„Matote, esu kalinys savo paties namuose“, – pokalbio pradžioje ėmė juokauti 80-metis Davidas Vanišvilis. Po to, kai 2008-aiais buvo okupuota Pietų Osetija, senolis tapo vietiniu šios okupacijos simboliu, mat principingai atsisako keltis pas vaikus į Gruziją ar kraustytis tolyn nuo „valstybine siena“ vadinamos linijos. Senolis, kuris nei baisiausiame sapne nesapnavo, kad vieną dieną tiesiai per jo kiemą nusidrieks spygliuotos vielos užtvarai, o per jo sodą kelis kartus per parą patruliuos ginkluoti kariai, nori likti ir mirti savo namuose, net jei šie ir stovi kažkam neparankioje vietoje.

Net ir prabėgus aštuoneriems metams nuo lemtingų 2008 metų rugpjūčio įvykių, niekas į pozityviąją pusę nesikeičia – okupacija ir toliau pamažu tęsiasi vieliniams barjerams šliaužiant vis tolyn į Gruzijos gilumą.

Vyrui skaudžiausia ne dėl dirbamos žemės plotų, kurie atsiradus neegzistuojančios valstybės sienai liko kitoje užtvarų pusėje, o dėl to, kad negali apkabinti savo penkiamečio anūko.

Jau keletą metų D.Vanišvilis su šeima bendrauja tik per spygliuotos vielos užtvarus.

Neišvažiuojamais keliais su ginkluota palyda

Aplankyti D.Vanišvilį tikrai nėra paprasta, mat teritorijos prie okupacinės linijos yra griežtai kontroliuojamos, o rajonai, per kuriuos ši linija tęsiasi, laikomi pavojingais ir į juos primygtinai rekomenduojama nevykti.

Dalis kelių prie okupacinės linijos apskritai yra sunkiai išvažiuojami ir itin prastos būklės. Jais dažniausiai važinėja tik žemės ūkio technika (dalis vietos gyventojų tebedirba savo žemę, esančią prie pat okupacinės linijos) ir Gruzijos pareigūnų visureigiai.

Iki Didi Krurvaleti kaimelio taip pat teko važiuoti visureigiu, kurį lydėjo dar du visureigiai su ginkluotais policijos pareigūnais.

Susitikimą su D.Vanišviliu lrytas.lt žurnalistei organizavę Gruzijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai perspėjo, kad saugumo sumetimais pokalbio su senoliu laikas gali būti ribotas.

Naktinės kratos nestebina

Tokių istorijų kaip D.Vanišvilio okupuotoje Pietų Osetijoje daugybė. Žmonės ryte nubudę savo kiemuose išvysdavo po nakties atsiradusias spygliuotos vielos užtvaras, o į duris pasibeldę kariai pranešdavo, kad nuo šiol jie gyvena nebe Gruzijos, o Pietų Osetijos teritorijoje.

Po supažindinimo su naujomis taisyklėmis dažniausiai pasiūlomas ir rusiškas pasas. Vieni šiuos pasus, patikėję geresnio gyvenimo vizija „naujoje valstybėje“, priėmė, kiti, kaip D.Vanišvilis, jų atsisakė. Tokiems užsispyrėliams okupuotose teritorijose patruliuojantys kariai skiria ypatingą dėmesį: štai įtarę, kad senolis gali turėti svečių iš Gruzijos pusės, kariai nesikuklina ir retkarčiais paryčiais jo namuose atlieka kratą, net nepasivargindami tokį savo elgesį pateisinti kokiais nors dokumentais.

Prie šių nelauktų vizitų D.Vanišvilis jau pripratęs ir pats liūdnai juokavo, kad pažįsta patruliuojančius karius iš veidų.

Rusų pasieniečių kaimynystė Vielos užtvara nuo senolio namo nutolusi maždaug porą šimtų metrų. Prie namo auga sodas, o tolumoje matyti bažnyčia ir kapinaitės. Tiesa, D.Vanišvilis dabar yra vienintelis gyventojas, kuris gali ten patekti, visiems kitiems – tai draudžiama teritorija. Senolis sulaukia daug prašymų sutvarkyti kitų žmonių artimųjų kapus, kurių jie patys aplankyti negali.

Rusų pasieniečių postas – nedidelis pastatas su šalia įrengta žemine bei šaudymo pozicijomis taip pat, galima sakyti, senolio kieme. Jį ir D.Vanišvilio namą skiria vos 300–400 metrų. Tokie postai palei vielos užtvaras išdėstyti maždaug kilometro tarpais.

Neišsikraustė bijodamas, kad nepamatys šeimos

Net ir sulaukęs pasiūlymo kraustytis toliau nuo okupacinės linijos, senolis liko tvirtas: jis čia gyvena nuo 1937 metų, tad čia ir mirs. D.Vanišvilis tikino, kad namų palikti nenorėjo nei tuomet, kai Gruzijoje vyko karas, nei tada, kai suprato, jog per jo kiemą driekiasi okupacinę liniją žyminčios vielos užtvaros. Su žmona savo sodyboje gyvenantis senolis prisipažino, kad kaimynai jį ragino kraustytis toliau nuo pavojingos ribos gilyn į Pietų Osetijos teritoriją, tačiau jis atsisakė: „Mano dukros gyvena Gorio rajone, jei iš čia išsikraustyčiau, niekada jų nepamatyčiau“, – sunkiai žodžius rinko senolis.

Paklaustas, kada paskutinį kartą buvo vadinamojoje Gruzijos pusėje, jis sakė: „Jau penkerius metus gyvenu taip. Šios vielos čia atsirado 2012-aisiais, ir ėmė nuolat patruliuoti kariai.“

Į klausimą, kaip toli, jo nuomone, galėtų nušliaužti siena, senolis atsakė ne iš karto. Minutę pamąstęs vyras kalbėjo: „Nežinau. Sunku ką nors prognozuoti, gal vieną dieną mirsiu čia iš alkio. Gyvenu kaip kalėjime, negaliu susitikti su savo giminaičiais. Mano dukra su šeima gyvena Gorio rajone. Prieš penkerius metus ji susilaukė sūnaus, tai mano anūkas, bet mes negalime imti ir susitikti, kaip tai daro paprasti žmonės. Paskutinį kartą, kai su juo kalbėjausi, vaikas stovėjo taip, kaip jūs čia stovite. Mes kalbėjomės per vielos užtvarą. Paaiškinkite, ką aš tokio blogo padariau, kur mano kaltė, kad su manimi šitaip buvo pasielgta?“

Iš pakelto balso ir pakeitusio tono buvo matyti, kad kalbėti apie susitikimus su artimaisiais per spygliuotą vielą vyrui labai skaudu.

Liko be šulinio

D.Vanišvilis prie namo turi daržą, kuriame augina daržoves ir kukurūzus, bet didžioji dalis jo dirbtos žemės jau nepasiekiama: „Toje pusėje, kur dabar stovite jūs, turiu žemės, kurią visą gyvenimą mano šeima dirbo, o dabar net kojos įkelti ten negaliu. Rusai man neleidžia kirsti šios užtvaros. Jie nuolat palei ją patruliuoja.“

Vyras apgailestavo, kad liko atkirstas ir nuo geriamojo vandens šaltinio. „Nors šulinys buvo visai netoli namo, šiuo metu priėjimo prie geriamojo vandens neturiu. Mano namuose yra elektra, ji atkeliauja iš ten“, – sakė senolis ir mostelėjo ranka į tolumoje matomas Gruzijos gyvenvietes.

Komentarai ()