Žaidimas su mirtimi: tragiška sovietinės Berberovų šeimos, kuri namuose augino liūtus kaip naminius gyvūnėlius, istorija (Foto) ()
Berberovų šeima iš Baku, Azerbaidžano, išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, savo mažame bute laikydama du naminius liūtus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmasis, vardu Karalius I, 1973 metais nusifilmavo filme Maskvoje, tačiau užpuolė praeivį ir buvo nušautas milicijos pareigūno.
Naujasis liūtas Karalius II buvo mažiau paklusnus ir agresyvesnis nei jo pirmtakas, ypač po šeimos galvos Levo Berberovo mirties 1978 m.
1980 m. Karalius II nužudė 14-metį Berberovų sūnų ir buvo nušautas milicijos.
Tai tragiška Berberovų šeimos ir jų naminių liūtų istorija.
Karalius
Levas Lvovičius Berberovas, jo žmona Nina ir jųdviejų vaikai Eva ir Romanas gyveno erdviame 100 m2 bute sovietiniame Baku (dabar Azerbaidžano sostinė).
Levas dirbo architektu, bet visą gyvenimą mylėjo laukinius gyvūnus. Skirtingais laikais šeima savo bute laikė kates, šunis, papūgas, ežius, meškėnus ir gyvates, net vilką ir pumą.
The Tragic Story of the Berberovs, a Soviet Family Who Raised Lions as Their Pets at Home in the 1970s https://t.co/KJNqjxoU3D #vintage #Startups pic.twitter.com/prFDtnC6XB
— Stationery (@stationerybest) March 23, 2021
1970 m. vasarą Nina ir Eva buvo zoologijos sode ir viename aptvarų pamatė „apgailėtiną pilką susuktą kamuolį“. Zoologijos sodo direktoriui leidus, šeima sergantį liūtą atsinešė į savo butą ir pavadino jį Karaliumi.
Pasak šeimos draugo fotografo Vladimiro Aleksejevo, Berberovai negailėjo jėgų išgelbėti liūtą.
„Jie masažavo Karalių karšto vandens buteliukais ir maitino jį visokiais nuovirais iš buteliuko. Iš pradžių liūto jauniklio priekinės letenėlės visiškai nefunkcionavo. Taigi šeima paeiliui jas masažavo kelias dienas. Pamažu liūtas pradėjo vaikščioti, tačiau šis fizinis defektas liko visam gyvenimui“.
Šeima aptvėrė buto balkoną tinklu, kad Karalius galėtų lengvai „pasivaikščioti“. Jis taip pat kiekvieną rytą buvo vedamas pasivaikščioti į vietinį parką.
„Kartais, kai jis likęs vienas nuobodžiaudavo, jis ateidavo į mūsų miegamąjį su mano vyru, užlipdavo ant lovos, nustumdavo nuo jos mane arba Levą, atsiguldavo ant nugaros ar pilvo ir kietai užmigdavo.
Ryte keldavausi su visais, pusryčiaudavau, žaisdavau su vaikais. Jie tempė jį už ūsų, jojo kaip arkliu: su juo galėjo daryti bet ką, liūtas dėl to nepyko“, – vėliau viename interviu pasakojo Nina.
Per trumpą laiką Karaliumi susidomėjo ne tik sovietinė, bet ir užsienio spauda. Apie jį buvo parašyta daug straipsnių, parengta daug televizijos laidų.
Karalius net vaidino keliuose filmuose, tokiuose kaip „Liūtas paliko namą“, „Berniukas, mergaitė ir liūtas“, „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“.
The Berberovs lived in the center of Baku and were known throughout the USSR for their lifestyles. What set them apart was keeping the lion in their home. 1980s pic.twitter.com/hyk8hERfNA
— Azerbaijani visuals (@AZEvisuals) October 20, 2021
Po to Levas Berberovas paliko savo architektūros darbą ir pradėjo derėtis su kino studijomis kaip Karaliaus prodiuseris. Nina Berberova sakė, kad jų kaimynai nebuvo patenkinti buvimu šalia liūto. Jie gyveno patirdami nuolatinę baimę ir nerimą.
Kaimynas Aleksandras Krivenko aštuntojo dešimtmečio pradžioje skundėsi: „Grįždavau namo iš darbo, bet negalėjau gauti ramybės. Aš taip pat negalėjau užmigti – liūtas riaumojo taip garsiai, kad barškėjo indai.
Kartais liūtas riaumodamas mesdavosi į sieną ir nuo smūgio nuo mūsų sienos krisdavo tinkas. Bet baisiausia buvo kvapas ir kailis.
Smarvė buvo tokia bloga, kad visą laiką norėjau vemti. Prieš mus bute gyvenę žmonės turėjo berniuką, kuris sirgo alergija. Jam dabar 20 metų ir jo alergija virto ūmine astma“.
Filmuojant „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“, Berberovai buvo laikinai apgyvendinti mokyklos pastate.
Kiekvieną rytą Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) milicija garsiakalbiais perspėdavo netoliese esančių pastatų gyventojus, kad jie nesiartintų prie teritorijos, nes mokykloje gyvena liūtai, tačiau kai kurie žmonės įspėjimo nepaisė.
Vienas iš jų buvo jaunas vyras Valentinas Markovas. Kai Karaliaus treneris išėjo kelioms minutėms, Markovas pasirodė priešais mokyklos pastato sporto salės langą ir pradėjo šokinėti, kad patrauktų liūto dėmesį.
Karalius tai priėmė kaip kvietimą žaisti. Jis priėjo prie lango, išdaužė jį ir privertė Markovą nugriūti. Išgirdęs Markovo šauksmą, į įvykio vietą atvyko milicijos leitenantas, kuris nušovė Karalių. Taigi 1973 m. liepos 24 d. naminis liūtas Karalius žuvo.
Karalius II
„Aš buvau prieš antrąjį liūtą, bet mano vyras reikalavo, kad mūsų šeimoje būtų naujas liūtas“, - sakė Nina Berberova. Jie rado antrąjį liūto jauniklį Kazanės zoologijos sode. Naująjį šeimos narį šeima pavadino Karaliumi II. Jis buvo sveikas ir išvaizdus liūtas.
„Mūsų naujasis šeimos narys skyrėsi nuo Karaliaus I. Išgelbėjome Karaliaus I gyvybę, todėl jis mums buvo malonus. Tačiau Karalius II buvo reiklesnis ir nepriklausomas“, – prisiminė Nina Berberova.
Netrukus pasipylė tragedijos. 1978 metais Levas Berberovas mirė nuo širdies smūgio. Po vyro mirties Nina Berberova susidūrė su finansinėmis problemomis, kad išlaikytų Karalių II, ir norėjo grąžinti jį atgal į zoologijos sodą, bet negalėjo.
The family of Berberovs strolling in 1970s through the waterfront promenade of #Baku, #Azerbaijan with their lion King II. The adventure ended tragically for the family: https://t.co/dGiTUsAxpC pic.twitter.com/fH2Htva3u6
— Nasimi Aghayev (@NasimiAghayev) March 14, 2021
„Karalius II Levą Lvovičių laikė lyderiu, bet po jo mirties likau viena su dviem vaikais, liūtu, puma ir kitais gyvūnais. Karalius ieškojo savo vado“, - prisiminė Nina Berberova.
1980 m. lapkričio 24 d. Nina Berberova tą datą prisimins kaip tragiškiausią savo gyvenimo dieną. Po pietų, grįžusi iš darbo, ji pastebėjo, kad Karalius II elgiasi keistai, nes iš lauko sklinda keistas kvapas. Kai tik Nina įėjo į kambarį, Karalius II ją užpuolė.
„Romanas pašoko ir bandė pasprukti, bet Karalius II pasivijo jį vienu šuoliu ir nužudė vietoje: nuplėšė galvos odą ir sulaužė kaklo kaulą. Aš netekau sąmonės. Pabudau tik tada, kai nuaidėjo šūviai. Milicija, kurią iškvietė kaimynai, iš visų pusių užlipo ant stogo ir pradėjo šaudyti“, – prisiminė Nina.
Nina apie sūnaus mirtį sužinojo tik išrašyta iš ligoninės. Sukrečianti žinia moterį vėl pribloškė, ji dar tris mėnesius praleido ligoninėje.
Ji nenorėjo gyventi, galvojo apie savižudybę. Iš šios itin slogios padėties jai padėjo išsikapstyti dukra, taip pat draugas aktorius Kazimas Abdulajevas, vėliau tapęs jos vyru.
„Gydytojai stebuklingai mane išgelbėjo. Netekau sūnaus, kurį beprotiškai mylėjau. Po įvykio galvojau apie savižudybę. Mane prižiūrėjo dukra ir draugas Kazimas. Ištekėjau už Kazimo ir susilaukiau dar dviejų vaikų – Farhado ir Rahili.
Savo namuose laukinių gyvūnų nebelaikome, tik šunis, kates, papūgas. Aš nekenčiu Karaliaus II. Jis buvo gyvūnas, o ne žmogus, ir jis nesuprato, ką tu darai. Tiesiog negaliu sau atleisti, kad nesugebėjau apsaugoti savo sūnaus Romano“.
