius, per kurių ritmą prasimuša muzikinio pjūklo dainavimas. Beje, filmas savo laiku nemažai prisidėjo prie šio instrumento mados atsiradimo.
Павел Орлов
tvkinoradio.ru