Lietuva 1991: Gorbačiovo tankai - blaivus žvilgsnis į tai, kas tąkart iš tikrųjų dėjosi Lietuvoje bei visoje SSRS  ()

Galvojau, ar verta dėti tokį tekstą iš viso, bet žvilgsnis iš 30 metų atstumo jau leidžia šiek tiek laisviau susidėlioti prioritetus ir suaugiau reaguoti.

___________________

Karinė agresija prieš maištingas provincijas ir laisvės suteikimas piliečiams vienas kitam visai neprieštarauja.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2021-01-15 Lietuva 1991: Gorbačiovo tankai - blaivus žvilgsnis į tai, kas tąkart iš tikrųjų dėjosi Lietuvoje bei visoje SSRS  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Žengiame į 1991 metų įvykių trijų dešimtmečių jubiliejaus virtinę, ir pirmoji data – beveik naujametinė, na, ir, kaip vėliau paaiškės, apsprendusi visus metus, pasibaigusius Sovietų sąjungos suirimu.

Lietuvoje ši diena vadinama „kruvinuoju sekmadieniu“, ir čia visai ne hiperbolė – Vilniuje vyko mūšiai, žuvo žmonės. Sovietų imperija užsuko tankais atsisveikinti su jau beveik atsiskyrusia respublika.

Formalų sprendimą atstatyti 1940 metais prarastą nepriklausomybę pagal sovietinius įstatymus išrinkta Aukščiausioji taryba priėmė 1990 metų pavasarį, ir beveik metus tarp Lietuvos ir centro vyko šaltasis karas – apsikeitusios įžeidžiais žodžiais, šalys paskelbė viena kitai ekonominę blokadą, kas, artėjant žiemai, gyvenimą respublikoje apsunkino taip, kad pirmoji separatistiškoji vyriausybė, vadovaujama charizmatiškosios Kazimiros Prunskienės, sausio pradžioje žlugo, Vilniuje prieš parlamentą vyko mitingai, padėtis buvo nervinga, buvo aiški politinė krizė.

Kai kas (konkrečiai, Ruslanas Chasbulatovas) svarbia aplinkybe laiko tai, kad tomis dienomis JAV armija pradėjo operaciją prieš Iraką, ir buvo galima numanyti, kad pasaulio lyderiai, o ir pasaulio žiniasklaida, susitelks į „Audrą dykumoje“ ir nekreips dėmesio į dar vieną, jau ne pirmą priešpriešą SSRS pakraštyje.

Šiaip ar taip, Lietuvos parlamentas suformavo naują vyriausybę, tačiau tą pačią dieną Vilniaus elektros matavimo prietaisų gamykloje apie save pareiškė dar viena vyriausybė. Įmonės direktorius Oktiabris Burdenko savo įmonėje surengė spaudos konferenciją, kurioje buvo paskelbta, kad visą valdžią Lietuvoje perima Nacionalinio gelbėjimo komitetas*, – ypatingasis organas, sudarytas iš Maskvai lojalių vietinio elito atstovų.

Komiteto personalinė sudėtis taip ir nebuvo paskelbta – sklandė akivaizdūs gandai apie vietinės kompartijos lyderius (po 1991 metų rugpjūčio jie pabėgs į Minską, po dviejų metų baltarusiai juos išduos Lietuvai, šis sprendimas respublikos vadovui Šuškevičiui kainuos postą, o netrukus valdžion visam laikui ateis Lukašenko – irgi, taip išeina, dėl to lietuviškojo sausio!), tačiau veikiau jokio komiteto iš viso nebuvo, ir kariuomenę įvesti (o tai buvo vienintelis komiteto sukūrimo tikslas) sąjunginis centras paprašė pats savęs. 

Laikai buvo stulbinami, ir į nesuprantamų anonimų prašymą karinė valdžia sureagavo nedelsdama. Amžininkai pamena desantininkus iš Pskovo, „Alfą“ (tai – specialiosios paskirties KGB dalinys iš Maskvos; vienas karys žus prie televizijos bokšto šturmą), tačiau sovietų armijos įvedimą įsivaizduoti kaip pastebimą judėjimą iš rytų į vakarus būtų neteisinga – sovietų armija ir taip buvo Lietuvoje, ir į Vilniaus gatves išriedėjo tankai, kurie ir bazavosi Vilniuje, kariams vadovavo vietinio garnizono vadas, pagal tautybę, beje lenkas, ir tai tikriausiai svarbu.

 

Lenkų mažuma, taip ir neatleidusi lietuviams savo senojo Vilno, iš pat pradžių tapo faktiniu prosovietinės reakcijos avangardu. Tuose pačiuose demokratiniuose rinkimuose, kaip ir separatistinis parlamentas, išrinkta respublikos rajonų, kuriuose nemažai lenkų, išliko lojalūs Maskvai iki metų galo – atsisakė statyti muitinės postus ant sienos su Baltarusia, nuo savo pastatų nenuėmė raudonų vėliavų, nekliudė KPSS komitetų darbo (Lietuvos komunistų partija skilo į separatistinę ir promaskvietišką dar 1989 metais, kai sovietinės Lietuvos partinis lyderis ir būsimas nepriklausomos respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas atskyrė respublikos partinę organizaciją (LKP) nuo SSKP). Kariškiams tomis dienomis padėjusiam Vilniaus OMONui vadovavo irgi lenkas Boleslav Makutynovič, Aleksandro Nevzorovo garsiojo reportažo herojus.

Kariškiai užėmė stambiausią laikraščių spaustuvę ir telecentrą, o daugiau kažkodėl nieko. Na, dar stojo šalia paminklų Leninui ir žuvusiems kare, kad lietuviai jų nenugriautų. Šturmo laukė ir parlamente, tačiau (Maskvoje analogiški įvykiai vyks po septynių mėnesių) šalia jo kelias dienas vyko didžiulis mitingas, kurio dalyviai aplink pastatą statė barikadas ir rengėsi atremti puolimą; sovietų jėgos struktūros šturmuoti taip ir nesiryžo.

Po pirmosios nakties košmaro jie – kaip paskui paaiškės, visam laikui, – prarado, dabartiniais terminais išsireiškiant, naratyvo kontrolę. Pralietas kraujas suvienijo tautą, ekonominę krizę visi pamiršo, Lietuva laidojo savo didvyrius ir kankinius, siųsdama Maskvai visai pelnytus prakeiksmus, kuri, beje, irgi buvo visiškai ne federalų silovikų pusėje – Maniežo aikštėje į mitingą su lietuviškomis vėliavomis susirinko šimtai tūkstančių maskviečių, demokratiniai laikraščiai (o kitokių, bendrai, jau ir nebuvo, išskyrus „Pravda“ ir Prochanovo „Denj“) ėjo su gedulingais rėmeliais, – o nepriklausomos Lietuvos trispalvė su juoda juostele kabėjo ant „Moksovskije novosti“ pastato Puškino gatvėje.

Populiarūs televizijos laidų vedėjai, tarp kurių ir dabar garsi Tatjana Mitkova ir Dmitrijus (ne Evgenijus!) Kiseliovas atsisakydavo eiti į eterį su antilietuviškais pranešimais spaudai, meno veikėjai, tarp kurių ir lig to momento viešais Kremliaus šalininkais buvę, pasirašė deklaraciją „Režimo nusikaltimas, kuris nenori trauktis iš scenos“.

 

RF vadovas Borisas Jelcinas drauge su Lietuvos, Latvijos ir Estijos lyderiais pasirašė bendrą pareiškimą, smerkiantį agresiją ir patvirtinantį Baltijos respublikų nepriklausomybę.

Šiame pasakojime trūksta vieno vardo. Keisčiausias ir, iš esmė, lig šiol neatskleistas to meto fenomenas – Michailas Gorbačiovas. Nobelio Taikos premijos laureatas, besąlygiškas visos Europos didvyris, išvadavęs Rusiją iš totalitarizmo, lig šiol negali (nori ar ne – kitas klausimas) apsilankyti Lietuvoje, nes ten jo laukia kalėjimas.

Kerzinį totalitarinės diktatūros batą virš nepriklausomybės siekiančių respublikų iškėlė jis, ir nors praėjus savaitei po Vilniaus įvykių specialioje sąjunginio parlamento sesijoje Gorbačiovas viešai atsisakė atsakomybės, pareiškęs, kad kariuomenė į Vilnių įžengė be jo žinios, mažai kas tuo patikėjo ir tuomet, ir dabar sunku įsivaizduoti, kad sprendimą dėl epochos labiausiai ginčytinos operacijos galėjo priimti kas nors kitas, o ne pirmasis asmuo.

Tuo pačiu nepanašu, kad dėl įvykių Lietuvoje kaip nors nukentėjo Gorbačiovo reitingas ar jis tapo atstumtuoju šalyje ar juo labiau, pasaulyje, kuriam jis netgi tuomet (Nobelio premijos kalbą jis, nusižengdamas tradicijai dėl apkrauto grafiko perskaitys tik gegužę, tai yra, jau po Vilniaus įvykių) visų pirma liko Berlyno sienos griovėju.

Gorbačiovo-išlaisvintojo šalininkai šį periodą atsimena nenoriai, tačiau ir tuometiniams konservatoriams, tokiems, kaip Nevzorovas ar Prochanovas irgi, akivaizdu, nemalonu prisiminti savo lojalumą Gorbačiovui. Taip, ant 1990–91 metų slenksčio SSRS prezidentas pasirodė esąs visuomenės konservatyvios mažumos lyderiu, tai yra, būsimosios „raudonai-rudos“ aplinkos, kuri vargu ar turėjo kokių nors iliuzijų dėl Gorbačiovo ryžtingumo ir kraugeriškumo, nors ir ir suprato, kad, išskyrus jį, daugiau nieko paprasčiausiai neturi.

Gi didžioji dauguma, nusiteikusi radikaliausioms permainoms, lig tol jau buvo susitelkusi aplink savo lyderiu, visų pirma, Borisą Jelciną. Ir jei konservatoriams įvykiai Lietuvoje tapo ilgai lauktu stiprios rankos debiutu, tai reformistams tai buvo eilinis seniai ir visiems laikams juos nuvylusio Gorbačiovo diktatoriškas poelgis.

Nei vieni, nei kiti nebuvo rimtai nustebinti ar šokiruoti, ir čia netgi verta pajuokauti apie lenininių normų grįžimą, apie kurį daug kalbėta pirmaisiais perestroikos metais. Juk valdant Leninui, kariuomenės panaudojimas prieš savo šalies piliečius buvo įprastas reikalas, ir Gorbačiovas (palyginkite su Chruščiovu, kuriam valdant buvo vienas Novočerkaskas, ar su Brežnevu, kuriam būnant valdžioje išvis nieko nebuvo) savo Tambovo sukilimus** slopino karine jėga nuo 1986 metų gruodžio, kai Alma-Atoje kazachai protestavo prieš pirmąjį sekretorių rusą – paskui buvo kastuvėliai Tbilisyje, tankai Baku ir nesuskaičiuojama daugybė lokalių „tarpnacionalinių“ epizodų, įskaitant ir karą Kalnų Krabache – Vilnius buvo dalis būtent tokio, ištęsto per visus šešis M. Gorbačiovo metus, konteksto dalis, kai kaskart paaiškėdavo, kad sovietinę liaudį užgriuvusi laisvė verčia kai kuriuos sovietinius žmones elgtis visai ne taip, kaip derėtų socialistinės visuomenės nariams, ir 1991 metais kareivio, kokį nors demonstrantą tvatijančio buože, ar, žiū, šaudančio virš galvų įvaizdis tapo visomis prasmėmis dialektiškas – šis kareivis tuo pačiu metu stovėjo ir ant demokratijos ir ant tarpnacionalinių skerdynių su pogromais kelio, ir nei vienas demokratas, nei vienas konservatorius negalėjo tiksliai pasakyti, kuri dedamoji konkrečiu momentu svaresnė.

 

Būdinga, kad lygiai toks pat, kaip Lietuvoje požiūris į Gorbačiovą yra ir postsovietiniame Azerbaidžane – 1990 metais įvykdytas kariuomenės įvedimas į Baku buvo kur kas žiauresnis ir kruvinesnis už įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto.

Tačiau Maniežo aikštėje nebuvo šimtų tūkstančių demonstrantų su Azerbaidžano vėliavomis – gal dėl to, kad reformistinis meinstrymas Karabacho konflikte palaikė armėnus, o pogromai Baku buvo suvokiami kaip karo dalis. Tačiau šiuo atveju nesunku perprasti Gorbačiovo logiką, pagal kurią neramumai Kaukaze ir neramumai prie Baltijos buvo dalys vieno ir to paties proceso, kurio, kai jau seniai parodė praktika, neįmanoma sulaikyti nei žodžiais, nei politiniais metodais, ir sovietų lyderiui tankai buvo tokie pat sovietinės sistemos pertvarkymo instrumentai, kaip ir laisvi rinkimai ir laisva žiniasklaida.

Ar buvo kokia nors taiki išeitis iš Pabaltijyje susiklosčiusios situacijos? Sovietinė konstitucija leido respublikoms pasitraukti iš sąjungos, tačiau konkrečios išstojimo procedūros nebuvo.

Tikriausiai, susidūrus su lietuvišku (o taip pat latvišku ir estišku) separatizmu, derėjo tokią procedūrą operatyviai sugalvoti, ir derėtis su trimis respublikomis, o derybose būtų galima sukurti ir išsiskyrimo keliaženklius, ir, visų pirma, nevietinių respublikos gyventojų teisių gynimo sąlygas, ir sąjunginės nuosavybės dalybas – vis viešoji Baltijos valstybių lyderių retorika rodė, kad jie tokiam pokalbiui ir kompromisams pasirengę.

Įsivaizduoti, tarkime, Vytautą Landsbergį, atsisakantį pasitraukti iš SSRS dėl to, kad Maskva reikalauja palikti jai Klaipėdos uostą, neįmanoma – už ilgai lauktą nepriklausomybę bet kokia kaina ne per didelė. Tačiau net ir taip išdėstytas toks scenarijus atrodo ir naivus ir utopiškas – sąjunginiam centrui, kaip visad būna, respublikų nepriklausomybės klausimas paprasčiausiai neegzistavo ir negalėjo egzistuoti.

Kuomet 1991 metų rudenį, jau naujoje, porugpjūtinėje realybėje, Gorbačiovas, nekeldamas jokių sąlygų ir be jokių procedūrų Pabaltijį paleido, prokuroras Viktoras Iljuchinas prieš jį (formaliai – vis dar SSRS prezidentą) iškėlė baudžiamąją bylą už valstybės išdavimą; savaime suprantama, sovietinėje vertybių sistemoje respublikų pasitraukimas iš SSRS buvo visiška išdavystė, kurią svarstyti rimtai buvo neįmanoma.

 

Ir taip, visas Gorbačiovo elgesys liudija, kad didelio skirtumo tarp Užkaukazės ir Pabaltijo jis nematė. Jei tankai sustabdė pogromą Baku, kodėl neturėtų sustabdyti separatizmo Vilniuje?

Dabar, praėjus daug metų, tokia logika atrodo daug mažiau keista, nei galėjo pamanyti įvykių amžininkai, kuriuos, akivaizdu, veikė suprantamas ir neginčijamas Pabaltijo kaip sovietinės beveik Europos įvaizdis, paremtas ir aukštesniu, nei likusioje SSRS gyvenimo lygiu, ir gerokai mažiau sovietine (pasireiškė nepriklausomas vystymasis tarpukariu – nei Lietuva, nei Estija trisdešimt septintųjų metų nepatyrė) kultūra, ir visiškai pagrįstu, bent jau inteligencijos, kaltės kompleksu, nes kažkaip nežmogiška, o ir dar susitarus su Hitleriu, atimti nepriklausomybę – tai netgi sovietiniais mastais buvo jau per daug. Lietuva buvo laikoma ypatinga, vertinama nelyginant kiekvieno ruso europiečio Tėvynė. Dabar to, aišku, nebeliko, ir ačiūdie.

Tarp kitko, verta Gorbačiovui atiduoti tai, kas priklauso – polemizuodama su siekiančiu atsiskirti Pabaltiju, sovietų pusė niekaip neeksploatavo taip ir besiprašančios (bent jau mūsų laiko požiūriu) „kovojusių tėvų“ temos, nesiejo Lietuvos nepriklausomybės nei su karo meto kolaboravimu, nei netgi su pokario miško brolių pasipriešinimu; po daug metų, kuomet Holokausto tema būtent Lietuvoje, kur vietiniai tvarkėsi be vokiečių, pagarsėjo ir tapo itin skausminga netgi dabartinei Lietuvos visuomenei, tai, kad Maskva šį klausimą ignoravo, atrodo keista, ir ne tik todėl, kad sovietų televizija neerzino lietuvių fašistais, nors ir galėjo, bet ir todėl, kad demokratiška inteligentija niekaip nerefleksavo to, kad virš galvų mitinguose plevėsuojanti geltona žalia raudona trispalvė – užkietėjusių antisemitų ir pogromų rengėjų vėliava (čia kalba ne vien apie Holokaustą; ir tarpkarinės, ir dabartinės Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, pavyzdžiui, žinomas savo pasakėčia „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos“; nuorodoje lietuviškas tekstas, nes už tokius žodžius rusiškus žodžius Roskomnadzoras baudžia). Sovietinė visuomenė tokiuose dalykuose buvo naivi, apie daug ką paprasčiausiai neišmokusi galvoti.

Ar išmoko dabar – filosofinis klausimas. Lietuva po daugelio tarpusavio užmaršties ir ignoravimo metų (nors dabartinių naujienų iš JAV kontekste per tuos metus įvyko labai pamokomas epizodas su prezidentu Rolandu Paksu, pirmuoju istorijoje Europos šalies lyderiu, kuriam paskelbta apkalta, o galima sakyti ir atstatydinimas – prieš Paksą sukilo Lietuvos giluminė valstybė, jis negalėjo priešintis, nes prieš jį buvo ir jėgos struktūros, ir parlamentas, ir teismai, ir jis buvo nušalintas be teisės kur nors balotiruotis bet kokiuose rinkimuose – toks mažiukas Trumpas) vėl tapo „mūsų užsieniu“, jau kaip mažoji Ukraina – populiariu Rusijos opozicionierių emigracijos maršrutu, antiputiniškų emigrantų forumų rengimo vieta, o dabar dar ir Svetlanos Tichanovskajos tremties vieta.

 

Už atsisakymą meluoti apie kariuomenės įvedimą įteiktą ordiną iš Dmitrijaus Kiseliovo lietuviai atėmė po Krymo, Mitkova solidarizuodamasi atidavė ir savąjį. Karinės operacijos Vilniuje dalyvius Lietuva gaudo ir teisia iki šiol.

Gorbačiovo-diktatoriaus įvaizdis, veikiausiai dėl savo absurdiškumo, amžininkų sąmonėje seniai subyrėjo, nes tiesiog „tai buvo seniai ir netiesa“. Lietuvos istoriniame kalendoriuje – svarbiausia data, kruvinojo sekmadienio trisdešimtmetis. Rusijos istoriniame kalendoriuje – nieko.

O jei kada nors kokiuose nors regioniniuose rinkimuose Rusijoje nugalės separatistai – žinoma, net mintis apie kokius nors bandymus susitarti bus valstybės išdavystė. Bus ir propaganda apie fašistus, ir spaudimas iš Maskvos, ir netgi tankai bus, jei prisireiks. Galima, aišku, daryti prielaidą, kad tankai nepadės – tačiau kad taip būtų, tuos tris dešimtmečius tikriausiai reikėjo pragyventi kažkaip kitaip.


republic.ru

* 1991 m. prieš Lietuvos valstybingumą veikusi komunistinė organizacija. Įkūrė LKP (SSKP) veikėjai M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir kiti. Komiteto veiklą rėmė SSRS kariškiai. Grobė visuomeninius pastatus, bandė įsitvirtinti valdžioje. Turėjo radijo stotis „Baltija“ ir „Tarybų Lietuva“.
** Tambovo sukilimas 1920—1921 m. — vienas iš stambiausių Pilietinio karo metu Rusijoje vykusių valstiečių sukilimų prieš komunistų valdžią, įvykęs Tambovo gubernijoje.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Technologijos.lt
(5)
(1)
(4)

Komentarai ()