Ar gali HIMARS pakeisti karo eigą, kaip vystysis karo veiksmai Ukrainos rytuose ir pietuose, kuo pavojinga slapta rusų mobilizacija ir kodėl apšaudomi Ukrainos miestai, Farida Kurbangaleeva pasikalbėjo su buvusiu vyriausiuoju Latvijos sausumos pajėgų vadu Igoriu Raevu.

— Pradėsiu nuo naujausio smūgio sparnuotąja raketa „Kalibr“ į Vinnicą, kur žuvo kelios dešimtys žmonių. Daugelis palaikė tai Rusijos kerštu už ukrainiečių naudojamas reaktyvinės salvinės ugnies sistemas (RSUS) HIMARS. Netiesiogiai tai liudija ir oficialios URM atstovės Zacharovos postas.

— Jeigu taip yra iš tiesų, tada jie paskutiniai idiotai. Galite taip ir parašyti.

— O iš viso, miesto apšaudymas sparnuotosiomis raketomis — leistina?

— Jeigu ten yra karinis objektas — normalu, ir su tuo reikia skaitytis. Grubiai tariant, jei vaikų darželyje pastatėte kulkosvaidį, vadinasi, patys kalti. Tačiau Karininkų namai Vinnicoje, kurie buvo atakuoti, — ne karinis objektas, o koncertų aikštelė. Taip pat, kaip karo muziejus — irgi ne karinis objektas.

— Gyvenamųjų kvartalų ir civilinės infrastruktūros apšaudymus paaiškina bauginimo taktika?

— Tokia taktika neveikia. Rusijos žvalgyba labai daug kartų suklydo. Ir jeigu ji viliasi, kad atakuodama civilinius objektus, Rusijos armija paveiks ukrainiečių psichologiją, jie irgi klysta. Nieko, be dar atkaklesnio Ukrainos armijos ir civilių pasipriešinimo, tokie smūgiai nesukels.

Šiaip jau, labai daug Rusijos armijos atliekamų veiksmų visiškai nelogiški ir juos analizuoti — beprasmiška. Labai dažnai būna, kad rusų kariai tiesiog nepataiko.

Tačiau jeigu tai buvo sąmoningas smūgis tada be abejonės, tai – karo nusikaltimas. Jau žinome, kad Rusija neatsakingai vertina įvairiausių objektų atakavimą. Iš principo, dėl kiekvieno tokio smūgio turėtų būti atliktas rimtas tyrimas, pageidautina, tarptautinis — kaip tai buvo atlikta su 2014 metų vasarą numuštu Malaizijos „Boeingu“. Kad paskui niekas nekalbėtų apie išankstinį nusistatymą ar režisūrą. Kiekvieną neteisingai ar sąmoningai neteisingai paleistą raketą paleido žmonės, kurie už tai atsako. Žmonės, kurie priėmė sprendimus, žmonės, kurie davė komandą, ir įsakymą įvykdę žmonės, — jie visi privalo atsakyti.

Įprastai, vakariečių armijos, planuodamos smūgį prieš kokį nors objektą, visada turi galvoje šalutinį poveikį. Jeigu šis šalutinis poveikis nepriimtinas — nors tikslas gali būti labai svarbus — tokio smūgio neturi būti. Tai visai kitoks kariavimo būdas. Rūpinamės, kad nežūtų ne tik mūsų civiliai, bet ir priešininko. Jie nėra kombatantai, ir jų šaudyti negalima.

Karas — bet kokiu atveju labai purvinas ir nemalonus reikalas. Netgi kariaujant teisingai, klaidų pasitaiko. Amerikiečiai irgi pataiko į civilius objektus, tačiau kiekvienas atvejis ištiriamas. Visi įtariamieji tuo laiku pašalinami iš pareigų. Lig tol, kol nebus nustatyta, kad jie nekalti. Jei paaiškės, kad kažkas sąmoningai šaudė civilius — jis už tai atsakys.

— Sprendžiant iš įspūdingų ginkluotės sandėlių sunaikinimo Novoje Kachovkoje ir Luhanske kadrų, HIMARS išties naudojami itin efektyviai?

— Taip. Tačiau svarbūs ne tik patys HIMARS. Ukrainos kariuomenė naudoja naują įdomią taktiką. Jie gauna žvalgybos duomenis (tuo pačiu kažkas smarkiai padeda pasirinkti taikinius) ir paskui tuo pat metu naudoja dvi sistemas. Iš pradžių jie panaudoja sistemą „Uragan VM-27“, kuri į pasirinktą taikinį iššauna vieną-dvi salves. Rusiška oro gynybos sistema tas raketas perima. Kol rusiška sistema iškrauta ir negali perimti dar ko nors, HIMARS tiksliai sunaikina objektą.

Pastarosiomis dienomis taip buvo atakuota daug objektų. Ir ne tik ginkluotės sandėliai, bet ir į pietus nuo Khersono, Tavrijsko rajone esantį rusų armijos komandinį punktą. Bendrai, Ukrainos raketų sistemos sėkmingai veikia bent trimis kryptimis. Tai Khersonas, Severskas — Soledaras — Bachmutas, ir Avdejevka — Toreckas — Doneckas. Jos reguliariai naikina rusų objektus.

— Kas ukrainiečiams padeda rinkti žvalgybos duomenis?

— Tiksliai pasakyti negaliu. Tačiau visiškai akivaizdu, kad ten dirba gan rimtos žvalgybos pajėgos. Šiuos duomenis ukrainiečiai gauna labai periodiškai — atkreipkite dėmesį, kad sandėliai naikinami praktiškai kasdien, ir netgi ne po vieną. Ir Rusijos kariuomenė kol kas nežino, ką su tuo daryti — kaip prisitaikyti ir sumažinti tokių atakų grėsmę. Savaime suprantama, informaciją renka ir patys ukrainiečiai, tačiau papildoma pagalba šiuo klausimu – visada neprošal.

— Kiek HIMARS reikia Ukrainai, norint ne tik išlaikyti, bet ir didinti šią sėkmę?

— „Reikia“ — gan neapibrėžta sąvoka. Pradėkime nuo to, kad amerikiečiai patvirtino dar keturių HIMARS sistemų perdavimą Ukrainai [be jau turimų aštuonių]. Tačiau tai nėra svarbiausia. Svarbiausia — perdavimas balistinės raketos ATACMS, kuria galima šaudyti iš tos pačios sistemos. Lig šiol ukrainiečiai iš HIMARS leisdavo šešias raketas iš to paties bloko. Dabar iš šio bloko galima paleisti vieną didelę ATACMS, kuria, priklausomai nuo modifikacijos, galima šaudyti 165 km ir 300 km atstumu. Labai tiksliai ir labai galingai. Tai pagerins ukrainiečių armijos galimybes.

Tačiau reikia suprasti, kad, nors HIMARS sistemos ir veikia gerai, tačiau taikosi į atskirus stacionarius taikinius, kurių vieta žinoma. Iš tiesų HIMARS atlieka daugiau užduočių, ir pagrindinė — priešo artilerijos naikinimas. Tai ukrainiečiams būtina daryti kuo daugiau. Tam būtini papildomi priešbaterinės kovos radarai — jų Ukraina kol kas turi nedaug. Ir salvinės ugnies reaktyvinių sistemų (MRLS) reikia daugiau — tik tuomet kova pereis iš stacionarių taikinių naikinimo fazės į normalios priešbaterinės kovos fazę. Manau, pradžiai reikėtų 3–5 kartus daugiau raketinių sistemų, nei Ukraina turi dabar. Tik tuomet tai rimtai pasireikš kovos lauke.

— Kai kas mano, kad HIMARS sistemos gali pakeisti kovinės aviacijos naudojimą.

— Tai labai stiprus pervertinimas. Kokios šalies ginkluotėje yra HIMARS? JAV armijos. Kieno galingiausia pasaulyje kovinė aviacija? JAV armijos. Kieno sausumos karų vykdymo karinė doktrina vadinasi AirLand Battle? JAV. Jie naudoja ir oro, ir sausumos kariuomenes.

HIMARS naudojimas gali iš dalies kompensuoti karinių oro pajėgų trūkumą — kaip Ukrainos atveju. Nors minimalią aviaciją ji tebeturi, kuri toliau kovoja ir naikina rusų taikinius netgi dabar, praėjus 141 dienai nuo karo pradžios. Tačiau norint kokybiškai pakeisti galingą aviacinį palaikymą, reikia ne tik HIMARS, bet ir MRLS, ir MARS, kuriuos Ukrainai pažadėjo Didžioji Britanija ir Vokietija.

— Kaip vertinate pagalbos greitį ir kokybę? Kai kurios šalys neišpildė Ukrainai duotų pažadų.

— Labai stipriai šių šalių nekritikuosime, nes jos atiduoda savo ginkluotę. Jos privalo atlikti labai rimtą analizę, kad suprastų, kaip joms elgtis, kad nesumažėtų nuosavo šalies gynybinis pajėgumas.

Pavyzdžiui, britai atidavė 50% savo prieštankinių sistemų NLAW. Amerikiečiai atidavė trečdalį — rengiasi daugiau — „džavelinų“. Tačiau tai yra dvi galingos armijos ir galingos ekonomikos, galinčios tokias netektis atstatyti. Kitoms šalims tai gali būti labai didele problema. Netgi Vokietija, kurios ekonomika galingiausia Europoje, stipriai mąsto. Iš pradžių ji planavo perduoti Ukrainai šarvuočius Fuchs, tačiau vokiečiai pasakė, kad jie reikalingi jiems patiems. Tai yra, reikia suprasti, kad kol Ukraina kariauja, visos šalus galvoja apie savo saugumą ir gynybą.

Amerikiečiai Ukrainai pateikė daugiau, nei 100 haubicų М777. HIMARS sistemų buvo aštuonios, o dabar bus 12. Ir svarbiausia, jie pateikė daugybę joms skirtų artilerijos sviedinių ir raketų. Būtent tai padeda Ukrainos armijai sulaikyti Rusijos puolimą ir daugmaž efektyviai priešintis rusiškai artilerijai.

Jei pažvelgsime, kaip pastarąsias dvi savaites vystėsi įvykiai, tai suprasime, kad anksčiau vis kalbėjome apie rusų artilerijos ir oro atakas, o dabar visose analitinėse ataskaitose pamažėl ima rastis informacija, kad Ukrainos armija pradėjo naikinti taikinius fronto linijoje ir šiek tiek už fronto linijos. Tai yra, Ukrainos situacija, aišku, sudėtinga ir sunki, tačiau toli gražu ne beviltiška.

— Ar galima tiksliais HIMARS smūgiais pasipriešinti rusiškam kariavimo stiliui, kai griuvėsiais paverčiami ištisi miestai?

— Taip, tačiau ukrainiečiai vadovaujasi šiuo momentu turimais resursais. Patikėkite manimi, jei Ukraina turėtų 100 HIMARS sistemų, visas rusų frontas šiuo metu tiesiog liepsnotų. Dabar ukrainiečiai sistemas naudoja ten, kur gali gauti didžiausią efektą. Jų nuomone, šaudmenų sandėlių naikinimas — pagrindinis tikslas.

— Kaip vertinate rusiškų S-400 sistemų adresu skambančią kritiką, — kad jos negeba perimti HIMARS raketų, ir yra prieš jas bejėgės?

— Aš irgi tai skaičiau. Tačiau ši kritika iki galo manęs neįtikino. Jei tiesiog pažiūrėsime į technines HIMARS raketų charakteristikas, tai suprasime, kad S-400 sistema jas perimti sugeba. Tik kyla klausimas, kodėl to nevyksta, kodėl rusų kariams nepavyksta numušti pakankamai šių raketų.

Priežasčių gali būti visokiausių. Yra septynios rūšys raketų, kuriomis gali šaudyti S-400. Jei ketinate numušti netoliese skrendantį droną, reikia vienos raketos, jei balistinę raketą — kitos, o jeigu norite numušti menevringus naikintuvus — trečios. Ir kiekvienu momentu būtina turėti tinkamą užtaisytų raketų kombinaciją. Užtaisius sistemą vienos ar dviejų rūšių raketomis, skirtomis naikinti tam tikrus taikinius, tačiau ne HIMARS, tai, aišku, jos bus daug mažiau efektyvios.

Todėl mokymuose visuomet aiškindavau mūsų kariams, kad duodant užduotį karinėms oro pajėgoms, itin svarbu suteikti tikslią informaciją — kiek ir būtent kokių raketų norite matyti konkrečiame lėktuve. Jei lėktuvą pakraunate raketomis „oras — žemė“, o savigynai paliekate tik kelias, tokia sistema itin efektyviai kovos su antžeminiais priešo taikiniais. Jei lėktuvą prikimšite raketomis „oras — oras“, antžeminiams takiniams poveikio nebus.

Nors teoriškai turite lėktuvą ir teoriškai jis aprūpintas raketomis. Tad, tokius klausimus reikia planuoti atidžiai. Ir kol Rusijos armija šios problemos neišsprendė, šioje kategorijoje persvara lieka Ukrainos pusėje.

— Tačiau dabar rusai tikriausiai suderins savo sistemas prieš HIMARS?

— Taip, suprantama, jie ieškos kaip pasipriešinti. Pažiūrėsime, kaip jiems pavyks. Jiems prisireikė net 2,5–3 mėnesių vien tam, kad suderintų daugiau mažiau veikiančią ešelonuojamą oro gynybos sistemą. Dabar matome, kad kad ukrainiečių lėktuvus jie numuša gan reguliariai, ukrainietiškų „Smerčų“ ir „Uraganų“ raketos taip pat neretai numušamos. „Točka-U“ pastaruoju metu nemačiau. Tačiau radosi HIMARS problema. Kuo ilgiau jie šią problemą spręs, tuo Ukrainai geriau.

— Kai kalbėjomės praeitą kartą, aptarėme Lisičansko ir Severodonecko gynybą. Dabar juos užgrobė Rusijos armija. Kur ji eis toliau?

— O toliau vaizdas labai įdomus. Perskaičiau oficialias britų ir amerikiečių žvalgybos ataskaitas. Britai visiškai įsitikinę, kad toliau bus puolamas Slavianskas — iš Iziumo pusės. Tiesa, sprendžiant iš Ukrainos kariuomenės išsidėstymo, patys ukrainiečiai absoliučiai tuo netiki. Ir aš su jais sutinku.

Amerikiečiai mano, kad rusų armijos tikslu taps du objektai — Severskas ir Bachmutas. Iš principo, po Lisičansko paėmimo matėme itin aktyvų judėjimą link Seversko. Ten pat pastebėta ir didelė Ukrainos kariuomenės koncentracija — maždaug 50% Donbaso regione esančių dalinių. Be to, nuo praėjusio penktadienio planuojamas Ukrainos kariuomenės permetimas ir Bachmuto — Svetlodaro kryptimi. Pavyzdžiui, ten permesta 72-oji brigada, lig tol prieš Rusijos kariuomenę surengusi sėkmingą kontrataką. Tačiau, kaip įprasta, ji persigrupavo ir vėl pradėjo į puolimą.

Tai yra, šias dvi kryptys amerikiečiai laiko pavojingomis. Teoriškai aš su jais sutinku. Tačiau yra dar du niuansai. Pirmasis – mažiausiai penkios rusų batalionų taktinės grupės buvo permestos iš Lisičansko apylinkių į Zaporižės rajoną. Pačiame Lisičanske liko tik tie batalionai, kurie jį kontroliuos artimiausiu metu, kovinio potencialo ten nebėra.

Antras niuansas – rusų kariuomenė savo dalinius koncentruoja ryčiau Belogorjevkos. Tai vieta, kur gegužę jie vykdė labai nesėkmingą persikėlimą per Severskij Donec upę, ten juos ukrainiečiai sėkmingai subombardavo. Ta kryptimi toliau eina Grigorjevka, Serebrianka ir Severskas.

Klausimas — iš kur Rusija traukia kariuomenę? Jei tai kariuomenė iš šiaurės, tada verta laukti masinio Seversko puolimo. Jei kariuomenė bus permetama iš Svetlodaro — Bachmuto krypties, tada gali būti, išvysime stiprų puolimą pietuose.

Ukrainos kariuomenė, kaip ir anksčiau, daugiausiai susikoncentravusi šiaurėje. Todėl dabar itin svarbu sekti žvalgybos informaciją, ir suprasti, kur rusų armija smogs. Įtikimiau atrodo Severskas, tačiau neatmestini ir kiti variantai. Jei ukrainiečiai pramiegos rusų kariuomenės permetimą į pietus, gali gauti labai nemalonią situaciją.

— Nepaisant to, ukrainiečiai aktyviai skelbia apie ketinimus deokupuoti Khersoną. Tai realu?

— Teoriškai tai įmanoma. Mes žinome, kad tokį įsakymą paskelbė gynybos ministras Reznikovas — jis pasakė, kad Zelenskis įsakė išlaisvinti Ukrainos pietus Khersono kryptimi. Ukrainos armija šį įsakymą kažkokiu būdu vykdys. Tačiau kol kas tegirdėjome pareiškimus, rimto kariuomenės permetimo nematome.

Negalima sakyti, kad ukrainiečiai 100% perėmė iniciatyvą šia kryptimi, tačiau jie iš tiesų veikia daug aktyviau [nei rusai]. Matėme Snegirevkos puolimą, susidūrimą prie Davydovo Brodo, buvo užfiksuotas aktyvumas Kryvoj Rogo kryptimi. Tai yra, pietuose ukrainiečiai iš tiesų stengiasi veržtis pirmyn. Tačiau kalbant apie masišką Khresono puolimą ir paėmimą — sakyčiau, tokie lūkesčiai per dideli ir pernelyg ankstyvi, didelių prielaidų tam nėra.

Rusija ten išdėstys ganėtinai stiprią grupuotę, kuri šį miestą gins. Ir Khersonas, ir Novaja Kachovka labai reikalingos Rusijos valdžiai pasiekti du tikslus. Novaja Kachovka būtina, kad veiktų kanalas, kuriuo vanduo tiekiamas Krymui. Кроме того, Rusijai būtina dešiniajame Dnipro krante sukurti placdarmą — jai labai svarbu išlaikyti jį bet kokia kaina.

Net jeigu ukrainiečiams pavyks sukoncentruoti jėgas šia kryptimi, Rusija sugebės pateikti grupuotę, kuri kausis bent jau kaip lygus su lygiu. Rusijos pajėgas, kurios buvo permestos iš Severodonecko ir Lisičansko į Zaporižės rajoną, — iš karto permes prie Khersono. Tad, jokios milžiniškos persvaros Ukraina čia neturės.

Ir vienas dalykas mane gerokai stebina. Jei planuojate stambų puolimą ir norite priešininką užklupti, tai mažiausiai norėtumėte apie tai skelbti žiniasklaidoje. Apie pergalę pasakoti geriausia, praėjus porai dienų po jos. Nugalėti reikia ne tik informaciniame fronte, bet ir realiame. Tad aš į uos pareiškimus reagavau kol kas labai santūriai.

— O kaip Kharkivas? Kai Ukrainos armijai pavyko nustumti fronto liniją nuo miesto, jis vėl smarkiai apšaudomas. Kalbama, kad Putinas rimtai pasiryžęs atimti Kharkivą iš Ukrainos.

— Viena iš esminių priežasčių, kodėl ukrainiečių kontrpuolimas nevyko taip, kaip planuota, — Rusijos armija į šį rajoną permetė daugiau karių, o ukrainiečiai paėmė savo pajėgas ir permetė į Donbasą. Esant tokiam jėgų išsidėstymui, stiprus puolimas pavykti negalėjo.

Artimiausius mėnesius matysime prie Kharkivo pozicinius mūšius, kai šalys bandys pasiekti nedideles taktines pergales. Atitraukti rusų artileriją nuo Kharkivo, kol kas, deja, sunkiai išsprendžiama užduotis. Ir situaciją vertinant objektyviai, be rimto jėgų santykio pokyčio šia kryptimi ukrainiečiams nepavyks rusų nustumti nuo miesto taip toli, kad jo apšaudymas baigtųsi.

Kalbant apie Putiną, tai veikiausiai Kharkivas iš tiesų įsiutino jį savo nenoru „prisijungti“ prie Rusijos. Iš šio regiono jis to nesitikėjo. Ir jeigu rusų kariuomenei pavyks užbaigti viso Donecko regiono užgrobimo operaciją, ateis Zaporižės arba Kharkivo eilė. Kariškiai tuo tarpu rinktųsi Zaporižę, Nikolajevą ir Odesą, nes šia kryptimi judėti yra bent kokia prasmė. Bandymas užgrobti Kharkivą — veikiau politinis sprendimas. Todėl esu linkęs manyti, kad Putinas pasirinks pirmiausiai atakuoti Kharkivą.

— O šiuo metu Donbaso lemtis jau aiški? Rusija užgrobs jį visą?

— Ne. Netgi Iziumo — Slaviansko — Kramatorsko — Seversko — Bachmuto — Torecko kryptimi Ukrainai likę maždaug 35 brigados dydžio daliniai. Na, galbūt, jie jau apglamžyti, tačiau visgi yra. Tai gan rimta jėga, bet kam galinti labai stipriai pagadinti nervus. Be to, reikia suprasti, kad Slaviansko ir Kramatorsko gynyba buvo labai gerai paruošta, ir šiuos miestus paimti bus labai nepaprasta.

Gal netgi sudėtingiau, nei Mariupolį. Nes Mariupolis buvo visiškai apsuptas, o prie Slaviansko ir Kramatorsko daug daugiau Ukrainos pajėgų, ir veikia visi užnugario keliai ir tiekimas. Tad, netgi šių gyvenviečių paėmimas nėra garantuotas. Dar išvysime ten karo veiksmus, ir, veikiausiai, jie truks kelis mėnesius.

— Jeigu visgi bus užimti ir šie miestai, Donbasas taps „rusišku“?

— Veikiausiai, taip. Tik klausimas, ar ilgam. Nes jeigu su Donecko ir Luhansko sritimis viskas daugmaž aišku, tai Zaporižės, Khersono ir ir ypač Kharkivo atžvilgiu — nuo džiaugsmingų prognozių susilaikyčiau. Akivaizdu, pasipriešinimas rusų okupacijai bus gerokai stipresnis.

— Putinas sustos Donbase? Ar jo tikslas — užgrobti pusę Ukrainos, atkirtus jos prieigą prie Juodosios jūros?

— Rusija visiškai tiksliai nesustos, kol neužgrobs viso Donbaso — tai 100%. Tačiau Kharkivo, Zaporižės, Khersono, Odesos ir Nikolajevo sričių užgrobimas — iš Rusijos pusės irgi atrodo realus, kad ir kaip siaubingai tai skamba. Gali būti, Putinui raudona linija eina būtent ten. Jei tik ukrainiečiai Rusijos nenugalės kare.

Tuo tarpu Khersono srities absorbavimas jau vyksta visu greičiu. Kaip žinome, didelė Zaporižės srities dalis irgi užgrobta — išskyrus jos šiaurinę dalį ir patį Zaporižės miestą. Ir rusus iš ten išstumti bus galima tik karinėmis priemonėmis. Arba jeigu kažkas staiga pasikeis pačios Rusijos politinėje situacijoje.

— Kas būtina, kad Ukraina nugalėtų Rusiją kare?

— Reikia šiuolaikinių kariavimo priemonių, reikia aviacijos ir reikia ukrainiečių, galinčių šia ginkluote efektyviai galinčių pasinaudoti — taip pat, kaip dabar jie naudoja HIMARS. Tačiau bendrai, būtinų dalykų sąrašas labai ilgas. Šis klausimas tikrai nėra mėnesio ar pusmečio reikalas.

— Ką galvojate apie tokį lokalų Ukrainos armijos pasiekimą, kaip Gyvačių salos susigrąžinimas?

— Mane visada stebino diskusija apie strateginę šios salos reikšmę. Jo reikšmė milžiniška taikos ir prieškariniu metu — Gyvačių salos kontrolė suteikia tam tikrą pranašumą. Tačiau šią salą labai lengva užgrobti ir visiškai neįmanoma išlaikyti. Tai mažas, 500×500 metrų žemės plotelis — jis elementariai užimamas be jokių problemų.

Ukraina privertė rusų kariuomenę nešdintis iš ten. Rusai tiesiog suprato: viskas, ką jie veikia saloje, — atmušinėja ukrainiečių raketas ir kenčia artilerijos smūgius. Tiesiog sėdėti gyvačių saloje ir atsimušinėti nuo puolimų nėra jokios prasmės. Taip, ukrainiečiai šaunuoliai: Rusija patraukė iš ten savo oro gynybą, ir dabar šios sistemos veikia tik laivuose. Atitinkamai, Rusija atsidūrė mažiau naudingoje situacijoje.

Tačiau Ukraina Gyvačių saloje negali nieko rimto pastatyti, nes kaip ukrainiečiai privertė iš ten pasitraukti rusus, taip ir rusai gali bet kuriuo momentu padaryti tą patį. Ukrainos kariuomenė jokio pranašumo neįgavo — išskyrus tai, kad išlaisvino dalį Ukrainos teritorijos. Tai yra, tai daugiau moralinė pergalė, nei taktinė. Moralinės pergalės irgi labai svarbios. Tačiau lemiamos įtakos kariniams veiksmams ši pergalė neturės.

— Ką galite pasakyti apie visu pajėgumu Rusijoje vykstančią slaptą mobilizaciją?

— Ukrainai labai blogai, kad ji vyksta. Prieš prasidedant mūšiams už Severodonecką ir Lisičanską, mačiau vienos ataskaitos duomenis — tuomet ukrainiečių ir rusų pajėgų santykis buvo daug geresnis, nei dabar. Dabar ukrainiečių batalionų taktinių grupių sumažėjo, o rusiškų — ne liko tiek pat, o padaugėjo. Tai yra būtent slaptos mobilizacijos rezultatas — Rusijos valdžia formuoja naujus dalinius, ir tai pavojinga.

Reikia suprasti, kad šturmuojant gyvenvietes ne visada reikia aukštos klasės dalinių. Tam Rusijos armijoje yra tie patys vagnerovcai. Reikia dar ir dalinių, kurie liks užnugaryje ir kuriems būtina kontroliuoti situaciją užgrobtose gyvenvietėse. Pavyzdžiui, Lisičansko mūšiuose dalyvavo gerai parengti kariai. O dabar miestą turi kažkas tiesiog prižiūrėti.

Tam tinka bet kokie padaliniai, čia nebūtinas geras pasirengimas ir aukšta motyvacija. Vos surinktas batalionas su tokia užduotimi vargais negalais, bet susitvarkys. Be to, perleisdami jiems tokias antraeiles užduotis, galite nuo labiau parengtas pajėgas permesti į fronto liniją.

— Perspektyva neatrodo džiaugsminga, nes žmonių Rusijoje labai daug.

. Ir taip ir ne. Aišku, Rusija turtinga išteklių. Tačiau ukrainiečiai sako, kad gali apginkluoti 700 tūkstančių, ir planuoja padidinti šį skaičių iki milijono. Rusija — su visais jos Luhansko ir Donecko korpusais — daugių daugiausiai 300 tūkstančių karių. Tai yra, pranašumas kareivių skaičiumi tebėra Ukrainos pusėje. Ukrainiečiams būtina savo kiekybinius pranašumus paversti kokybiniais — ir kuo greičiau, tuo geriau.

Reikia suprasti, kad dabar Rusija kariauja taikos meto armija. Taip, ji ją papildė ir padidino, tačiau tai nėra mobilizuota armija. Tuo tarpu Ukraina kariauja savo realia armija, kuri buvo ruošiama visaverčiam karui, ir ji jau atliko mobilizaciją. Tai yra, Rusija, deja, resursų tebeturi. Ar pavyks mobilizuoti Rusijos visuomenę ir motyvuoti ją kariauti prieš Ukrainą — jau kitas klausimas. Tai nebus lengva. Tačiau teoriškai tokia galimybė Rusijai lieka.

— Kai Putinas apie karą pasakė, kad „mes dar nė nepradėjome“ — būtent tai jis ir turėjo omenyje?

— Visų pirma, tai yra bauginimo taktika. Jis visada taip darė ir šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. O toliau yra du įvykių vystymosi variantai. Pirmasis — mobilizacija, apie kurią jau kalbėjome. Antrasis — tai naudojimas tokių ginkluotės tipų, kurių Rusija iki šiol nenaudojo. Nesinori nieko gąsdinti, tačiau tai yra strateginės paskirties raketinės pajėgos.

Tai ne branduolinis ginklas — šios raketos bus aprūpintos įprastomis kovinėmis galvutėmis. Tačiau tokias raketas numušti bus daug sudėtingiau ir pataikymo į konkretų objektą efektas bus daug didesnis, nes daug didesnė bus ir žala. Tai kol kas tik teorija. Tačiau tai vienas iš dalykų, galinčių paveikti karinius veiksmus artimiausius 3–6 mėnesius.

— Grįžtant prie mūsų pokalbio pradžios, domina jūsų nuomonė apie buvusio JAV Gynybos ministro Jameso Mattiso pareiškimą, ne taip seniai pavadinusį Rusijos pastangas kare prieš Ukrainą „amoraliomis, taktiniu požiūriu nekompetentiškomis, operatyviniu – kvailomis ir strategiškai bukomis“?

— Prieš tapdamas ministru, Mattisas buvo labai nusipelnęs JAV armijos generolas, jis daug ir sėkmingai kariavo. O taip pat vadovavo NATO transformacijai po šaltojo karo. Mattisas labai protingas, patyręs generolas, į kurio nuomonę būtina įsiklausyti. Iš principo, jis teisus. Rusijos armija vykdo visiškai beprasmes ir niekuo nepaaiškinamas akcijas.

Be to, iš jos pusės nematome jokių inovacijų ar drąsių sprendimų, ukrainiečių dalinių apsupimo ar stambių atakų.

Atvirkščiai, rusų armija stulbina mus negebėjimu pasiekti tikslų labai daugeliu krypčių. Didžiausią nusistebėjimą kelia rusų aviacijos neįgalumas ir didžiuliai lėktuvų ir sraigtasparnių praradimai. O taip pat praktinis jų negebėjimas rimtai paveikti karinius veiksmus ant žemės — tai yra, to, ką iš principo jie privalėtų daryti. Jei rusų armijos vietoje būtų amerikiečių, o ukrainiečių vietoje — kokia nors kita šalis — su tokiu pačiu pajėgų santykius — karas būtų jau senų seniausiai pasibaigęs.

republic.ru