Moksliškumo varžytuvės: liberalai prieš konservatorius  (1)

Lietuvoje skirtingoms valdžioms nesiliaujant formuoti ir performuoti švietimo sistemą, kurią pačios sistemos atstovai jau siūlo įtraukti į Raudonąją knygą, yra visiškai neaišku, kokios mokslo sampratos ir politinės mokslo vizijos laikosi atskiros politinės partijos. Aišku tik tiek, kad jos visos deklaruoja norą Lietuvos mokslą pakelti į tarptautinį lygį, o šį norą iš esmės siūlo paramstyti studentų krepšeliais ir patriotiškumu.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2019-11-18 Moksliškumo varžytuvės: liberalai prieš konservatorius  (1)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tačiau anapus Lietuvos, ypač JAV, mokslo įpolitinimo ir politikos įmokslinimo diskusija yra aukštesnio lygio ir kviečia gerokai solidžiau apmąstyti politinių pažiūrų ir mokslo žinių santykį. Tokie svarstymai nusipelno dėmesio net Lietuvoje.

Ar konservatyvūs piliečiai yra nemokšos?        

Nemenka dalis mokslo atstovų ir visuomenės laikosi nuomonės, jog konservatyvūs asmenys mokslininkais ir jų teikiamomis žiniomis yra linkę nepasitikėti.

Ohajo universiteto (JAV) mokslininkas Erikas C. Nisbetas su komanda ryžosi paneigti gajų socialinį mitą, jog konservatyvūs piliečiai itin skeptiškai vertina mokslinę informaciją, o liberalūs piliečiai ja esą pasitiki.

Žinoma, šis mitas turi šiokį tokį istorinį pagrindą: krikščioniškas konservatyvių individų uolumas dažnai buvo atvirkščiai proporcingas jų moksliniam entuziazmui. Pastarųjų įvykių Jungtinėse Valstijose kontekstas – prezidentinė klimato kaitos pajuoka ir krikščioniškų sektų spaudimas mokyklose grąžinti mokymą apie biblinį pasaulio sutvėrimą – taip pat nepadidino konservatyviai nusiteikusių visuomenės narių mokslinio prestižo. Tačiau ar iš tiesų konservatyvūs subjektai mokslo žinių nelaiko patikimomis?

Nisbeto sociologinis tyrimas atskleidžia, kad pozityvią ar negatyvią laikyseną mokslo žinių atžvilgiu sąlygoja ne tiek liberalios, konservatyvios ar kokios kitos bendros politinės žmonių nuostatos, kiek atitinkamų mokslinių duomenų santykis su konkretaus individo pasaulėžiūra. Tai yra, ar mokslo duomenis tūlas pilietis vertina kaip patikimus/nepatikimus, priklauso ne nuo jo konservatyvumo/liberalumo, bet nuo to, ar šiuos duomenis jis laiko suderinamais su nuosava reiškinių interpretacija ir pamatinėmis vertybėmis.

Kitaip tariant, net ir radikalieji krikščionys kreacionistai, reikalaujantys drausti arba cenzūruoti Darwino evoliucijos teoriją propaguojančius vadovėlius, psichologiniu požiūriu vis dėlto niekuo nesiskiria nuo liberalų, nors pastarieji tokius reikalavimus išsyk linkę aiškinti vieno šulo konservatyviose galvose trūkumu. Žinoma, liberalieji analogiškų trūkumų savo galvose neįžvelgia.   

Minėtas tyrimas atskleidžia ir tai, kad bendras konservatyvių ir liberalių subjektų mokslinio raštingumo lygis yra panašus. Taigi, priešiškumą/palankumą mokslui apsprendžia ne mokslinių duomenų įsisavinimas, įrodymų akivaizdumas, mokslo įstaigų ar atskirų mokslininkų autoritetas, bet mokslo komunikacijos ir politikos niuansai. Didžiausios reikšmės čia turi ne psichologinis, bet „žmogiškasis“ – prasmės ir vertybių – faktorius. 

Pažiūrėkite į save

Būtina pabrėžti, kad mokslas JAV ir kitose Vakarų šalyse tebelaikomas vienu patikimiausių socialinių institutų. Tačiau žmogiškasis faktorius sąlygoja tai, jog tiek konservatoriai, tiek liberalai vienodai tendencingai „apdoroja“ tuos mokslinius duomenis, kurie prieštarauja jų ideologiniams įsitikinimams.

Pavyzdžiui, konservatoriams, akylai saugantiems ir ginantiems žmogaus gyvybės orumą nuo jos užsimezgimo momento, embrionų kamieninių ląstelių tyrimų įrodymai yra nepriimtini. Liberalams, karštiems aplinkosaugininkams, idėja kultivuoti atominę energetiką arba skalūninių dujų gavybą disonuoja su kilniais tikslais stabdyti klimato kaitą. Iš čia seka, kad klimatologais, epidemiologais, evoliucionistais ir kitais „aplinkos poveikio“ mokslininkais labiau linkę pasitikėti liberalai nei konservatoriai; o „gamybos“ mokslininkais – farmakologais, chemikais, maisto technologais – labiau kliaujasi konservatoriai.

Kita vertus, vakcinacijos ir genetiškai modifikuotų produktų atžvilgiu ne/palankiai nusiteikęs apytikriai vienodas procentas abiejų stovyklų atstovų. Kitaip tariant, šie reiškiniai neapsprendžia jų pasaulėžiūrinių skirtumų.    

Išvada tokia: konservatizmą laikyti antimokslišku, o liberalizmą promokslišku nėra pagrindo. Politinė ideologija, panašu, neturi įtakos bendrajam pasitikėjimui mokslu. Vienodai informuoti, panašiais kognityviniais gebėjimais pasižymintys ideologiniai oponentai objektyvius mokslinius duomenis interpretuos skirtingai, kadangi nėra grynai neutralios vertinimo terpės, medijuojančios mokslinius duomenis ir individualų suvokimą. Mediatoriaus arba „taikintojo“ vaidmenį čia atlieka išankstinės moralinės nuostatos ir žinoma, medijos.

Kaip tik todėl „liberalūs“ feminizmo ar  ateizmo atstovai, abortų šalininkai, leftistai (Occupy Wall StreetAntifa(šistai), Anti-Trump‘ininkai) ar seksualinių mažumų aktyvistai nedemonstruoja nė kiek daugiau tolerancijos, (savi)kritiškumo ir objektyvumo nei konservatyvieji abortų priešininkai, krikščioniškieji fundamentalistai ar tradicinės šeimos gynėjai.

O ką daryti?

Lietuvos politikams nepatinka mokslingi patarimai, kurie dažniausiai prasilenkia su rinkėjo gerą jauseną žadinančiomis naujienomis. Deja, pranešti tiek geras, tiek blogas žinias yra mokslininkų pareiga.

Bloga žinia yra ta, kad kol mokslo komunikacija vadovausis mokslo bendruomenei „savaime suprantamais“ racionalumo, produktyvumo, nešališkumo, patikrinamumo, objektyvumo ir pan. kriterijais, vargu ar bus pajėgi mokslinius duomenis paversti visuomenę vienijančia galia ir apskritai išsaugoti mokslo kultūrinį kapitalą.

Gera žinia ta, kad iki šiol  skyrėme nepakankamą dėmesį mokslo žinių kilmei, mokslinių tyrimų sandarai ir specifikai, o ko gero tinkamiausia moksliškos pasaulėvokos ugdymo terpė – distancijos tarp mokslo idėjų ir faktinės mokslinės veiklos mažinimas. Visuomenė turi teisę ir turbūt nestokoja noro sužinoti, kad mokslas nėra partinė ar religinė nomenklatūra, brukanti susidėvėjusias dangiškąsias vertybes, bet gyvas socialinis darinys, kuris yra atviras kritikai bei nesėkmėms ir neprivalo tarnauti jokiai ideologijai.

Evaldas Juozelis, Mykolo Romerio universitetas


Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Evaldas Juozelis
(4)
(3)
(1)

Komentarai (1)