Paradoksas: Lietuvos rodikliai gerėja, tačiau skurdas nesitraukia – kodėl taip yra?  (47)

Lietuvoje žmonės gyvena vis geriau. Gyvenimo lygis sudaro tris ketvirtadalius Europos Sąjungos vidurkio. Pasaulyje yra daugybė šalių, kur žmonės gyvena daug blogiau. Žmonės dažniausiai skursta tada, kai trūksta maisto. Lietuvoje yra maisto perteklius, bet yra ir skurstančių žmonių. Pasvarstykime, kodėl?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mokslo istorijoje žinoma daug gerų ir blogų prognozių. Tarp svarbiausių blogų reiktų nurodyti anglų ekonomisto Thomaso Roberto Malthuso 1798 metais paskelbtą darbą „Esė apie gyventojų skaičiaus dėsnį“.

T.R.Malthusas priėjo išvadą, kad žmonių skaičius, kaip evoliucijos varomoji jėga, pasaulyje didėja geometrine progresija (2, 4, 8, 16…), o maisto kiekis – aritmetine progresija (2, 3, 4, 5…), todėl nepakankami maisto ištekliai privers žmones skursti ir jų skaičių mažėti.

Šis darbas įkvėpė Charlesą Darwiną ir Alfredą Russelą Wallace'ą sukurti gamtinės (natūralios) atrankos hipotezę. T.R.Malthusas niūriai pranašavo, kad „žmonių skaičiaus didėjimas taip lenkia žemės gebą pamaitinti žmones, kad žmonių rasę neišvengiamai aplankys pirmalaikė mirtis“.

Jo scenarijus siekiant mažinti skurdą turėjo įtakos politikams priimant socialinį darvinizmą ir eugeniką, dėl kurių žiauriomis priemonėmis kai kuriose šalyse buvo ribojamas šeimos dydis, įskaitant prievartinę sterilizaciją.

Tikėjimas, kad valdžia žino, kas yra geriau silpniems ir pažeidžiamiems žmonėms, remiantis abejotinu T.R.Malthuso mokslu, praeityje valdžiai leido legaliai daryti žiaurius eksperimentus su žmonėmis.

Pavyzdžiui, remiantis anglų karalienės Elžbietos I „Vargšų įstatymu“ buvo griežtai apribotas maisto tiekimas vargšams, nes pagal T.R.Malthusą pagalba vargšams tik skatina juos turėti daugiau vaikų ir didinti skurdą.

Britų vyriausybė panašios pozicijos laikėsi per Airijos 1840 metų badą, laikydama, kad badas yra veiksmingas mechanizmas mažinti gyventojų skaičiaus perteklių. Po keleto dešimtmečių Francis Galtonas propagavo vedybas tik tarp stipriausių ir sveikiausių žmonių, o juo sekė daug žymių britų socialistų, tokių kaip Bernardas Shaw ir kiti, atvirai gynę eugeniką, kaip socialinės inžinerijos priemonę.

Prinstono universiteto ekonomistas Thomas Leonardas knygoje „Illiberal Reformers“ („Netolerantiški reformatoriai“, 2016) ir Adamas Cohenas knygoje „Imbeciles“ („Silpnapročiai“, 2016) rašo, kad eugenikos karštligė šlavė Ameriką XX amžiaus pradžioje, o kulminaciją ji pasiekė 1927 metais, kai Aukščiausiasis teismas legalizavo nepageidaujamų piliečių sterilizaciją, teigdamas, kad „pakanka trijų silpnapročių kartų“.

Buvo sterilizuota apie 70 000 amerikiečių. Dabar prancūzų aktorius Gerardas Depardieu pareiškė, kad „Prancūzija yra silpnapročių ir smirdančio sūrio šalis“. Laimei, jis dar nesiūlo prancūzų sterilizuoti.

Mokslo rašytojas Ronaldas Bailey knygoje „The End of Doom“ („Lemties pabaiga“, 2015) rašo apie T.R.Malthuso pasekėjus, pradedant Pauliaus Ehrlicho knyga „The Population Bomb“ („Žmonių skaičiaus bomba“, 1968), kurioje teigiama, kad „pastangos pamaitinti visą žmoniją pasibaigė“. Juo sekė daug niūrių pesimistų, taip pat ir lietuvių filosofų.

Dar pridursime, kad pasaulio stebėjimo instituto įkūrėjas Lesteris Brownas 1995 metais teigė: „Greitai žmonijai didžiausiu iššūkiu gali tapti derlius.“ 2009 metais žurnale „Scientific American“ jis retoriškai klausė: „Ar maisto stoka sugriaus civilizaciją?“ 2013 metais Erlichas konferencijoje Vermonto universitete galimybes išvengti civilizacijos žlugimo dėl maisto stokos įvertino tik 10 procentų.

T.R.Malthusas klydo ir jo pasekėjai vis dar klysta todėl, kad jie nesupranta, jog žmonės elgiasi ne kaip elnių banda. Žmonės yra mąstantys gyvuliai. Jie randa sprendimus. Jie padarė „žaliąją revoliuciją“, išvedė naujas ryžių ir kitų derlingų augalų rūšis, sukūrė technologijas, pagerinančias žemės derlingumą, šimteriopai padidino maisto kiekį ir pamaitino milijardines Indijos, Kinijos ir kitas tautas.

Maisto dabar netrūksta 7,5 milijardo gyventojų, priešingai, kasmet išmetama milijonai tonų nesunaudotų produktų.

Skurdui neliko priežasčių. Žmonės gali dirbti mažiau ir turėti daugiau. Rezultatas yra priešingas nei pranašavo T.R.Malthusas: turtingiausiose šalyse, turinčiose daugiausia maisto, gimstamumas yra mažiausias, o skurdžiausiose šalyse gimstamumas didžiausias.

Sumažėjęs gimstamumas Lietuvoje taip pat rodo ne mūsų skurdą, o išaugusį gyvenimo lygį. Bet valdžia Lietuvoje daro eksperimentus su žmonėmis, dėl kurių (o ne dėl skurdo) lietuviai bėga iš šalies.

Šalies turtą sudaro gamtiniai ištekliai ir žmonės. Akivaizdu, kad dėl emigracijos sparčiai mažėjant darbingų žmonių skaičiui, šalies turtas taip pat sparčiai mažėja. Europos Sąjungos neatlyginamai teikiami milijardai eurų ir nuolatinis skolinimasis nekompensuoja šalies turto mažėjimo. Todėl gyvenimo lygis kyla lėčiau nei turėtų, o skurdas traukiasi lėtai.

Riboti gyventojų skaičiaus augimą reikia ne verčiant žmones turėti mažiau vaikų. Kinijos vieno vaiko politika parodė tokio eksperimento beprasmiškumą. Vargingiausias šalis vaduoti iš skurdo reikia demokratiniu (tik ne tokiu, kaip Lietuvoje) valdymu, laisva prekyba, gimstamumo kontrole, švietimu ir moterų ekonominiu išlaisvinimu.

Lietuva visa tai, išskyrus valdymą, jau įvykdė ir skurdui mūsų šalyje nėra objektyvių priežasčių. Nemokšiškas šalies valdymas, didinantis žmonių atskirtį, yra subjektyvi priežastis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė rugsėjo 22 d. per televiziją tautai pareiškė, kad išrinkti į Seimą žmonės pirmus dvejus metus nesusigaudo, ką ir kaip jie turi dirbti Seime.

Jeigu jie nekvalifikuoti, kodėl jiems moka ne minimalią nekvalifikuotų darbuotojų algą, o keletą tūkstančių eurų per mėnesį už žioplinėjimą, ką ir kaip jie turi dirbti? Maža to, tokie žioplinėjantys skiriami ministrais, kurie ir ministerijose už didelį atlyginimą daro tą patį. Todėl į Seimą konkursas yra didesnis nei į prestižiškiausią Vilniaus universiteto specialybę.

Dauguma besistengiančių pakliūti į Seimą neturi jokios patirties ir supratimo, kaip valdyti šalį, o tik nori nieko nedirbant iš atlyginimo ir kyšių pasipelnyti. Tokių žioplinėjančių ir korupcija besiverčiančių valdymas nėra demokratinis. Dėl jo skurdas iš Lietuvos traukiasi per lėtai.

Ir vėl rinksime Seimą. Kokios banalios daugelio kandidatų kalbos, kaip televizijos laidos, kokie demagogiški pažadai! Kaip jie negerbia savęs, rinkėjų ir savo partijos. Susimąstykime, ką renkame, paklauskite kandidatų, ką jie savo gyvenime yra padarę?

Žmogų apibūdina ne tai, kokios buvo jo pareigos ar kokioje kėdėje jis sėdėjo, o tik tai, ką jis gyvenime padarė. Jei negali vienu sakiniu pasakyti, ką yra naudingo savo šaliai nuveikęs, tai jis ir Seime nieko nepadarys.

Aš už tokius nebalsuočiau. O balsuojantys už tokius neturi teisės skųstis blogu gyvenimu. Seime dvejus metus žioplinėjantys skatina žmonių nusivylimą valdžia ir savo šalimi, o taip pat kenkia savo šaliai, skatina didėjančią emigraciją ir mažėjantį šalies turtą.

Prof. Jonas Grigas

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Jonas Grigas
(43)
(5)
(38)

Komentarai (47)