Bangladeše tūkstančiai darbuotojų žūsta arba suluošinami išmontuojant nurašytus į metalo laužą pasaulio laivus.

Khalidas Mollah žuvo dirbdamas tarp tūkstančių kitų tokių kaip jis, kurie ardo senus laivus Čitagonge, Bangladeše.

Khalidas Mollah buvo neišsilavinęs, neraštingas ir bedarbis, kai 2009 m. pradžioje paliko savo nėščią žmoną Hamidą Begum, kad iš nedidelio Gopai kaimelio šiaurės Bangladeše išvyktų į 320 km kelionę autobusu į Čitagongą. Jaunuolio kelionės tikslas buvo Sitakunda – liūdnai pagarsėjęs 20 km ilgio plataus paplūdimio ruožas į šiaurę nuo sparčiai augančio antrojo Bangladešo miesto.

Čia apie 50 000 žmonių dirba dešimtyse laivų ardymo aikštelių.

Mollah pasisekė. Jis neturėjo patirties ar išsilavinimo ir niekada nematė jūros, tačiau Bangladešo laivų ardymo pramonei sparčiai plečiantis, jis greitai susirado darbą kaip pagalbinis, mažai apmokamas „montuotojas“. Jo darbas buvo įlipti į krantą išvilktus metalinius laivus po to, kai jie visu greičiu taranavosi į krantą, ir pašalinti iš jų viską, ką galima perparduoti ar pakartotinai naudoti.

Šiuo metu Čitagongas yra maždaug 200 didelių laivų kapinės – vienas iš penkių iš visų visame pasaulyje supjaustomų laivų išardomas būtent čia. Tai turbūt didžiausias pasaulyje perdirbimo centras, tiekiantis daugiau nei 2 mln. tonų plieno Bangladešo ekonomikai.

Tačiau darbas ten žinomas kaip nesaugus, nešvarus ir pavojingas. Šimtai žmonių, daugiausia be sutarčių, kasmet žūsta arba susižaloja per kritimus, sprogimus ir avarijas. Pakrančių aplinka masiškai užteršta alyva, asbestu ir pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Ir tik nedaugelis žmonių gali dirbti ilgiau nei kelerius metus esant dideliam atogrąžų karščiui be fizinių sužalojimų.

Mollah greitai suprato ir savo kailiu patyrė riziką. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Hamida, jo žmona prisijungė prie jo Čitagonge su jų sūnumi Haminu, jis nukrito nuo laivo borto ir susilaužė ranką bei koją.

Bet Mollah žinojo, kad nelaimingi atsitikimai aikštelėse vyksta kiekvieną dieną, bet kito pasirinkimo nebuvo. Jis dirbo 12-16 valandų per parą, septynias dienas per savaitę. Jam buvo mokama apie 150 eurų grynaisiais kas 15 dienų.

Išdirbęs 10 metų Mollah žuvo. 2018 m. kovą jis nukrito iš 300 000 tonų sveriančio tanklaivio „Ekta“, kuris buvo pjaustomas „Zuma Enterprise“ laivų ardymo aikštelėje Sitakundos paplūdimyje, aštunto aukšto.

Ir Mollah yra tik vienas iš tūkstančių, kurie gyvenimą baigia taip.

Čitagongas – Bangladešo ekonomikos variklis

Čitagongas yra antras pagal dydį miestas Bangladeše po sostinės Dakos. Jame yra judriausias jūrų uostas Bengalijos įlankoje. Miestas yra ant Karnaphuli upės krantų ir Bengalijos įlankos. 2022 m. Didžiajame Čitagongo rajone gyveno daugiau nei 5,2 mln. gyventojų.

Čitagongas žinomas nuo I amžiaus. Miestas įgavo svarbą XVI a., kuomet priklausė Portugalijai. 1760-1765 m. jis atiteko Britų Rytų Indijos kompanijai. Į Čitagongą pretenzijų turėjo Mianmaras, ir tai buvo viena iš priežasčių 1824 m. pradėti Pirmąjį Britų ir Mianmaro karą. 1947-1971 m. priklausė Pakistanui (Rytų Pakistano provincija). Per Bangladešo nepriklausomybės karą 1971 m. Čitagongas buvo Bangladešo nepriklausomybės paskelbimo vieta.

Čitagonge sukuriama 12 % Bangladešo BVP, įskaitant 40 % pramonės produkcijos, 80 % tarptautinės prekybos ir 50 % mokesčių pajamų. Uostamiestyje įsikūrusios daug seniausių ir didžiausių šalies įmonių.

Čitagongo uostas yra vienas judriausių Pietų Azijos uostų. Čia yra didžiausia Bangladešo karinio jūrų laivyno bazė, taip pat Bangladešo oro pajėgų oro bazė, Bangladešo armijos garnizonai ir pagrindinė Bangladešo pakrančių apsaugos bazė.

Čitagongas turi didelę religinę ir etninę įvairovę tarp Bangladešo miestų, nepaisant didelės bengalų musulmonų daugumos. Mažumos yra bengalų induistai, bengalų krikščionys, bengalų budistai, čakmos, marmas, tripuriai, garosai ir kt.

Laivų ardymas – skurdžiausiose pasaulio šalyse

Iki septintojo dešimtmečio laivų ardymas buvo laikomas labai mechanizuota operacija, sutelkta pramoninėse šalyse – daugiausia JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Italijoje.

Bet nuo devintojo dešimtmečio pradžios, siekdami padidinti pelną, laivų savininkai pradėjo siųsti nurašytus savo laivus į Indijos, Kinijos, Pakistano, Bangladešo, Filipinų ir Vietnamo metalo laužynus, kur atlyginimų, sveikatos ir saugos standartai yra minimalūs, o darbuotojai beviltiškai trokšta darbo.

Šiuo metu pasaulinis laivų pjaustymo ir perdirbimo pramonės centras yra Pietų Azijoje, ypač Bangladeše, Indijoje ir Pakistane. Šios trys šalys sudaro 70–80 procentų tarptautinės okeaninių laivų perdirbimo rinkos, o Kinija ir Turkija – didžiąją likusios rinkos dalį. Tik apie 5 procentai viso pasaulio laivų supjaustoma už šių penkių šalių ribų.

Apskaičiuota, kad visame pasaulyje laivų ardymo gamyklose dirba daugiau nei 100 000 darbuotojų. Iš maždaug 45 000 pasaulyje plaukiojančių okeaninių laivų kasmet apie 700 baigiami eksploatuoti. Pasibaigus jų eksploatavimo laikui, laivai parduodami, kad vertingas plienas – apie 95 % laivo masės būtų panaudota pakartotinai.

Čitagongo laivų ardymo aikštelė

Laivų ardymo veikla Bangladeše yra sutelkta Sitakundo mieste, į šiaurę nuo Čitagongo miesto prie Bengalijos įlankos.

Netoli Čitagongo uostamiesčio Bangladeše yra viena didžiausių laivų ardymo aikštelių pasaulyje. Ji driekiasi 18 km palei Bengalijos įlankos pakrantę, kur daugiau nei 200 000 bangladešiečių per metus rankomis išardo iki 200 laivų.

Dirbdami pavojingomis sąlygomis darbuotojai ardo laivus plikomis rankomis ir acetileno pjaustikliais, kad išardytų laivą varžtas po varžto, kniedė po kniedės. Kiekvienas metalo gabalas, kurį verta išgelbėti, vežamas į pakrantėje laukiančius sunkvežimius, kad būtų nugabentas į krosnis, kur bus išlydytas ir suformuotas į plieninius strypus. Šis plienas sudaro pusę viso Bangladeše suvartojamo plieno.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)